Tai, kad pirmuosius kartus į darželį nuvestas vaikas verks, yra neišvengiama, – LRT.lt sako „Sąmoningos šeimos“ psichologė Miglė Motiejūnė. Naujoje aplinkoje atsidūręs mažylis išgyvena netektį, liūdesį, nesaugumą. „Vis tik, jeigu tėvai kiekvieną kartą vyks iš darželio pasiimti verkiančio vaiko, adaptacija taip ir neįvyks, nes tiesiog nebus galimybės vieniems nuo kitų atsiskirti“, – sako psichologė.
Ji pasakoja, kaip darželinukų tėvams tvarkytis su vaiko ir savo pačių emocijomis, kokie ritualai gali palengvinti atsiskyrimą ir kaip elgtis, jei vaikas darželyje ima nenumaldomai verkti.
– Ko gero, ne vienas iš tėvų galėtų patvirtinti, kad vaiko adaptacija darželyje – iššūkių visai šeimai laikas. Kodėl vaikui iš pradžių gali būti nelengva apsiprasti darželyje? Ką jis jaučia patekęs į naują, nepažįstamą aplinką?
– Pagrindiniu iššūkiu tampa tai, kad vaikas nebėra su jam artimais, pažįstamais žmonėmis. Jis patenka į visiškai kitokią aplinką su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, kurių dar negali prognozuoti, nežino, kaip jie elgiasi. Be to, ikimokyklinio ugdymo įstaiga dar turi ir savo tvarką, rutiną, taisykles, kurios paprastai nebūna tokios pačios kaip namuose.
Kaip vaikas priima ir reaguoja į aplinkos pokyčius, priklauso nuo amžiaus. Pavyzdžiui, mažesniems nei trejų metų vaikams dar sunku suprasti, ką jie jaučia, paprašyti pagalbos. Patekus į naują aplinką ir atsiskyrus nuo pažįstamų suaugusiųjų, jiems tampa neaiškūs net, atrodytų, paprasti, kasdieniški dalykai: kur yra tualetas, kur galima nusiplauti rankas, kaip tą padaryti.
Vaikų iki dvejų metų raida dar neleidžia suvokti daiktų pastovumo, laiko perspektyvos. Tokio amžiaus vaikas negali suprasti, kad mama ar tėtis sugrįš – kai tėvai išeina pro duris, vaikui atrodo, kad jie tiesiog išnyko iš jo pasaulio.
– Per pirmuosius apsilankymus darželyje vaikas gali verkti, nenorėti atsiskirti nuo tėvų. Ką tėvai galėtų padaryti, kad darželio patirtis būtų kuo sklandesnė ir vaikui keltų kuo mažiau nerimo?
– Tai, kad vaikas verks, yra neišvengiama – juk atsiskirti nuo svarbių žmonių yra labai sudėtinga. Todėl dar prieš pradedant vesti vaiką į darželį, tėvams pravartu atlikti tam tikrus namų darbus.
Nevertėtų vaiko staiga „įmesti“ į darželį. Pradžioje galima drauge pasivaikščioti aplink pastatą, jeigu yra galimybė, pabūti žaidimų aikštelėje.
Kol darželis vaiko pasaulyje yra nauja patirtis, labai svarbu apie ją kalbėti, pasakoti. Tiesa, vaiką svarbu ne tik raminti, bet ir informuoti. Būna, tėvai kartais sako: aš eisiu į darbą, tai ir tau reikės eiti į darbelį. Lyginti šių dalykų nereikėtų, darželis neturi virsti „darbu“. O jeigu vaikas dar mato, kad ir tėvai iš darbo grįžta nelabai laimingi, darželis jam tikrai neatrodys miela veikla.
Naudingiausia vaikui pasakojimu tiesiog nupiešti, kas jo laukia. Galima papasakoti, kad vaikas turės galimybę pažaisti su žaislais, kurių nėra namuose, galės kurti įvairius darbelius ir piešinius, pažinti kitus vaikus. Kalbėtis yra labai svarbu, nes net ir dvejų metų vaikas jau neblogai supranta, kas jam sakoma.
Šie namų darbai paprastai palengvina adaptacijos procesą. Atėjus laikui, kai vaikas darželyje turės likti vienas, tai padės jam jaustis saugiau bei, padedant suaugusiajam, greičiau nurimti verkiant.
– O jeigu į grupę atvestas vaikas vis tik ima nenumaldomai verkti, kaip elgtis tėvams: kad ir kaip nelengva būtų, išeiti ir palikti vaiką personalo priežiūrai ar stengtis vaiką kažkaip raminti, galbūt pasiimti namo?
– Tėvų noras paguosti vaiką – natūralus ir suprantamas. Vis tik, jeigu tėvai kiekvieną kartą vyks iš darželio pasiimti verkiančio vaiko, adaptacija taip ir neįvyks, nes tiesiog nebus galimybės vieniems nuo kitų atsiskirti. Adaptacijos procesui neįvykus ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, jis nemaloniai pasikartoja tada, kai vaikas pradeda eiti į pradinę klasę.
Faktas, kad darželį pradėjusiam lankyti vaikui reikės susidurti su sunkiomis emocijomis. Jis išgyvens netektį, liūdesį, nesaugumą. Bet juk tam ir skirtas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje dirbantis personalas – darbuotojai kiek tik galės, tiek ir padės vaikui nusiraminti.
Kartais tėvai tarsi pasukčiauja ir, bandydami išvengti vaiko ašarų, jam nepasako, kad išeina. Taip daryti tikrai nerekomenduojama, nes tada vaikui atrodo, kad tėvai jį tiesiog paliko. Mažyliui atrodo, kad nėra prošvaisčių vėl susitikti su mama ar tėčiu. Tokiu atveju net ir patyrusiam darželio personalui gali būti sunku nuraminti vaiką.
Padėti galėtų atsisveikinimo ritualai: veiksmai, ženklai, po kurių tėvai išeina iš darželio nepaisydami to, kad vaikas verks, galbūt rėks širdį veriančius žodžius „mama, tėti, neišeik“. Tai gali būti, pavyzdžiui, stiprus apkabinimas ir įvardinimas: „Dabar stipriai tave apkabinu ir išeinu.“ Būna, to padaryti nepavyksta, vaikas įsitveria į mamą ar tėtį. Tuomet galima pabandyti perduoti vaiką iš rankų į žmogaus, dirbančio grupėje, rankas. Tiesa, toks veiksmas tinka ne kiekvienam vaikui – svarbu, koks jo amžius, būdas, ar vaikas jau gerai pažįsta darželio personalą.
Su vyresniais, pavyzdžiui, trejų metų vaikais jau galima susitarti, kad tėtis arba mama išeis į lauką, o vaikas atsistos prie lango ir pamojuos – vaikai paprastai tą mielai daro. Kartais pravartu iš namų atsinešti žaislą ir pasakyti vaikui, kad jis primins mamą ir tėtį, kad žaislą galima apsikabinti, jeigu pasidarys liūdna.
Tiesa, jaunesnių nei trejų metų vaikų adaptacijos tokie ritualai gali ir nepalengvinti, nes vaikas dar yra per mažas juos suprasti. Tuomet tėvams belieka turėti susitarimą su savimi: apkabinu vaiką, atsisveikinu ir išeinu.
– Tada gali kilti klausimas: ar nebūsiu blogas tėtis, mama, jei darželyje paliksiu raudantį vaiką?
– Kartais kuo daugiau informacijos žinome, tuo labiau save spaudžiame, galvojame, kad jei nepadarėme taip, kaip rekomenduojama, esame nepakankami. Todėl labai svarbu daryti taip, kaip tėvai jaučia, kad jiems patiems ir jų vaikui yra geriausia.
Vis tik nereikėtų pamiršti, kad gerais tėvais galime būti tik tada, kai gebame pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir savimi. Jeigu vaikui nepavyks adaptuotis darželyje, tai greičiausiai reikš, kad mama ar tėtis negalės grįžti prie savo įprastų veiklų, kurios jiems, kaip žmonėms, yra svarbios.
