Anželika Cholina save lygina su kate, nes mėgsta vaikščioti viena. Kai kas choreografę pavadintų liūte, nes ji savo srityje yra reikli ir išdidi, tačiau su vienu pasakymu sutiktų visi šokių meno gerbėjai – ji grakštumo išmokytų ir dramblį. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ režisierė ir šokių teatro įkūrėja, choreografė dalijasi, kodėl nemėgsta gaminti namuose ir kokių gudrybių imdavosi baleto šokėjos, siekdamos išlaikyti stabilų kūno svorį, ir savo sėkmės receptu: „Viskas prasideda nuo buvimo geru žmogumi.“
Nevalgyti negalėjau
Choreografė prisipažįsta, jog, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, labiausiai ji vertina profesionalumą, todėl virtuvėje pamatyti ją užsirišusią prijuostę ir gaminančią vakarienę galima tik išskirtiniais atvejais.
„Visame kame mėgstu profesionalus. Vaikščioti į vietas, kuriose dirba profesionalai, man yra žymiai įdomiau nei pačiai stovėti virtuvėje ir gaminti neaišku ką. Kai atsimenu savo vaikystės laikus – apima siaubas. Braškių paragavau būdama jau paauglė“, – sako A. Cholina.
Baleto pasaulyje dailus ir stiprus kūnas ne visuomet dera su pilnaverte ir sočia mityba. A. Cholina prisipažįsta, jog saldumynais mėgaudavosi juos uostydama, ne ragaudama.
„Nevalgyti negalėjau. Pagal baleto standartus, buvau stambių kaulų, turėjau problemų su maistu. Kadangi neturėjome žinių, nevalgėme daug, prisigalvodavome įvairių išeičių. Dažnai eidavome į bandelių krautuvę pakvėpuoti bandelių kvapu, tačiau jų nepirkdavome“, – pasakoja šokių teatro įkūrėja.
Scena kaip namai
Tačiau ribojami saldumynai neapkartino A. Cholinos vaikystės. Kaip teigia šokėja, nuo mažų dienų scenoje ji jautėsi kaip namuose.
„Vaikystėje laimės jausmas priklauso nuo aplinkos: mokyklos, sėkmės. Man patiko būti balete, tai nebuvo prievolė, aš jaučiausi savo vietoje, manęs tai nevargino, vargino kiti dalykai. Mačiau, kad ne visi suaugusieji yra protingi, jie nemato vaikų vidaus ir talento, tai mane liūdino“, – prisimena choreografė.
Jaunosios balerinos mintys apie suaugusiųjų ydas ilgainiui transformavosi ir persikėlė į jos režisuotą šokio spektaklį „Jaunystė, arba Scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“.
Vaikystė yra pagrindas
„Man norėjosi pasakyti, kad vaikai tik ateina per mus, suaugusiuosius, jie yra atskiri žmonės, kurie atsineša savo vidų, likimą ir dovanas. Vaikams tik reikia padėti užaugti. Pastebėjau, jog žmonės yra traumuoti, manau, kad tai prasideda vaikystėje.
Vaikystė yra žmogaus pagrindas. Psichologai dabar uždirba daugiausia, vadinasi, kažkas yra ne taip. Netikiu, kad spektakliu galiu pakeisti pasaulį, bet noriu, kad žmonės apie tai pagalvotų“, – įžvalgomis dalijasi režisierė.
Cholina vaikystėje svajojo tapti direktore ir nuolat mėgautis geru maistu restoranuose. Choreografė šypsodamasi teigia, jog ši svajonė jau išsipildė, dabar ji svajoja apie kitus dalykus.
„Svajoju apie tai, kad pasaulyje būtų daugiau tiesos, kad jis nebūtų toks žiaurus ir neteisingas. Svajoju, kad pasaulyje rečiau sėkmės kelias būtų klojamas vidutinybėms, kad pasaulis skirtų daugiau dėmesio kultūrai“, – teigia ji.
Ne moterų pasaulis
Nors šiandien A. Cholina žinoma kaip baletmeistrė, ji neslepia, jog žengusi į šokio ir režisūros pasaulį ji suprato, jog šis pasaulis – ne moterų.
„Tik vėliau pradėjau suprasti, jog patekau į vyrų pasaulį. Mane gelbėjo tik tai, jog Lietuvoje mažai mano profesijos profesionalų. Aš neturiu konkurencijos – turiu savo teatrą, savo pasaulį, esu labai produktyvi, kartais pati tuo stebiuosi, galvoju, ar ateis ta diena, kai talentas baigsis“, – sako ji.
Svetima sėkme džiaugtis sunkiau nei savąja. A. Cholina sako tikinti, jog ne vienas žmogus laukia jos suklupimo, tačiau jiems ji atsako: „Taip nebus“.
„Jeigu kažkam norisi manęs nekęsti, tai man komplimentas, tai reiškia, kad kažką darau gerai. Mano pasitikėjimas savimi nėra lengvai nužudomas. Daug kas nori, kad manęs nebūtų, daug kas nori, kad nebūtų mano veiklos, tačiau taip nebus. Džiaugiuosi, kad pažįstu save, mano savybės man padeda, aš nepasikliauju kitais“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sako A. Cholina.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
