„Kartais man skambina žmonės ir klausia, iš kurios pusės reikės stovėti prie karsto, ką reikės daryti – reikia tik paklausti savęs, kaip tu nori išbūti tą laiką“, – tikina Nora Išganaitienė. Anot jos, užsienyje mirties dulos, arba žmogaus, palydinčio mirusįjį, vaidmuo gedulo ir laidojimo procese yra priimamas lengviau nei Lietuvoje, kur laidojimo tradicijos turi aiškią struktūrą, papročius ir net prietarus. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ moteris dalijasi patirtimi – kaip padėti sau išbūti skausme ir kaip ji suprato, kad padėti su mirtimi besitaikantiems yra jos pašaukimas.
– Kodėl gedulo tema jums tokia svarbi?
– Tai dažnas klausimas net iš artimųjų. Aš tai vadinu pašaukimu, atėjusiu iš gyvenimo. Aš išlydėjau savo tėtį, jį globojau pusę metų. Mirties patirtis buvo brandi, aš buvau vyresnio amžiaus, tačiau tema mane palietė ir manęs nepaliko.
Žmonės iš šalies išsigąsta, galvoja, kad čia daug gedulo, liūdesio, kad tai yra klampu, tačiau mano patirtis liudija ką kita. Mirtis ir gyvenimas paliečia mus visus, jeigu drįstame kalbėti apie skyrybas, negalią, priklausomybes ir kitus sudėtingus dalykus, mirtis taip pat nusipelno būti tame sąraše, o ne tūnoti tarp paribių, keistų ir gąsdinančių temų.
– Kuo ypatingas mirties dulos kelias? Kokia tai veikla?
– Aš asmeniškai nesu linkusi turėti vardų, aš žmones, kurie yra šalia, vadinu palydėtojais. Tam nereikia profesionalaus išsilavinimo, tai yra patirtinis dalykas. Lietuvoje to trūksta.
Mano patirtis tokia, kad turėjau galimybę ketverius metus padirbėti laidojimo namuose ir prie to prisidėti tiesiogiai. Mačiau pačių įvairiausių situacijų, prie to tekdavo prisiliesti kasdien ir gilinti savo patirtį.
Jeigu drįstame kalbėti apie skyrybas, negalią, priklausomybes ir kitus sudėtingus dalykus, mirtis taip pat nusipelno būti tame sąraše.
– Ką patyrėte per tuos metus?
– Man labai norėjosi, to norisi ir dabar, kad Lietuvoje rastųsi papildoma niša sunkiai į gyvenimą įvedamoms temoms – dvasiniu, psichologiniu lygmeniu. Aš suprantu, kad tai yra dar nepramintas kelias ir tam reikia laiko, kaip anksčiau neturėdavome, pavyzdžiui, vaikų psichologo, dabar tai visiškai normalu.
Visuomenėje esame pripratę viską įgyvendinti labai techniškai, tačiau susitikimo su tuo, kas įvyko, nėra. Galime kalbėti ir apie tai, kad laidojimo namai nėra vieta tam, žmonės kviečiami pagalbos ieškoti kitur. Man atrodo, kad tai turėtų būti norma.
Atsiranda tokių pasakymų: „Noriu prisiminti jį gyvą“, bet jis – miręs.
Žinoma, to prireiks ne visiems, tačiau yra žmonių, kurie laidotuvių metu pasineria į tradicijas, techninius reikalus ir nesustoja, neatsigręžia į tai, kas vyksta. Aš nenoriu tų žmonių stabdyti, bet noriu juos kviesti sustoti. Gedulas yra ilgalaikis procesas, esame linkę nuo jo bėgti ir užsimerkti.
Neskubėkime pabėgti, nuo jo pabėgti neįmanoma. Atsiranda tokių pasakymų: „Noriu prisiminti jį gyvą“, bet jis – miręs.
– Ar jus galima vadinti mirties dula? Kaip tai atėjo į jūsų gyvenimą?
– Kai palaidojau tėtį, labai stipriai patyriau save. Mačiau, kaip visi kiti šeimos nariai bijojo būti šalia jo, aš nebijojau – tai mane nustebino. Tuo metu galėjau negalvoti, kaip man baisu ar skauda, aš žvelgiau tik į išėjusį žmogų. Kai negalvojau apie save, leidau savo kūnui būti taip, kaip jam išeina būti.
Mano tėtis buvo pašarvotas vasarą, aplink jį buvo daug gėlių, norėjau jas sutvarkyti. Mano protingoji pusė sakė: „Negi vaikščiosi aplink tas gėles“, tačiau aš leidau sau negalvoti, kas ką pasakys, leidau sau judėti. Pajaučiau, kad mano kūnas šoka ritualinį šokį, aš vaikštau ratais.
Yra daug prietarų, tai normalu. Prietarai mums padeda tvarkytis su baimėmis.
Kartais man skambina žmonės ir klausia, iš kurios pusės reikės stovėti prie karsto, ką reikės daryti. Dėl to man norisi kalbėti apie tai, kad reikia tiesiog būti ir paklausti savęs, kaip tu nori išbūti tą laiką. Lydėjau moterį, kuri labai pyko dėl visko, bet aš mačiau, kaip ji myli savo mamą. Mes su ja sėdėjome tris ar keturias valandas. Ji ginčijosi su savimi, nenorėjo atsisveikinti su mama prieš kremavimą. Aš jai pasiūliau nepraleisti progos ir ji už tai man padėkojo.
– Kokių mitų apie laidojimo procesą esate girdėjusi?
– Yra daug prietarų, tai normalu. Yra ir tradicijų, kurios nebūtinai yra blogos, pavyzdžiui, neleisti negedėti, išbūti. Yra prietarų, kad negalima įeiti į mirusio žmogaus kambarį keturiasdešimt dienų. Tikima, kad negalima nieko liesti, dėti į karstą. Prietarai mums padeda tvarkytis su baimėmis. Aš kviečiu pamiršti savo prietarus, įsitikinimus ar patirtis.
– Ar vadinate save mirties dula?
– Nenoriu vadinti savęs kažkokiais vardais, nes man atrodo, kad šioje srityje vis pritrūkstu patirties. Kiekviena situacija parodo, kad ji yra unikali ir išskirtinė, norėčiau dar dešimt metų praleisti joje, kad galėčiau save vadinti išmanančiu žmogumi.
Mirtis yra stipri patirtis, jei turime laiko jai pasiruošti, tai yra dovana.
Yra žmonių, kurie lydi išeinančius žmones, yra žmonių, kurie lydi lydinčiuosius, tačiau tai dvi atskiros istorijos. Į mane kreipiasi žmonės, kurie dažnai atsiprašo, kad kreipėsi dar esant žmogui gyvam, tačiau tai normalu. Į gyvenimą ateinančio vaikelio mes taip pat laukiame jam dar neatkeliavus, pradedame tam ruoštis. Mirtis yra stipri patirtis, jei turime laiko jai pasiruošti, tai yra dovana.
– Kuo skiriasi žmogaus bendravimas su psichologu ir su dula?
– Svarbu ir gražu, kad žmogus kreipiasi psichologo pagalbos. Mirties dula yra žmogus, kuris turi tiesioginę buvimo su išeinančiaisiais patirtį, ji tarsi nuolat ten. Aš esu baigusi filosofijos studijas, tai nesusiję, tačiau aš leidžiu savo patirčiai kalbėti per mano kūną. Kartais psichologas yra per formalus, kartais žmogui reikia tik išbūti su žmogumi, kuris yra šalia.
Viso pokalbio klausykite čia:
