Medeina Andriulienė – nuomonės formuotoja, konsultuojanti tėvus vaikų mitybos bei elgesio klausimais, auginanti dvi dukreles, 4 metų Aną ir dvimetę Mariją, taip pat dažnai besirūpinanti dviem vyro Liudviko sūnumis iš pirmosios santuokos, kuriems dabar 13 ir 18 metų. Nepaisant tokios solidžios patirties, pašnekovė pripažįsta, kad kartais jai atrodo, kad apie vaikų auginimą daug ko nežino – juk ir visos situacijos, ir visi vaikai labai skirtingi.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Jūsų darbas seniau nebuvo susijęs su vaikais – turbūt noras pasukti kita kryptimi atsirado gimus dukrytėms?
– Taip, esu baigusi žurnalistiką, vėliau dirbau komunikacijos srityje, buvau laisvai samdoma rinkodaros specialistė. O susilaukusi mergaičių perėjau prie kitų veiklų.
Man rodos, veiklioms mamoms dažnai būna taip, kad susilaukus vaikų atsiranda veiklos vakuumas – na, darbų namuose būna daug, bet migdant vaiką ar dar kažką veikiant mintims laiko yra. Ir tos mamos pradeda galvoti, ką dar norėtų veikti su savo gyvenimu.
Tad man pradžioje pradėjo formuotis idėja apie vaikams skirtus produktus – taip atsirado mano ir partnerės kompanija „Thunderlings“, kur mes prekiaujame lino ir natūralaus medžio produktais mažiesiems. Tada prasidėjo Anos primaitinimas, pradėjau į jį gilintis ir mane ta tema labai užkabino. Supratau, kad noriu savo žiniomis dalintis ir jau nesutelpu į instagramą – tuomet parašiau knygą „Nuo pirmo kąsnio“.
Paskui atsirado ir ugdymo, knygų skaitymo vaikams temos – tapau tarsi tiltu tarp mamų ir akademijos.
– Visgi su vaikučiais, tegul jie ir ne pametinukai, bet gimę su nedideliu amžiaus skirtumu, darbų tikrai daug. Kada jums buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo perėjus nuo vieno prie dviejų vaikų. Su Ana viskas buvo ganėtinai lengva – ji buvo aktyvi, bet galėjai numatyti jos poreikius – ji gerai miegojo ir gerai valgė, o juk tai ir nulemia ramų mamų gyvenimą.
Be to, tuo metu buvo kovidas, tad natūralu, kad daugiau sėdėjome namie, nesijautė vienišumo, nes visi tuo metu gyveno panašiai – žodžiu, buvau su dukra ir tuo mėgavausi. Gal ir laimės hormono daug išsiskyrė – man tai buvo nuostabus periodas, net ir naktį atsikelti buvo lengva.
Vienas geriausių patarimų, kurį perskaičiau – reikia suprasti, kad vaikui sesės ar brolio gimimas yra antra pagal dydį trauma.
O po to gimė Marija, kuri turėjo sveikatos bėdų, nemiegojo ir nevalgė. Įsivaizduokite, kūdikį turi maitinti 12 kartų per dieną, ir kiekvienas maitinimas – su ašaromis ir verksmais, o dar jis beveik nemiega. Miego trūkumas, ko gero, yra esminis momentas, lemiantis prastą savijautą – ir tas trūkumas buvo akivaizdus.
Gerai nors tai, kad aš jau turėjau patirties su pirmąja dukra ir mačiau perspektyvą – žinojau, kad kiekvienas dalykas, kuris su vaiku atrodo sunkus, yra tik etapas ir jis praeis.
– Ar nebuvo taip, kad augindama pirmąją dukrą galvojote – ir ko kitos mamos skundžiasi sunkumais, o susilaukusi antros dukros supratote, kodėl jos tą daro?
– Man rodos, daugiausia patarimų apie tai, kaip auginti vaikus, dalija arba žmonės, kurie vaikų neturi, arba turintieji vieną mažą vaiką. Kuo vyresnį vaiką ar kuo daugiau jų turi, tuo aiškiau pamatai, kaip viskas neaišku – iki susilaukdama vaikų maniau, kad viską apie jų auginimą žinau, dabar to nežinojimo tik daugiau. Bet daugiau ir empatijos, supratingumo, vienybės su kitomis moterimis.
