„Man yra buvę, kad vieno spektaklio metu partneris du kartus neišėjo vaidinti mūsų bendrų mizanscenų. Viename spektaklyje du kartus“, – dalijasi prisiminimais V. Bičkutė.
Valda Bičkutė: „Aktorius turi būti gydytojas arba magas“
Straipsnių ciklas „Aktorė“ yra Lietuvos dramos teatro moterų aktorių biografinių esė rinkinys. Subjektyvias atvertis galbūt daugiau mažiau riboja žinojimas, kad tekstai bus viešinami. Viešumas pats savaime suskliaudžia asmeninės tiesos išsakymo amplitudę, atsivėrimo gelmę. Tačiau ciklo autorė Elvina Baužaitė ir nesiekė didžiausių niekšybių, sunkiausių klaidų, didžiausių meilių. Subjektyvi moterų aktorių patirčių autentika leidžia fiksuoti bendrąją teatro meno kūrėjų būtį – tam tikra prasme iš atskirų asmeninių istorijų sudėti aktorės esaties 21 a. Lietuvos teatro meno pasaulyje atspindžių koliažą.
Užrašyta 2022 m. kovo 1 d.
Mano pirmieji scenos patyrimai įvyko dar mokykloje. Mokydamasi dalyvaudavau skaitovų konkursuose, tapau respublikinio konkurso laureate, visi ėmė kartoti, kad turiu stoti į aktorinį, nes turiu akivaizdžius duomenis-gebėjimus – talentą. Pati nebūčiau nė pagalvojusi, supratusi, nes šeimoje nėra menininkų, tad mintis tapti aktore atėjo iš išorės. Galiu sakyti, kad teatras į mano gyvenimą įėjo pačiai netikėtai. Tuo metu gyvenau Telšiuose. Viena režisierė mane, besimokančią baigiamosiose klasėse, pakvietė vaidinti jos kuriamuose spektakliuose. Tad į sceną išėjau dar gyvendama Telšiuose. Paskui stojau į vaidybos specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, sau pasižadėjusi, kad bandysiu tik vieną sykį, jeigu yra talentas, jis turi būti iš karto pamatytas. Jeigu toks mano likimas – įstosiu; jeigu ne, stosiu studijuoti ką kita ir toliau ramiai gyvensiu savo gyvenimą. Teatras, aktorystė regėjosi taip gražu, taip tauru, taip ypatinga, kad, atrodė, jog ne visai man, abejojau, kad tikrai galiu. Rodėsi, kad nebūčiau nuliūdusi, jei nebūčiau įstojusi – ne, vadinasi, ne, ne kiekvienam skirta, ne kiekvienam duota. Bet susiklostė taip, kad įstojau ir jau dvidešimt metų esu scenoje.
Pirmas profesionalus spektaklis – legendinis Rimo Tumino „Vyšnių sodas“ Mažajame teatre1. Bestudijuojančią trečiame kurse mane paskyrė vaidinti Anią. Pirmieji profesionalaus teatro patyrimai, aišku, nepamirštami, neįkainojami, tiesiog neįtikėtini. Didžiulis jaudulys, didžiulis atsakomybės jausmas... Naktį nemiegi, baisu, nieko nežinai, nepasitiki savimi... Išeini į sceną, viskas kaip rūke... Spektakliui pasibaigus, rodos, nieko neprisimeni, kas ir kaip vyko. Tai dar studijų metais – bendrabutis, daugybė emocijų, jaudulio, žinoma, susitikimas su Egle Gabrėnaite tame spektaklyje... Su visais kolegomis... Be abejo, didžiuliai įspūdžiai.
Teatras – didžiulė mano gyvenimo dalis, beveik kasdien esu scenoje, dirbu dviejuose teatruose. Klausti „Kas yra scena?“ – tas pat, kaip klausti „Kas yra saulė ar mėnulis, oras ar vanduo?“ Man tai – gyvenimo esencija. Scenoje esu jau dvidešimt metų. Kai dėl viruso COVID-19 sukeltos pasaulinės pandemijos buvo įvestas karantinas, reikėjo gyventi be scenos, atrodė, kad dalis manęs buvo tiesiog užšaldyta, jog gyvenimas buvo sustabdytas, praradau tai, kas yra mano savastis.
Teatras, spektakliai, aktorystė yra mano kasdienybė, tai neatsiejama nuo manęs. Susitikimai, pažinimas įvairių, labai skirtingų kolegų – aktorių, režisierių, – žiūrovų, apskritai žmonių... Didžiulė vertybė yra šis platus didelis žmonių ratas. Spektaklius kuriant su skirtingais režisieriais, turinčiais unikalų suvokimą, pasaulio matymą, analizės, repeticijų metu atsiveria tokie pažinimo klodai...
Aktoriaus profesija reikalauja maksimalios tolerancijos, nes kiekvieną kartą susidurdamas su vis kitu režisieriumi, savitai mąstančiu, savitai dirbančiu, savitą pasaulį kuriančiu scenoje, tu ne tik pažįsti tą asmeniškai tau naują pasaulį, bet ir turi tapti režisieriaus-kūrėjo tarpininku, kad scenoje gimtų ir išsipildytų to naujojo pasaulio realybė. Aktorius turi siekti ne prieštarauti, ginčytis, o pažinti – maksimaliai įsigilinti, priimti ir įsileisti į save naujojo pasaulio medžiagą.
Kartu sutikdama žmones, jų pasaulius, kurdama naujus vaidmenis, kas kartą dar labiau pažįstu pačią save, randu – nesakau, ar gerų, ar blogų – įvairių savęs apraiškų, vyksta nuolatinės savęs studijos – kitų žmonių, aplinkinio pasaulio, bet ypač savęs, nes be savęs, „aš“ savasties nesukursi vaidmens, tu visada esi jame, tu savo gyvybe – savimi – užpildai vaidmenį. Ši galimybė analizuoti ir vis daugiau pažinti save yra didžiulė dovana. Vaidyba teikia ir reikalauja gilaus, didžio pažinimo proceso, o pažinimas yra meilė.
Bent jau mane apima pakilūs jausmai, kai ruošiuosi eiti į sceną, jaudina laukiantys santykiai, ryšiai su kolegomis spektaklio realybėje, susitikimas su žiūrovais; ypač kai ruošiama naujo kūrinio premjera. Apskritai man kas vakarą ėjimas į teatrą ir vaidinimas scenoje yra šventė. Magiškas teatro vyksmas man kiekvieną dieną yra šventė. Rodos, jau dvidešimt metų vaidinu teatre, tačiau šventės jausmas nė kiek nenublanko; emocijos, grožio troškimas, to susitikimo stebuklo troškimas niekur nepradingo, nemąžta. Tai vienas nuostabių dalykų, duodamų aktoriaus profesijos.
Norint dirbti maksimaliai kokybiškai, tam reikia skirti labai daug laiko – visą save. Kol nebuvau ištekėjusi, gyvenau be šeimos, ilgą laiką save visiškai atiduodavau vaidybai. Tam tikra prasme savo gyvenimą struktūruoti yra teisinga, kad būtum maksimaliai pasiruošęs, dirbtum maksimaliai kokybiškai. Iš tiesų negali dirbti prabėgom, kokybė reikalauja atsidavimo, tavo gyvenimas dėliojamas pagal profesinius poreikius ir reikalavimus.
O kaip apibūdinti šią profesiją, net nežinau. Jeigu tai žiūrovo perspektyva, tada, sakyčiau, kad žiūrovai yra kaip vaikai, jie naivūs, jie džiaugiasi, jie duoda tikrai labai daug meilės ir yra tikrai labai atlaidūs; žiūrovai atleidžia beveik viską. Ko pati aktoriaus profesija neatleidžia? Kol kas nežinau, galbūt sužinosiu anapus, kai turėsiu duoti savo nuoširdumo, įdėto triūso, talento ataskaitą. Vis dėlto nuoširdumas, tavo paties sąžinė pasako, ar iš tikrųjų tą vakarą padarei viską geriausiai, kaip galėjai. Kito būdo nėra, tik sąžinės balsas. Kiekvienas žmogus savo raidos etape įvairius dalykus skirtingai vertina, tačiau, įsiklausius į save, vidinis balsas pasako tiesą.
