LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ viešėję tėtis ir dukra – prof. dr. Eugenijus Laurinaitis ir Lina Laurinaitytė užsirišę prijuostes ir gamindami firminį šeimos patiekalą dalijosi savo bendros buities prisiminimais ir atsako – kaip šeimoje pavyko išlaikyti demokratiškus, bet pasitikėjimu grįstus santykius.
Profesoriaus E. Laurinaičio talentas skleidžiasi ne tik psichoterapeuto kabinete, bet ir namų virtuvėje.
„Niekada nereklamavau tokio savo įvaizdžio, bet dukra neleis man sumeluoti – pusryčiai šeimai visuomet buvo mano darbas. Aš lengvai keldavausi rytais, iškepti blynus, sumuštinius ar kiaušinius man niekuomet nebuvo sudėtinga“, – sako prof. dr. E. Laurinaitis.
L. Laurinaitytė sako, jog šeimoje vyrai visuomet domėjosi maisto ruoša, ne išimtis ir jos tėtis.
„Mūsų šeimoje vyrai per amžių amžius gamino. Pastaraisiais metais prie Kūčių ir Velykų stalo susėda trylika žmonių, aš ir mano sesuo turime po tris vaikus – mūsų šventinis stalas primena Italiją“, – sako viešųjų ryšių specialistė Lina.
Dukra neleis man sumeluoti – pusryčiai šeimai visuomet buvo mano darbas.
Prof. dr. E. Laurinaitis gyvena moterų apsuptyje – dvi dukros, penkios anūkės ir vienintelis anūkas. Tačiau psichiatras sako, jog su moteriškos kasdienybės niuansais jis greitai išmoko tvarkytis.
„Problemos visuomet buvo specifiškai moteriškos: pirmieji įsimylėjimai, meilės tragedijos, pirmieji išsiskyrimai, amžinas neišsakytas klausimas „ar aš graži“. Išmokau niekada netylėti ir sakyti komplimentus, kai kyla bent mažiausias noras tai daryti“, – teigia jis.
Pedagogės ir psichoterapeuto šeimoje užaugusi Lina sako vaikystėje pajautusi, jog yra auklėjama laisviau nei jos bendraamžiai. Anot jos, tai buvo šiltų ir pasitikėjimu grįstų santykių raktas.
Išmokau niekada netylėti ir sakyti komplimentus.
„Nuo pat vaikystės jaučiau, kad mano tėvai demokratiškesni nei draugų ar klasiokų tėvai. Niekuomet nebuvo griežtų taisyklių ar prievolių, mes visuomet šnekėdavomės, kartais dalykus nuleisdavome juokais“, – priduria ji.
Prof. dr. E. Laurinaitis atviras – būti seneliu paprasčiau, nei būti tėčiu. Lina priduria, jog Laurinaičių šeimos anūkai senelį mielai vedasi į džiazo koncertus, kavines ir džiaugiasi jo, kaip mylimo draugo, kompanija.
Atsimenu tokį namų vaizdą: mama užsidariusi verkia, aš verkiu, sesuo verkia – nerandame, kaip susitaikyti.
L. Laurinaitytė
„Su anūkais yra žymiai daugiau malonumo, su vaikais jauti didesnę atsakomybę, greitai pamatai, ką padarei ir ko nepadarei. Aš stengiuosi, kad mano anūkai suprastų, kodėl kartais juos lepinu, o kartais – ne. Mano didžiausias uždavinys yra dalytis su anūkais požiūriu į gyvenimą“, – teigia jis.
L. Laurinaitytė tėtį apibūdina kaip žmogų, spinduliuojantį šiluma ir ramybe, kuri užpildo namus ir namiškių širdis.
„Tėtis mūsų šeimoje visuomet buvo žmogus saulė. Įsivaizduokite tris moteris ir vieną vyrą. Paauglystėje, kai tėtis šešioms savaitėms išvyko į Kanadą, atsimenu tokį namų vaizdą: mama užsidariusi verkia, aš verkiu, sesuo verkia – nerandame, kaip susitaikyti. Kai tėtis ateina – nukrenta įtampa, jis sušildydavo atmosferą savo buvimu ir dėmesiu“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje teigia L. Laurinaitytė.
Laurinaičių pokalbio vingrybės ir firminis kiaulienos kumpio kepsnys su austrišku bulvių apkepu – laidos įraše:
