„Esu linkęs nebijoti, eksperimentuoti, klysti, pasimokyti iš savo klaidų ir bandyti toliau“, – LRT.lt sako septyniolikmetis Andrius Gradauskas, eteryje debiutavęs kaip laidos „Duona ir žaidimai“ šefas. Jis sako esantis dėkingas tėvams Livijai ir Marijui Gradauskams už tai, kad jį auklėdami jie suteikė daug laisvės ir savarankiškumo ir leido skleistis jo talentams. Nors eteryje geriausiai atsiskleidė kaip puikus kulinaras, jis prisipažįsta gyvenime turintis dar vieną, net didesnę aistrą – muziką.
– Drauge su mama, laidų vedėja Livija Gradauskiene kuriamoje laidoje „Duona ir žaidimai“ buvote atsakingas už vaišes svečiams, dalijotės receptais ir savo virtuvės paslaptimis. Puikus debiutas eteryje! Tik ar nebuvo baisu imtis tokių pareigų?
– Nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi. Internete esu peržiūrėjęs nemažai kulinarijos laidų, reportažų, tad esu neblogai susipažinęs su tokiu žanru. Kaip vyksta kulinarinės laidos filmavimai, galėjau išvysti ir viešėdamas „Beatos virtuvėje“.
Žinoma, iš laidos svečio tapti vedėju ir šiek tiek prodiuseriu – didelis žingsnis, bet labai įdomus. Visas procesas nuo pasiruošimo iki filmavimų mane labai įtraukė.
Tiesa, darbas eteryje – ir nemenka atsakomybė. Kadangi į šią sritį dar tik įkėliau koją, labai bijojau suklysti, juolab žinodamas, kiek žmonių žiūrės.
Labai padėjo tai, kad su mama sutarėme kurti laidą, kurioje savo svečius šiltai, šeimyniškai, jaukiai priimame savo namuose, dėl to galbūt ir aš galėjau laisviau ir šilčiau pažvelgti į projektą ir man patikėtą užduotį.
– Neretai televizijos žmonių atžalos pasakoja kone užaugę filmavimo studijose. Jus mama dažnai vesdavosi į filmavimus?
– Nepasakyčiau. Esu buvęs tik keliuose „Muzikinės kaukės“ filmavimuose. Buvo įdomu pamatyti, kaip viskas vyksta, netgi juokavau, kad kada nors ir pats mielai dalyvaučiau tokiame projekte. Tikrai nebuvau dažnas svečias televizijoje.
– O ką reiškia augti žinomų tėvų šeimoje?
– Kai su šeima leidžiame laiką drauge, pastebiu, jog mamą atpažįsta, pasisveikina, nori užkalbinti, bet niekada to nesureikšminau. Mane labiau stebina tai, kiek daug pažinčių darbas mamai padėjo užmegzti. Jos telefone turbūt keli tūkstančiai kontaktų! Ne veltui į mūsų laidą atvyko tiek mamos bičiulių, draugų.
– Ar negąsdino tai, kad, laidai pasirodžius eteryje, ir jus užgrius aplinkinių susidomėjimas, įvairūs komentarai?
– Ši laida – pirmasis blynas, tikrai jokio dėmesio ar komentarų nesitikėjau. Galbūt ateityje, jei tęsčiau panašią veiklą, dėmesio padaugėtų.
– Žiūrint laidas atrodo, jog galite pagaminti bet kokį patiekalą. Iš kur ta aistra kulinarijai?
– Iš tėčio – jis mūsų namų virtuvės galva. Anksčiau norėdavosi tiesiog jam pagelbėti, pabendrauti, tačiau su laiku ir pats užsikabinau. Pradėjau gilintis, skaityti, žiūrėti vaizdo įrašus internete, domėjausi, kaip išgaunami skoniai ir pan. Man viskas labai įdomu.
Dabar jau ir aš gaminu šeimai, nors tėtis virtuvėje karaliauja dažniau – man neretai būna sunku rasti laiko, nes vakarai užimti muzika.
– Muzika jūsų gyvenime rimta konkurentė kulinarijai?
– Ji mano gyvenime atsirado daug seniau, turbūt dar prieš darželį, kai mama mane nuvedė į aktorės Ilonos Balsytės vedamas muzikos pamokas ikimokyklinukams. Nors pats to ir neprisimenu, tėvai pasakojo, kad man gerai sekėsi ir labai patiko, todėl mama nusprendė leisti mane į muzikos mokyklą. Dar ir dabar labai gerai pamenu, kaip mokiausi dainelę apie gamą ir ruošiausi atrankoms, kuriose tikrino vaikų gebėjimus, klausą. Taip ir prasidėjo mano kelias.