Pirmasis mano pačios sukurtas vaidmuo buvo Smeraldina diplominiame spektaklyje „Trufaldino, arba Dviejų ponų tarnas“ (režisierius Rimas Tuminas, VVMT, 2002). Už šį vaidmenį buvau apdovanota XIX Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ kaip simpatiškiausia aktorė. Visi kalbėjo, kad tai labai geras ženklas, kad šį apdovanojimą taip pat yra pelniusios Ingeborga Dapkūnaitė, Eglė Gabrėnaitė, tad apdovanojimas pranašauja gerą aktorinę perspektyvą.
Smeraldinos vaidmenį prisimenu su didžiausiu džiaugsmu, šiam spektakliui jaučiu begalinę meilę. Manoji Smeraldina atlikdavo tam tikrą monospektaklį, išeidavau į scenos priekį ir sakydavau: „Jeigu kiekvienam neištikimam vyrui duotume po šakelę į rankas, tai visi miestai žaliomis giriomis pavirstų.“ Visi imdavo ploti, kildavo didžiausios ovacijos. Matyt, atpažįstama tiesa šiuose žodžiuose... Atsimenu, man sakė, kad tame monospektaklėlyje aš primindavau Marilyn Monroe. Tada buvau labai jauna, nė nesusimąsčiau apie koketavimą, nesuvokiau, kas tai yra, ką aš transliuoju pati kaip aktorė. Tiesiog norėjosi dirbti, maksimaliai atsiduoti, nerti į gilumas, pasitelkti ir išskleisti gebėjimus. Manyje nebuvo jokio ego, o tik nuoširdus noras padaryti viską, ką tik reikia, ką tik galiu – persiversti dešimt kartų per galvą, ištraukti iš savęs nežinia ką, kad tik įvyktų, kas turi įvykti. Į viską žvelgiau naiviom didelėm akim. Su tuo pirmuoju Smeraldinos vaidmeniu susiję tikrai daug malonių pirmųjų patirčių. Tuo metu Mažasis teatras dar neturėjo savo pastato, nebuvo nuolatinės pastovios scenos, tad labai daug gastroliavome. Buvome ką tik tapę profesionaliais aktoriais – jau nebe studentai, mus, jaunus aktorius, siejo stiprus bendrystės jausmas, jaunatviškas maksimalizmas... Išlikę nuostabiausi prisiminimai.
Mane, kaip aktorę, labai įkvepia kiekvienas naujas vaidmuo. Iš karto norisi nerti į tas savęs studijas: atsiriboti nuo buitinio pasaulio, nuo kasdienio gyvenimo, nuo žmonių ir ieškoti savy to, kas atliepia vaidmenį, kapstytis po savo emocinę atmintį, analizuoti, studijuoti, kaupti informaciją, kurios reikia vaidmeniui. Norėtųsi užsidaryti kambarėlyje, apsigyventi viešbutyje, tiesiog susitelkti į save, į tai, ką turi sukurti, kas turi gimti.
Kas kartą naujas vaidmuo pasėja džiaugsmingą nerimą: kaip viskas bus? Žinai, kad ir kiek pasiruoštum, viskas vyks tiktai tą akimirką. Tai – stebuklingas kūrybos momentas, kuris įvyksta tik čia ir dabar – nei anksčiau, nei vėliau, o tik šią akimirką. Visada vaidmens kūryba scenoje yra stebuklinga, tu neri į tą stebuklą, į tą srautą, kuris tave neša ir nusineša, tu keliauji kartu. Žinoma, turi būti pasiruošusi, sukaupusi kuo daugiau informacijos, kuo geriau valdyti kūną, emocinę atmintį, kad žinotum, kokius mygtukus ir kaip reikiamu momentu savyje paspausti. Didžiulis džiaugsmas nerti į tą pasiruošimą, į tas studijas, kaupti energiją būsimam kūrybiniam stebuklui.