– O kada jums auginti dukrytes tapo paprasčiau?
– Pirmas geresnis etapas prasidėjo, kai nutraukiau natūralų maitinimą ir perėjau prie mišinuko, kai Marijai buvo 6 mėnesiai. Dar labiau pagerėjo nuo metukų, kai atsitraukė alergijos – tada ji pradėjo daugiau miegoti ir normaliai valgyti, o aš pamačiau šviesą tunelio gale (nors ir iki tol turėjau pagalbininkų, kurie padėjo išgyventi).
– Tad dėl rūpesčių su antrąja dukrele ir buvo kalta alergija?
– Taip, ji buvo alergiška ir tai pasireiškė netipiškai – ne bėrimu, o tiesiog nenoru valgyti ir miegoti. Diagnostika buvo labai ilga, perėjau penkias alergologes ir nė viena nepaaiškino, ką man daryti – galiausiai sėdau prie literatūros įvairiomis kalbomis ir pati susidėliojau veiksmų planą. Džiaugiuosi, kad dabar galiu mamoms, kurios eina panašiu keliu, paaiškinti, kad tai gali būti alergija.
– Ar nebuvo momentų, kai galvodavote, kad vyresnioji dukra lieka nuskriausta, nes mažajai reikia tiek daug jūsų dėmesio?
– Manau, visi tėvai dėl to nerimauja, nors ir viskas būna gerai. Visgi vyresnėliui naujo vaiko atsiradimas – didžiulis pokytis, prie kurio reikia prisitaikyti. Daug tam ruošiausi, skaičiau, pačią dukrą tam ruošiau. Bet viena yra apie tai skaityti, kita – išgyventi praktiškai, nes vaikai nesutelpa į rėmus ir atneša iššūkių, kurių negalėjai numatyti.
Vienas geriausių patarimų, kurį perskaičiau – reikia suprasti, kad vaikui sesės ar brolio gimimas yra antra pagal dydį trauma (neskaitant artimųjų mirties; pirma trauma yra tėvų skyrybos).
Dažnai tėvams atrodo, kad jeigu vaikas rodo meilę sesei ar broliui, jį glosto, viskas tvarkoje. Bet realybė tokia, kad vaikas vis tiek išgyvena milžinišką stresą, o rodydamas meilę broliui ar sesei jis atliepia tėvų lūkesčius, juk mato, kad jie tuo džiaugiasi.
Mano vaikystė buvo labai nestandartinė – tėvai mane dar visai mažytę vasarai išsiųsdavo iš namų pagyventi užsienyje. Pirmą kartą tai nutiko, kai buvau ketverių.
Labai stengiausi ir tuomet, kai atrodė, kad viskas gerai, skirti pakankamai laiko vyresnėlei, pabūti su ja atskirai, daugiau kalbėtis ir mokyti paleisti savo emocijas. Tai skamba gražiai teoriškai, o realybėje būna visokių dienų.
Taigi buvo visko, kita vertus, panašios patirtys vaikus augina. Kol turi ryšį su vaiku, su juo kalbiesi, rodai jam meilę, tai lieka iššūkiu ir nepalieka traumos.
– Kaip dabar sesutės sutaria tarpusavyje?
– Įvairiai. Seniau visiškai neįvertinau vieno dalyko: to, kad mažylis gali nebūti išsilydęs dėl vyresnėlio. Manoma, kad mažylis žiūri į dičkį didžiulėmis akimis, kupinomis meilės, ir jam jis šventas. O mūsų atveju Marija atėjo su savo paturbintu charakteriu ir jai sesė yra tik kliūtis, trukdanti pasiekti mane.
Taigi jos pakonkuruoja dėl mano dėmesio, bet jau pradeda kartu dūkti, žaisti su lėlėmis, ir tai mane ramina.
– Daug kalbate apie tai, kaip svarbu vaikams skaityti knygeles. Bet ar tą daryti nėra sunku, nes dvimetės ir keturmetės pageidavimai skiriasi?
– Išties jų poreikiai ir suvokimas skiriasi, vyresnėlė jau pradėjo skaityti pati. Taigi, kai yra daugiau laiko, vakare skaitome vieną knygą Marijai, kitą – Anai, o kai laiko mažiau, sutariame, kad vienas vakaras bus skirtas vienos knygai, kitas – kitos.
– Jūs norite pasakyti, kad keturmetė mergaitė jau moka skaityti?!
– Taip, moka, didžiosiomis raidėmis jau gali perskaityti visą skiemenuotų pasakų knygelę.
– Ir kaip jums pavyko dukrą to išmokyti?
– Ana – labai imlus vaikas, neapsimetu, kad viskas – tik mūsų su tėčiu nuopelnas. Ji nuo mažens labai domėjosi raidėmis, būdama 1,5 metų pažino visą abėcėlę, o aš per kovidą daug su ja užsiimdavau – kai ji pradėjo domėtis skaitymu, pradėjau to mokyti. Paskui sekė etapas, kai ji visai to nenorėjo – tada jos ir neraginome, kad tos meilės knygoms nesunaikintume. O po kelių mėnesių ji tarsi savaime padarė pažangą, pradėjo jungti raides – tuomet vėl kiek daugiau su ja pasėdėdavome ir ji greitai persilaužė.
– Tad jums atrodo, kad vaikus labai svarbu lavinti nuo mažens, ar, jeigu dukra nebūtų norėjusi skaityti, nebūtumėte jos raginusi?
– Esu vienareikšmiškai už ankstyvąjį ugdymą – manau, kai jis yra, vaikai jo ir nori, juk jie kaip kempinės sugeria informaciją ir į pasaulį žiūri su didžiuliu susidomėjimu. Be abejo, lavinimas turi būti adekvatus vaiko amžiui ir vykti per žaidimą, daug laiko leidžiant kartu ir kuriant ryšį.
Bent jau aš nesutikau nė vieno vaiko, kuriam nebūtų įdomu kartu su tėvais kažką atrasti, išmokti, o ankstyvasis ugdymas ir yra apie tai. Galima tiesiog sėdėti namuose su vaiku ir nieko nedaryti, o galima žaidimo forma rodyti jam įdomius dalykus.
Tik nereikia to forsuoti, jei vaikas nenori mokytis raidžių, reikia ieškoti dalyko, kuris jį domina – gal tai skaičiai ar dinozaurai.
– Ar jūsų mažoji jau irgi domisi raidėmis?
– Taip, nemažai raidžių ji pažįsta, nors domisi jomis truputį mažiau nei sesė, būdama tokio pat amžiaus. Jai labai įdomios dainelės – Ana visai nedainavo, o Marija nuo dvejų metukų moka gal 20 dainų nuo pradžios iki galo ir traukia jas nesustodama.
Abu mūsų vaikai, akivaizdu, linkę į kalbos mokslus, jų žodynas platus – na, taip yra dėl to, kad ir mes su vyru tokie.
– Kokia buvo jūsų pačios vaikystė ir ką iš jos atsinešėte į dabartį?
– Mano vaikystė buvo labai nestandartinė – tėvai mane dar visai mažytę vasarai išsiųsdavo iš namų pagyventi užsienyje – Švedijoje, Vokietijoje, JAV. Jie rasdavo šeimas, kurios tarsi labdarai priimdavo vaikus iš Lietuvos – tuo metu dar neturtingos trečiojo pasaulio šalies – pagyventi savo namuose. Pirmą kartą visai vasarai išvažiavau būdama ketverių, paskutinį – šešiolikos, tik vienus metus buvau likusi Lietuvoje.
Be abejo, tai labai daug davė – mokiausi kalbų, pažinau žmones. Visose šeimose, kuriose gyvenau, žmonės buvo puikūs, jie man skyrė labai daug laiko ir daug ko išmokė – juos ir vadindavau savo Švedijos, Vokietijos, Amerikos tėvais.
Ir kitas momentas – tėvai labai rūpinosi mano užimtumu, aš vedžiau tris laidas vaikams, dainavau „Dainų dainelėje“, buvo metas, kai vienu metu lankiau net 9 būrelius – sakau, mano vaikystė buvo netradicinė.
Tiesa, tėvai leisdavo su manimi labai daug laiko, daug kalbėdavo. Jei jie būtų tik vertę mane mokytis ar groti, gal būtų susiklostę kitaip, bet prievartos nebuvo, buvo pokalbiai ir motyvavimas.
