LRT laidos „Laba diena, Lietuva“ ir žinių vedėja Eglė Daugėlaitė neslepia, kad dabar kartais gyvena įtemptu ritmu ir nori, kad daugiau laiko galėtų skirti vaikams – 3 m. Nojui ir 5 m. Jonui. Na, bet kai ketverius metus leido motinystės atostogose, savo darbo ji pasiilgdavo. Pusę tų motinystės atostogų Eglė praleido Estijoje, Taline, kur jos vyras buvo gavęs darbo pasiūlymą, bet praėjusių metų gegužę grįžę į Lietuvą visi jaučiasi geriau.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Tikriausiai galite palyginti, koks vaikų ugdymas Estijoje ir Lietuvoje, ar labai skiriasi lietuviški ir estiški vaikų darželiai?
– Mes stengėmės, kad tų skirtumų būtų kuo mažiau, tad grįžę į Vilnių rinkomės privatų darželį, kuris būtų kuo panašesnis į tą, kurį vaikai lankė Estijoje, – norėjosi, kad aplinkos pakeitimas jiems būtų kuo lengvesnis, juk ir taip užteko pokyčių – grįžimas į Lietuvą, nauji namai, aš grįžau į darbą. Pasirinkome darželį privačiame name su namus primenančia aplinka.
Leisdama vaikus į estišką darželį (mažasis pamažu pradėjo jį lankyti nuo pusantrų) nerimavau, juolab kad gavome vietą tik privačiame rusiškame – bet ten jie greitai pritapo, vyresnysis pramoko rusų kalbos (tiesa, jau ją ir užmiršo). Darželio įkūrėja buvo vaikų psichologė-pedagogė, dirbo kelios vyresnės moterys, primenančios močiutes, – ir vaikus ten palikti būdavo ramu.
Ir Lietuvoje jie labai greitai priprato ir prie darželio, ir prie kitų naujovių. Mažasis važiuojant atgal buvo vos pradėjęs kalbėti, o pakliuvęs į lietuvišką aplinką tiesiog pratrūko, jo žodynas dabar stebinančiai turtingas.
– Tačiau turbūt kartais nelengva suderinti darželį, darbus ir visas kitas veiklas?
– Tikrai reikia vadybinių įgūdžių ir aplinkinių pagalbos, meluočiau, jei sakyčiau, kad yra labai lengva. Stengiuosi vaikams skirti pakankamai dėmesio, bet kartais atrodo, kad laiko visgi trūksta – yra toks nerašytas mamų kaltės jausmas.
Tiesa, kai Estijoje vien būdavau su vaikais, jau norėdavosi saviraiškos, juk iš viso, prisidėjus pandemijai, motinystės atostogose išbuvau ketverius metus.
– Ketveri metai su vaikais – tikrai nemažai. Kaip tuo metu jautėtės, gal atradote kokią naują veiklą?
– Sakyčiau, tai buvo daugiau tokie išgyvenimo metai (šypsosi). Su pirmuoju vaiku pradžioje viskas buvo puiku, bet visus sustabdė kovidas, visi užsirakino namie, neliko jokios veiklos išskyrus pasivaikščiojimus, ką jau kalbėti apie baseinus, būrelius ir bendravimą su kitomis šeimomis. O kai antrajam tebuvo keli mėnesiai, kraustėmės į Estiją, buvo daug buities ir įsikūrimo rūpesčių, mažai kontaktų – atšiaurokas jausmas.
Kai draugės, auginančios mergaites, pamato, kas vyksta, sako „Oho!“, bet aš nežinau, kaip gali būti kitaip.
Talinas – nuostabus, jaukus, mielas miestas, į jį malonu sugrįžti, susitikti su tom keliom šeimom, su kuriomis palaikome ryšį, bet visą likusį gyvenimą Estijoje gyventi nenorėčiau.
– Kada per visą laiką auginant vaikus buvo sunkiausia?