Pirmosios repeticijos išsiskiria ypatingu visų entuziazmu, noru, užsidegimu. Kuo premjera arčiau, tuo daugiau susikaupia nuovargio; neretai visi būna suirzę. Labai daug lemia režisieriaus požiūris, darbas. Kartais norisi, kad tik greičiau repeticijos pasibaigtų, nes jau, rodos, nebegali. Atrodo, tegul išeina spektaklis, koks yra, koks bebus, kad tik greičiau įvyktų premjera ir nebereikėtų vargti kūrybiniame procese. Viską sukuria žmonės. Mano patirtyje tokių tikrai nedaug, gal pora per dvidešimt metų. Dauguma atvejų džiugiai keliaujama į premjerą. Ji kaip vaisius sirpsta, sirpsta, noksta, noksta ir pagaliau sunoksta ar kaip gėlės žiedas skleidžiasi, skleidžiasi ir išsiskleidžia, o tu atrandi ir patiri daugybę sau pačiai netikėtų dalykų.
Visada laikausi aktorinės etikos. Tekstas man yra šventas. Neleidžiu keisti autoriaus žodžių, pažeisti mizanscenų – turi būti taip, kaip sumanyta režisieriaus. Tai pagarba autoriui, pagarba režisieriui, jų darbui. Mano kūryba yra viduje griežtų rėmų: teksto, kuris sukurtas autoriaus, mizanscenų arba idėjos, kuriamos režisieriaus, tai turiu pripildyti savo gyvybės – tokia aktoriaus užduotis. Tuo pagrįsta aktorinė etika. Taip pat visada turi vyrauti pagarbus bendravimas su kolegomis, reikia niekada nevėluoti, būti geriausiai pasiruošusiai, kiek galiu. Tokie pagrindiniai principai.
Premjera visada yra didžiulė šventė. Tai – tam tikras atsivėrimas: repetuoji, repetuoji, o, atėjus žiūrovams, viskas įgauna kitą prasmę, kitą skambesį, kitus atspalvius. Sudėtinga žodžiais išsakyti tą momento stebuklą, kuris įvyksta scenoje. Kartais nežinai, kaip viskas bus, tiesiog turi atsiduoti akimirkai – susilieti, būti čia ir dabar, išgyventi tai, kas vyksta. Gebėjimas būti visiškai čia ir dabar yra vienas svarbiausių aktoriui. Ne savo galvoje, savo įsivaizdavimuose ar nusistatymuose – proto žaidimuose, o tiesiog čia ir dabar gyventi scenos realybėje. Čia ir dabar nėra abstrakcija, tai spektaklio gyvybės esmė; visa kita tėra šūkiai, mintys, pareiškimai, kurie be gyvasties neturi galios šiai akimirkai išsipildyti. Todėl aktorius, net ir turėdamas tam tikrą įsivaizdavimą, vaizdinį savojo personažo, viso spektaklio, turi būti gyvas – matyti ir girdėti, ką sako ši akimirka, ir pasitikėti vidiniu balsu, savo kūnu, drįsti keisti, naujai pažvelgti, kitaip mąstyti, kad tiesa suskambėtų scenos realybėje.
Premjeros jausmas ilgai nepalieka, kartais išlieka net metus, dvejus, priklauso nuo to, kaip dažnai spektaklis vaidinamas. Jeigu retai, premjeros jausmą gali patirti net ir keletą metų. Taip jaučiuosi vaidindama Mažojo teatro spektaklyje „Dėdė Vania“ (režisierius Tomi Janežičius, 2021). Premjera įvyko vasarą, ja prasidėjo sezonas; dabar, kas kartą vaidinant tebeatrodo, jog premjera. „Dėdė Vania“ vaidinamas tiktai kas du mėnesius, tad spektaklis tikrai labai naujas, kas kartą neramu, kaip bus, kartu užplūsta džiugesys... Pasiruoši, mobilizuojiesi ir eini į sceną, leidiesi, pasineri į tą momentą ir jį išgyveni.
Teatras tuo ir žavus, kad su kolegomis neatsisveikini, tu juos vėl ir vėl susitinki kituose spektakliuose, turi ryšį. Bendrystė visą laiką tęsiasi. Repertuarinis teatras teikia saugumo jausmą; vaidindamas spektaklius daugiau nei vieną sezoną matai jų raidą, patiri asmeniškai vystymąsi, augimą, kismą. Man labai patinka repertuarinio teatro modelis. Aktorių trupė man yra labai svarbu. Tai leidžia teatre jaustis kaip namuose. Man patinka turėti savo grimo stalą, kolegas, su kuriais užsimezga ilgamečiai ryšiai, ilgalaikė draugystė. Man, ne ti(e)k kaip menininkei, kaip žmogui, be galo svarbus saugumas, stabilumas, žmogiškieji ryšiai.
Kai po karantino grįžome į teatrą, norėjosi bučiuoti savo grimo stalą, glosčiau jį – savo staliuką, savo veidrodį... Buvau labai išsiilgusi. Tas sustojimas karantino laiku nuvalė visas dulkes ir grąžino reikšmes ir vertes į tikrąją vietą. Grimo stalas yra tam tikras simbolis vietos, kur esi jau daug daug metų, kur tiek laiko praleista, tiek visko išgyventa... Grimo stalas tarytum inkaras viso to praėjusio laiko, visų patirčių, jis įsimbolina tai, kas esi, kodėl esi, leidžia prisiminti, susimąstyti ir susivokti. Kartais tiesiog ateinu, atsisėdu ir glostau... Man tai labai brangi vieta, kur pabūnu su savimi, ruošiuosi, skaitau, tiesiog esu savo pasaulėlio zonoje, atsitraukusi nuo namų, nuo buities, kur nuolat zuji tarp dulkių, puodų... Čia sakrali erdvė, kur patiri save kitą, kur viskas išsivalo, kur nėra jokių trikdžių, kur medituoji, kur susitinki savąjį „aš“, ruoši jį vaidmeniui, spektakliui, o kartu ir gyvenimui.
O scenoje – partneris yra viskas. Ne veltui angliškai sakoma: „Acting is reacting“2. Jeigu su partneriu užsimezga tarpusavio ryšys, rodos, daugiau nieko daryti nereikia. Net sakoma: „Visada atvaidink partnerį.“ Vaidinsi nuostabiai, nes būsi būtent toje akimirkoje ir ne savimi užsiėmęs, o matysi kitą, būsi gyvas, jausi, duosi ir gausi. Kaip ir gyvenime: ne savimi užsiimti, o turėti ryšį su aplinkiniais. Tada viskas bus gerai – tikra, gyva, įdomu, stipru. Tai ypač akivaizdu scenoje. Nereikia nieko – tik partnerio. Jausti tikrą gyvą ryšį, girdėti, matyti, reaguoti į tai, kas vyksta čia ir dabar, tai yra vaidybos esmė. „Acting is reacting“ – jeigu reaguoji, jeigu yra į ką reaguoti – turi partnerį! Turi viską! Ir net ne tai, ar tekstą pasako, – dažniausiai visi jį vienaip ar kitaip pasako, – bet ar esama iš tikrųjų kartu šioje akimirkoje? Buvimas drauge čia ir dabar yra svarbiausia.
Niekada negalima sakyti ar galvoti, kad partneris silpnas; jis tiesiog gali būti ne čia ir ne dabar. Tokiu atveju neturi palaikymo, nėra gyvasties. Iš esmės ne tavo reikalas, koks partneris. Jis yra toks, koks šiandien gali būti. Tau svarbu matyti jį, koks jis yra dabar, reaguoti į tai, ką ir kaip jis duoda šiandien, dabar ir čia. Mėginti įsivaizduoti, koks jis turėtų būti, ką ir kaip daryti, – klaidinga. Taip persikeliama į savo įsivaizdavimus, paskęstama reikalavimuose, o ne gyvenama čia ir dabar. Partneris nieko neprivalo, jis nėra nei silpnas, nei stiprus. Jis tau nieko neskolingas. Jis yra tiesiog jis, čia ir dabar. Būtent su juo, esančiu dabar, dirbi, kuri, reaguoji į jį tokį, koks jis yra. Jeigu jis šiandien šnibžda, kalbu, elgiuosi su juo atitinkamai; jeigu jis šiandien šaukia, reaguoju į jo toną. Būtent tai ir yra gyvas ryšys, tikras santykis dabarties momento sąlygomis ir aplinkybėmis, o ne savo prote susikurtuose įsivaizdavimuose.