Buvau labai užsiėmusi, visi mano savaitgaliai buvo užimti tai tekstų mokymusi, tai pasiruošimu konkursams ar dar kažkuo – tas užaugino mane labai darbščią, atsakingą, savarankišką, labai anksti išmokau savimi pasirūpinti ir niekuomet gyvenime nesijaučiau pasimetusi. Tad, man atrodo, yra didžiulė dovana.
– Bet ar dabar įsivaizduojate, kad jūs savo keturmetę dukrą vasarą jau galėtumėte išsiųsti vieną į užsieniečių šeimą?
– Tikrai ne, neįsivaizduoju, kaip mano tėvams tai pavyko – bet tada buvo kita realybė, jiems tai atrodė vienintelis būdas pabėgti iš nykaus postsovietinio gyvenimo. Dabar ir Lietuvoje visko pilna – puikių būrelių, kitokių veiklų, galimybių kokybiškai leisti laiką kartu.
– O ar leistumėte savo vaikui vienu metu lankyti net 9 būrelius?
– Aš nesu labai apsėsta vedžiojimo į būrelius, kažkiek žiūriu į juos kaip į bandymą kompensuoti tai, ko negali duoti vaikui pats. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje silpnesnė pusė yra sportas, judėjimas, tad Aną leidžiu į būrelius, kur reikia judėti, ir jai ten labai patinka. Kai jos bus vyresnės, manau, kreipsiu dėmesį į tai, ko jos pačios nori.
Ir dar – man rodos, manęs mokykloje neapkraudavo taip, kaip dabartinių vaikų. Kai žiūriu į vyro berniukus, lankančius Karalienės Mortos mokyklą, matau, kad laisvo laiko lieka nedaug – grįžę namo jie netrukus sėda prie namų darbų, ten yra ką veikti. Nenorėčiau, kad vaikai visai neturėtų laiko atsikvėpti.
– Jūs pati dabar esate lyg ir ne dviejų, bet keturių vaikų mama?
– Taip, berniukai dvi savaites per mėnesį su mumis gyvena jau vienuolika metų, na, o vėliau atsirado ir dukrytės. Tiek vaikų turėti labai smagu, man tai didžiulė laimė ir pilnatvė.
– Labai daug domitės vaikų auginimo klausimais, konsultuojate ir kitas mamas, bet taip pat esate prasitarusi, kad apie vaikų auginimą daug ko nesuprantate – kaip čia išeina?
– Viena yra turėti žinių, kurių tikrai turiu, o tas prisipažinimas, kad daug ko nesuprantu, labiau yra apie lankstumą ir suvokimą, kad tikrai negali išmanyti kiekvienos situacijos – reikia bandyti suprasti, su kuo žmogus susiduria, ir konsultuoti tik tuomet, jei tikrai žinai, apie ką kalbi. Ir turi pabrėžti, kad tai yra tik tavo patirtis, tavo žinios, o žmogus turi spręsti pats.
Yra puiki Emily Oster knyga „Cribsheet“ – ji apžvelgia įvairių tėvystės sričių tyrimus ir bando pasakyti, kuris kelias yra geriausias. Pavyzdžiui, pasirenka temą apie tai, kada vaiką geriausia sodinti ant puoduko, remiantis įvairiais tyrimais ir psichologų pastebėjimais, bet prieš darydama išvadas autorė visuomet įspėja, kad visgi tai yra rekomendacija – o svarbiausia yra tai, ne kas geriausiai atrodo popieriuje, o tai, kas geriausia konkrečiai šeimai. Ir aš tuo vadovaujuosi – turite išmanyti, kokia bendra geriausia praktika, bet turite ir žiūrėti, kas geriausia jums.
– Ar jums šeimoje visuomet pavyksta susivokti, kas geriausia jums, ar būna ir taip, kad vieną dieną atrodo vienaip, kitą – jau kitaip, nes viskas reliatyvu?
– Aišku, yra ir to reliatyvumo, ir yra dalykų, kuriuos geriausiai įvertini, pažiūrėjęs retrospektyviai. Bet, manau, kuo daugiau žinių turi, tuo geresnius sprendimus gali priimti. Taip, kartais tu gali klysti, bet tą darai rečiau arba tos klaidos būna mažiau skausmingos, nei klaidžiojant aklam tamsoje.