Yra taiklus pasakymas: nereikia siekti būti geriausia mama ar tėčiu – užtenka būti pakankamai geriems tėvams. Bandymas būti geriausiu veda į didžiulį nerimą ir savęs spaudimą, kuris nepadeda nei vaikui, nei tėvams.
– Jau aptarėme, kokius jausmus ir išgyvenimus pirmoji darželio patirtis kelia vaikui. O kokios emocijos kyla darželinukų tėvams? Kaip jas išbūti?
– Emocijos gali būti labai įvairios – juk tėvai brangiausia, ką turi, palieka žmonėms, kurių praktiškai nepažįsta. Dėl to paprastai kyla nemažai nerimo: neaišku, ar tikrai viskas bus gerai, ar tinkamai pasirinkau įstaigą, ar joje vaikui bus saugu.
Vaikas tikrai jaučia, jeigu tėvai į darželį jį veda neryžtingai, tarsi iki galo nepasitikėdami aplinka, gal net žvelgdami į vaiką ir laukdami jo paties patvirtinimo, ar jis jaučiasi saugiai. Todėl labai svarbus vidinis tėvų nusiteikimas: jeigu vis dėlto vedu vaiką į darželį, turiu pasitikėti žmonėmis, kuriems perduodu savo atžalą.
Nerimą, neapibrėžtumo jausmą padeda mažinti pokalbiai su ikimokyklinio ugdymo įstaigos administracija. Visuomet galima pasidomėti darželio rutina, vertybėmis, nuostatomis, ugdymo kryptimi. Taip pat bent pirmąsias porą savaičių rekomenduojama kartu su vaiku pabūti grupėje. Tai ne tik vaikams, bet ir tėvams padeda susipažinti su naujos aplinkos sąlygomis, kurti pasitikėjimą.
Taip pat tiek vaikui, tiek tėvams padeda atsiskyrimo repetavimas. Jeigu yra galimybė, dar prieš darželį tėvai gali pasimokyti kurį laiką būti be vaiko, palikti jį su kitais žmonėmis – ne vien su seneliais, bet ir, pavyzdžiui, draugais, jų vaikais. Atsiskyrimas vyksta ir suaugusiojo pasaulyje, todėl pasiruošimas darželiui vienodai svarbus visiems šeimos nariams.
– Adaptacija prie naujos aplinkos viename ar kitame gyvenimo etape yra neišvengiama, tačiau pačiu sunkiausiu metu gali atrodyti, kad tai – vargiai įveikiamas procesas. Kaip tėvams nepalūžti, nepasiduoti blogoms mintims?
– Manau, padėti gali žinojimas, kad šis procesas trunka pakankamai ilgai. Kartais įsivaizduojame, kad vaikas darželyje turėtų apsiprasti per porą savaičių, bet taip nutinka labai retai. Įprastai raidai būdinga bent pusmetį vykstanti tam tikra adaptacija, kai vaikas galbūt vengia, nenori eiti į darželį, ašaroja.
Reikėtų nepamiršti, kad ir mums, suaugusiesiems, užtrunka prisitaikyti prie naujų sąlygų. Pavyzdžiui, keisdami darbą tikrai ne per savaitę susipažįstame su aplinka, perprantame kolegų bendravimo stilių ir panašiai. Taigi, situacijos palengvinimas galėtų būti supratimas, kad nereikia spausti nei savęs, nei vaiko.
Taip pat dar prieš pradedant vesti vaiką į darželį būtų pravartu turėti atsarginį planą: kas bus, jeigu man bus per sunku ir aš pats, pati palūšiu? Ar galiu paskambinti savo žmonai, vyrui, draugei, mamai? Ar turiu, kas man galėtų padėti išbūti su emocijomis? Emocijų tikrai kils, ir vienam būti su jomis nebus lengva. Kiekvienam žmogui reikalingas pastiprinantis balsas, kuris ilgainiui padėtų paleisti vaiką.