Man yra buvę, kad vieno spektaklio metu partneris du kartus neišėjo vaidinti mūsų bendrų mizanscenų. Viename spektaklyje du kartus!
Paprastai aktoriai tekstą visada pasako. Labai reti tokie liapsusai, kad neišeitų į sceną... Yra buvę, kad laukiu, laukiu ir neišeina. Ką padarysi... Atsitiko bėda. Niekas taip nedaro iš blogos valios, dažniausiai kaltas žioplumas, klaida. Tokiu atveju, kaip aš sakau, išmuša tavo minutė šlovės. Stovi scenoje ir šypsaisi žiūrovams... Visi galvoja: kokia pauzė, ši aktorė turi savo momentą – ypatingą. Man yra buvę, kad vieno spektaklio metu partneris du kartus neišėjo vaidinti mūsų bendrų mizanscenų. Viename spektaklyje du kartus! Vaidinome Antono Čechovo „Tris seseris“ (režisierius Rimas Tuminas) ir kolega praleido savo išėjimą; paskui – darsyk. Taip spektaklio metu dukart likau pati viena scenoje be jokio supratimo, kas bus toliau, ar išeis partneris vaidinti, ar neišeis, ir ką man dabar daryti?.. Kartais taip nenutinka per dvidešimt metų, o čia staiga viename spektaklyje net dvi mano šlovės minutės!
Kuo ilgiau vaidinamas spektaklis, tuo geriau jis pažįstamas. Viskas ima vykti tarsi savaime. Kaip muzikantas turì savo partitūrą ir eini jos sugroti. Kiekvienam vaidmeniui reikia skirtingo pasiruošimo: vienam – bėgioti, triukšmauti; kitam – patylėti. Jeigu vaidinamas naujas spektaklis, žinoma, tądien stengiesi daugiau koncentruotis į vaidmenį, jo keliamas užduotis.
Vaidindamas blaiviu protu save visiškai kontroliuoji, viską žinai, suvoki, tu esi tu, supranti, kad dalyvauji tam tikrame žaidime. Ne veltui „play“ angliškai reiškia ir „žaisti“, ir „vaidinti“. Tad tiesiog eini žaisti. Klaidinga įsivaizduoti vaidinimą kaip mistinį įėjimą į būtį kitoje dimensijoje, iš kurios reikia sugrįžti pasibaigus spektakliui. Scenos realybė nėra haliucinacijų erdvė, tai niekaip nesusiję su psichiniais sutrikimais – persikėlimais; tai visiškai sąmoningas žaidimas.
Kiekviena premjera, kiekvienas spektaklis ir kiekvienas vaidmuo yra išskirtiniai ir ypatingi. Esu nepaprastai laiminga dėl susitikimo su slovėnų režisieriumi Tomi Janežičiumi. Jo spektaklis „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo pjesę Mažajame teatre tarytum atvėrė visiškai naują teatrinį pasaulį. Likus vos dešimčiai dienų iki premjeros, buvau pakviesta prisijungti. Labai malonus netikėtumas, nes šis spektaklis – tiesiog šedevras! Jame susijungia moderni, šiuolaikinė, o kartu klasikinė, visiškai archajiška teatro estetika. Panirti į tokio aukšto lygio teatrinę kūrybą – ypatingas džiaugsmas.
Dar vienas išskirtinis, ypatingas teatro aspektas – gastrolės: nepaprastai malonu atstovauti savo šaliai užsienyje – skleisti žinią apie Lietuvą, vaidinti sava kalba. Šios patirtys užsienyje teikia pasididžiavimo, kai mūsų kūryba, mes, savo šalies atstovai, esame pripažįstami, įvertinami, sužadiname susidomėjimą Lietuva, mūsų kultūra. O dar pati kelionė su bičiuliais yra malonus nuotykis savaime, atradimai ir patyrimai svečiose šalyse teikia papildomo džiugesio, be to, kad reprezentuoji savo šalį.
Aš tikiu, jog kiekvienas žmogus turi jam skirtą vietą. Aš noriu būti savo vietoje – ne kieno kito, o savo. Lygiai taip pat žinau, kad viskas vyksta natūraliai: tai, kas mano, bus mano, tai, kas ne mano, – ne mano. Konkurencija yra žmogaus pasirinkimas: jeigu nori konkuruoti, konkuruoji; jeigu ne, konkurencijos nėra. Viską lemia požiūris, tavo paties nusiteikimas. Mano manymu, mitas, jog vyrams yra daugiau vaidmenų spektakliuose. Moteriškų vaidmenų pakanka. Nesusiduriu su jokia diskriminacija, per mažomis savirealizacijos galimybėmis.
Teatre vienas esmingiausių ryšių yra tarp režisieriaus ir aktoriaus, be jo nevyktų magiškas kūrybos procesas. Režisierius, mano suvokimu, yra spektaklio autorius. Jis kuria spektaklį. Jis įsteigia savo pasaulį, pagrįstą savo numatytais dėsniais, savuoju matymu, įsivaizdavimu. Mano supratimu, aktoriaus užduotis yra padėti režisieriui šį pasaulį sukurti. Kiti galbūt mano kitaip, kad aktorius būtinai turi įnešti ką savo; man vis dėlto atrodo, jog didžiausia prasmė – girdėti režisierių, sugebėti padaryti taip, kaip jam reikia, nes jis konstruoja savąjį pasaulį. Aš nežinau, koks tas pasaulis, žino režisierius, jį kuriantis, jis padeda man įeiti, įveda į savąjį pasaulį, o aš turiu klausyti ir girdėti, išsiaiškinti ir suprasti, kas ir kuo, kaip turiu būti tame pasaulyje, ką jame įprasminti.
Režisieriaus profesija yra labai sudėtinga. Visai kitokia nei aktoriaus. Turi kitaip mąstyti, išsikelti ir siekti kitų tikslų. Kiekvienam režisieriui, manau, yra tikra vertybė aktorius, kuris geba išgirsti ir girdėti, kuris geba tiksliai padaryti tai, ko reikia. Režisieriai neretai renkasi dirbti su tais pačiais, jau pažįstamais aktoriais, nes yra tarpusavio supratimas, kalbama ta pačia kalba ir suprantama net be žodžių, ko reikia, ko siekiama. Kūryboje tai labai svarbu, tiesiog būtina. Jeigu negirdima, nesuprantama, dargi imama prieštarauti, tai net geriau, kad tokio žmogaus kūrybiniame procese apskritai nebūtų, nes čia reikalingas įsiklausymas, didžiulis noras ir gebėjimas bendradarbiauti.
Reikia suprasti, kad aktorius režisieriui yra svarbiausias kalbėjimo įrankis, nes teatro spektaklis atsiranda ne iš dekoracijų, šviesos, muzikos, o būtent iš režisieriaus ir aktoriaus bendrystės, jų bendradarbiavimo (į)kuriamas scenos realybės pasaulis. Režisierius per aktorių labiausiai gali ištransliuoti savo idėjas. Aktorius yra paveikiausias – pagrindinis ir svarbiausias režisieriaus instrumentas, o visa kita yra papildomi elementai. Todėl aktoriaus reikšmė ir svarba yra milžiniška.
Vienas labiausiai palietusių ir įsiminusių apibrėžimų, kad aktorius turi būti gydytojas arba magas. Tai tapo manuoju motto.
Žinoma, aktoriui padeda kostiumas, dekoracijos, visa scenografija, supanti aplinka, tai labai veikia, įkvepia. Sakoma, kad turint personažo kostiumą, jau pusė darbo padaryta, lieka labai nedaug – jį įkūnyti. Ir niekas iki galo negali atsakyti, kas yra vaidyba, kas yra teatras. Tai tam tikra magija. Man asmeniškai vaidinti patinka daug labiau negu stebėti spektaklį. Eiti kaip žiūrovė į teatrą sunkiai prisiverčiu; o vaidinti – būti šiapus rampos, scenoje – man labai patinka.
Teatro menas yra tam tikra įvairių patirčių koncentracija, todėl spektakliai leidžia žmogui čia ir dabar labiau pažinti save ir patį gyvenimą. Spektaklis yra tarytum gyvenimo metafora: atrodo, esame autentiški ir nepriklausomi, bet kartais viskas pakrypsta taip, kad pasijuntame nevaldantys savo gyvenimo, akivaizdžiai susiduriame su savo žmogiškuoju menkumu – niekas nuo mūsų nepriklauso, visa režisuoja Dievas. Teatras, kaip ir gyvenimas, yra didžiulis mūsų kultūros, apskritai būties slėpinys. Kas tu esi? Kas yra gyvenimas? Kas yra tas nepaliaujamas vyksmas? Tai klausimai, į kuriuos nuolat bandoma atsakyti tiek gyvenime, tiek teatre. Spektaklis yra dar viena gyvenimo studijų forma; dar vienas būdas kalbėti, pasakoti apie gyvenimą, pasidalinti savuoju įsivaizdavimu teatro meno kalba. Kartais pasirenkama pramoginė išraiška; kartais – kontempliatyvi, reikalaujanti susitelkimo; kartais – reflektyvi. Iki galo neatsakoma, kas yra teatras. Tai – slėpinys.
Jaunystėje, buvau visai neseniai baigusi studijas, Mažajame teatre repetavome spektaklį „Moteris smėlynuose“ (režisierė Laima Adomaitienė, 2005) pagal Kobo Abe to paties pavadinimo romaną. Tuo metu labai domėjausi japonų teatru, skaičiau, ieškojau įvairios informacijos. Vienas labiausiai palietusių ir įsiminusių apibrėžimų, kad aktorius turi būti gydytojas arba magas. Tai tapo manuoju motto. Šis įvardijimas atliepia manuosius pojūčius, poreikius, paieškas. Jeigu eini į sceną, tai ne šiaip palinksminti eini, bet eini kaip gydytojas arba magas. Vadinasi, svarbu, koks esi žmogus, kokia tavoji energija, ką gali duoti atėjusiajam. Turi būti toks, kad į tave žiūrintis gytų, kad jis norėtų gyventi geriau, gražiau, prasmingiau, labiau pažinti save ir tapti geresniu žmogumi. Tokia yra mano didžiausia siekiamybė ir svajonė, pagrindinis mano, kaip aktorės, tikslas. Labiausiai mane šildo, veda troškimas būti naudingai savo kūryba, savo menu; noras įkvėpti žmogų, kad jis imtų kelti klausimų, siektų labiau save pažinti. Man svarbu, kad žmogus gytų visomis prasmėmis: širdimi, sąmone, siela. Taip ir tokia noriu būti; būtent tokio savo kūrybos, raiškos scenoje poveikio noriu ir siekiu. Todėl visą laiką savęs klausiu, ką dar galiu padaryti, kad būčiau gydantis žmogus, įkvepiantis gėrio, grožio, taikos pajautą ir troškimą. Tai mane veda į priekį ir labiausiai motyvuoja. Aš tikiu meno galia, teatro galia kaip to gydančio, sąmonę praplečiančio elemento, įkvepiančio gyventi, pažįstant save ir patį gyvenimą.
Jeigu esi scenoje, jeigu esi kūrėjas, turi jausti ir prisiimti atsakomybę, koks yra tavo vidus, ką ir kaip jis transliuoja, kaip veikia tavo meno kūryba. Todėl nesvarbu, esi aktorius ar aktorė, kaip klostosi tavo gyvenimas. Visų pirma, esi žmogus ir turi siekti sąmoningumo, fizinės, psichinės ir dvasinės sveikatos; spinduliuoti gėrį, grožį, taiką, išmintį visu savimi ir savo kūryba. Visų svarbiausia – kad ir kur gyventum, kad ir ką veiktum, kad ir kurią profesiją, veiklos sritį pasirinktum – tapti išmintinga, sveika, draugiška, mylinčia asmenybe; prižiūrėti savo vidų, palaikyti švarą, darną ir harmoniją ir sava kūryba visa tuo dalintis su kitais.
[1] Nuo 2005 m. – Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.
[2] Vaidinti yra reaguoti (angl.).
Straipsnių ciklo „Aktorė“ stenografistės: Daina Ulinskienė, Dalia Kaupienė, Milda Čiučiulkaitė, Inga Šiaulė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