– Sudėtingiausia buvo, kai jie abu dar buvo su sauskelnėmis ir su čiulptukais, abu turėjo daug poreikių ir norėjo dėmesio, nei vieno negalėjai palikti net trumpam. Jų amžiaus skirtumas – 1 m. 8 mėn., kai mažasis pradėjo sėstis, ropoti, vyresnysis dar beveik nekalbėjo, neišeidavo prikalbinti, kad pažaistų vienas, – tada ir buvo sudėtingiausia.
Man kartais atrodo, kad pametinukus auginti net sunkiau negu dvynukus – su dvynukais, sako, sunkiausi būna pirmieji metai, po to jau kiek palengvėja (žinoma, jei nėra problemų su sveikata), o štai su pametinukais viskas tęsiasi ilgiau. Pirmą pusmetį dar dar susitvarkai, po to jau prasideda smagumas, kai nei vienas dar nekontroliuoja savo emocijų ir abiem visko iš tavęs reikia vienu metu. Palengvėjo, kai vyresniajam sukako treji, o dabar, kai jam penkeri, dar kitas reikalas.
– Gal, kai atsirado mažasis brolis, ir vyresnysis tarsi pasijuto mažesnis?
– Buvo visokių bangų. Kai atsirado mažasis, mūsų akyse vyresnėlis labai paaugo, bet kai dabar atsiverti nuotraukų albumus, matai, kad ir jis buvo dar visai mažutis, ir galvoji, kaip ten galėjai iš jo kažko norėti...
– Jūsų namuose su dviem vaikinais turbūt nuolat triukšminga?
– Na, veiksmo netrūksta. Kai draugės, auginančios mergaites, pamato, kas vyksta, sako „Oho!“, bet aš nežinau, kaip gali būti kitaip.
– Ar namie turite taisyklių, kurių visi turi laikytis?
– Taip, jų yra ir apie elgesį, ir apie bendravimą – tarkim, negalima daryti taip, kad kitam skaudėtų, juk vaikai mėgsta pasigrumti, susiimti ir ne visuomet apskaičiuoja jėgas.
Manau, ribas brėžti sveika, taigi stengiamės tą daryti ir nepaleisti. Dažnai vaikai tik ir ieško būdų, kaip apeiti vieną ar kitą „ne“.
Tokio amžiaus vaikams svarbus ir dienos ritmas – kada miegoti, valgyti, eiti į darželį, imtis kitų veiklų. Stengiamės, kad jie pailsėtų, jei tik pavyksta, nepraktikuoju ankstyvo žadinimo, esu linkusi leisti miegoti, kol prabus patys. Mūsų tikslas – darželyje atsidurti 9 val., realybėje kartais būname ir pusvalandžiu vėliau.
Man tėvai niekada nesakė „neik“ ar „nedaryk“ – jei tik kažko norėjau, man visuomet degė žalia šviesa.
Taisyklės namie reikalingos ir kalbant apie tvarką – jeigu darželyje vaikas pavalgęs sugeba nusinešti savo lėkštę, tai ir namie gali nunešti ją iki kriauklės (išplauti niekas neliepia). Nepropaguojame, kad žaislai iš vaikų kambarių ateitų į kitas erdves, bet visgi jie turi tendenciją ten atkeliauti. Stengiamės sutarti, kad prieš einant miego jie grįžtų į vietas.
– Kaip broliai sutaria tarpusavyje, ar vyresnėlis bando vadovauti paradui?
– Sakyčiau, jis vadovauja žaidimams. Mažasis geba ir pažaisti vienas, bet dažnai jiedu žaidžia drauge – manau, tai ir yra pametinukų auginimo privalumas, kad jie nuolat būna ir kažką veikia kartu. Su vyresniuoju kalbėjomės apie tai, kad jis savęs jau ir neatsimena iš to meto, kai buvo vienas.
Taigi jie geba gražiai žaisti dviese, nors kartais naudoja skirtingą techniką tam, kad gautų norimą dalyką, – vienam dar priimtina verkti arba rėkti.
Darželio grupėje daugelis vaikų už mūsų jaunėlį vyresni, jam norisi būti tokiam kaip jie, bet nebūtinai pavyksta.
Namie dar nuolat reikia mediatoriaus, kuris padėtų vaikams išsiaiškinti santykius. Jiems viskas turi būti taip pat – ir vienodos lėkštės, ir maisto kiekis, ir jo gabaliukų skaičius. Visko turime po du – ir neduok dieve, kažkas prapuola, tuomet vėl tenka griebtis mediacijos.
Na, kai gerai pažįsti savo vaikus, stengiesi daryti taip, kad namie nuo pat ryto būtų kuo mažiau erzelio.
– Ką mėgstate veikti kartu visa šeima?
– Einame pasivaikščioti, pavyzdžiui, ieškoti naujų vaikų žaidimo aikštelių, patinka kartingai, žirgynas. Mėgstame eiti į teatrą – jo mums labai trūko, kai gyvenome Estijoje. Taigi stengiamės atsigriebti ir parodyti vaikams, ko yra Vilniuje – renkamės ir „Lėlės“, ir „Keistuolių“ (jų spektaklį „Pyp pyp“ žiūrėjome jau du kartus), ir Nacionalinį operos ir baleto teatrą, nors ten bilietus ne visada susimedžioju.
– O kokia buvo jūsų pačios vaikystė?
– Na, aš buvau ramesnė nei mano vaikai, bet matau, kad mes su jais turime ir panašumų. Paaugusi aš darželyje ir mokykloje buvau aktyvi, nebijodavau pasireikšti, nors gal dabar visi vaikai drąsesni ir jiems lengviau bendrauti su suaugusiais, nėra baimės kažko paklausti. Mes turbūt buvome auklėjami būti kuklesni.
– Ar jūsų tėvai jus auklėjo kitaip, nei jūs – savo vaikus?
– Daug kas buvo panašiai, juk savo vaikystės patirtimi ir remiamės augindami vaikus.
Man tėvai niekada nesakė „neik“ ar „nedaryk“ – jei tik kažko norėjau, man visuomet degė žalia šviesa. Kaip manęs niekas nespaudė savomis neišpildytomis svajonėmis, taip ir aš to nenorėčiau perduoti vaikams.
Žinoma, ir man būdavo brėžiamos tam tikros ribos, tarkim, negalima buvo nepagarbiai kalbėti, bet buvo daug meilės, buvimo kartu.
Nuo penkerių šešerių prasidėjo mūsų kelionės – mano tėvai jautė kelionių alkį ir mane su sese veždavosi kartu. Manau, mums tai buvo didelė dovana, kaip ir buvimas kartu, raginimas užsiimti įvairiomis papildomomis veiklomis.
Žinoma, dabar galimybės didesnės nei tuomet, norisi vaikams daug ką parodyti, bet norisi ir kažkur nenuskubėti per anksti, tarkim, į „Legolendą“ ar kitą atrakcionų parką. Pamenu, kai pati kadaise ten buvau, man pritrūko šiek tiek ūgio ar amžiaus, kad patekčiau į kai kuriuos atrakcionus, ir tuomet jaučiau dėl to apmaudą.
– Minėjote, kad seniau pametinukus auginti buvo sunku – bet dabar gal pasidžiaugiate, kad tą padarėte vienu ypu?
– Žinoma, būna progų pasidžiaugti – labai miela, kai jie vienas kito pasiilgę apsikabina. Smagu matyti jų gražų ryšį, tada galvoji, kad visgi kažką padarei gerai (šypsosi). Nors vis dar būna momentų, kai pagalvoji: „Viešpatie – ir vėl.“ Nesklandumų vis dar kyla ir visai lygioje vietoje.
Bet dažniausiai būna smagu – dabar tikras mūsų aukso amžius. Atrodo, norėtųsi vaikus jame užkonservuoti – jie labai įdomūs, tikros asmenybės, bet dar gali juos paniurkyti, o ir sunkių paaugliškų problemų nėra.