– Ir niekada nesinorėjo mesti?
– Gal ir būdavo, kad aptingdavau ir galvodavau, kad nebenoriu, tačiau tai tebuvo trumpalaikiai etapai. Išaugau. (Šypteli.) Man visada būdavo labai gera leisti laiką ir prie instrumento, ir prie teorijos užrašų. Dabar jau vienuoliktus metus groju violončele, daug koncertuoju ir vienas, ir su orkestru, o aistra muzikai net didesnė nei kulinarijai.
Muzikai atiduodu visą širdį ir skiriu labai daug laiko. Galbūt tai nėra pati lengviausia profesija, kurią galėjau pasirinkti, tačiau tai yra man labai artima ir svarbu – negaliu savo gyvenimo įsivaizduoti be jos.
– Skamba taip, lyg jau esate apsisprendęs, kad baigęs mokyklą ir toliau žengsite muziko keliu.
– Planuoju. Po laidos „Duona ir žaidimai“ filmavimų kaip tik apie tai pasikalbėjome su dirigentu Modestu Pitrėnu, pasakiau jam, kad laviruoju tarp dviejų aistrų ir nežinau, ką pasirinkti. Jis pasakė, kad rinktis nereikia – juk galiu ir groti, ir gaminti. Taigi, planuoju rinktis su muzika susijusias studijas, toliau groti violončele, o kulinariją pasiliksiu kaip širdžiai mielą veiklą, pomėgį.
– Kur vis tik dažniau jus galima sutikti laisvalaikiu – klasikinės muzikos ar, pavyzdžiui, roko koncerte?
– Tiesą sakant, net ir turėdamas laisvesnio laiko, nevengiu prisėsti prie violončelės. (Nusijuokia.) Kadangi pats groju daug klasikinės muzikos, laisvalaikiu renkuosi ką nors kito. Mėgstamiausio žanro neišskirčiau, nes turiu gan platų muzikinį akiratį ir noriu jį dar labiau praplėsti, išgirsti ką nors naujo, įdomaus. Norisi atrasti ir kitus muzikos stilius.
– Galbūt dėl sceninės patirties ir televizijos kameras pavyko taip greit prisijaukinti?
– Tikriausiai. Nepasakyčiau, kad visiškai nesijaudinu, bet scena išmokė jaudulį suvaldyti ir paversti teigiamu dalyku, susikaupti. Toji patirtis išties labai padeda.
– Atrodo, kad esate meniškos prigimties žmogus, ar nevaržo jūsų tie klasikinės muzikos rėmai, griežti nurodymai receptuose?
– Kalbant apie receptus ir gramus, visuomet sakau, kad jų galima laikytis, o kartais šiek tiek prisitaikyti savo skoniui – įberti daugiau prieskonių, kad būtų aštriau, arba įdėti daugiau cukraus, kad būtų saldžiau. Galbūt konditerija yra vienintelė sritis, kurioje reikia griežtai laikytis receptų, nes laisvė ir improvizacija gali viską sugadinti.
Su klasikine muzika panašiai – ji turi griežtas taisykles, struktūrą, tačiau yra kitų muzikos žanrų, kurie leidžia viską interpretuoti laisviau. Aš vis tik esu linkęs nebijoti, eksperimentuoti, klysti, pasimokyti iš savo klaidų ir bandyti toliau.
– O ar lengva nepaklysti tarp tiek skirtingų veiklų?
– Tenka dėliotis prioritetus. Kartais galbūt kiek nukenčia pamokos mokykloje, nors stengiuosi savo laiką paskirstyti taip, kad jo užtektų viskam, ypač tam, kas man yra įdomiausia ir smagiausia, o tai yra muzika ir maisto ruošimas.
– Ankstesniame interviu LRT.lt jūsų mama sakė, kad jus su sese augino ganėtinai savarankiškus, palikdama daug laisvės. Sutiktumėte?
– Visiškai! Žinau, kad jei reikės, tėvai visada padės ir bus šalia, tačiau, gerai pagalvojus, net pačiam sunku patikėti, kad tėvai gali taip pasitikėti jaunu žmogumi ir suteikti jam tiek laisvės. Sakyčiau, kad tai yra labai drąsus auklėjimas, nes tikrai ne kiekvienas jaunas žmogus su ta laisve gali susidoroti, bet aš už tai tėvams esu labai dėkingas. Manau, kad būtent todėl šiandien esu savarankiškas, ganėtinai kritiškai mąstantis, atsakingas, stengiuosi pasimokyti iš savo klaidų ir jų nekartoti.
