Filosofiją, atsiradusią baigus mokyklą, Marijus Žiedas vadina savo gyvenimo pokštu, o visiškai su ja nesusijusią profesiją – gyvenimo stebuklu. LRT.lt laidoje „Lengvai su Ignu“ žinių vedėjas prisimena pirmuosius metus televizijoje ir atsako, kodėl labiau mėgsta klausyti diskusijų, o ne jose dalyvauti.
– Ką Marijus Žiedas žiūri per televizorių?
– Žinių laidas, serialus – dažniausiai tai britiški detektyvai. Tačiau neturiu daug laiko, kurį galėčiau skirti televizijai.
– Kam tau negaila skirti laiko?
– Man atrodo, kad man niekam neužtenka laiko. Jeigu turiu laiko, būnu su šeima. Aš džiaugiuosi, kai mano artimieji moka susirasti hobį ar pomėgį, nes aš tokio neturiu, todėl stengiuosi jiems padėti, kad jie turėtų kuo daugiau galimybių jį kultivuoti. Jei vaikas mėgsta klijuoti modeliukus, aš jų pripirksiu daugiau nei reikia. Jei vaikas skaito, prikrausiu pilnas lentynas knygų (...). Skatinu vaikus skaityti, stengiuosi jiems padėti atrasti savo knygas, bet pats dabar skaitau mažai. Gal taip nutiko todėl, kad studijų metu turėjau tik skaityti.
Kitas dalykas – kai kurie sako, kad tai redaktoriaus bėda, – kai skaitau ir pastebiu stiliaus ar redagavimo klaidų, aš negaliu skaityti toliau, tai profesinė liga.
– Ar mėgsti filosofuoti?
– Aš mėgstu paklausyti, kai filosofuoja. Niekada negalvojau, kad esu didis filosofas, man patinka girdėti diskusijas, ypač universitete – aš atgyju. Aš nesu pasakorius.
– (...). Kodėl rinkaisi filosofiją?
– Tai buvo atsitiktinumas. Dvyliktoje klasėje supratau, kad mokykla baigėsi tada, kai mano klasiokai pradėjo vaikščioti po fakultetus, domėtis studijomis, rimtai mokytis. Supratau, kad reikia galvoti apie savo ateitį, bet neturėjau supratimo, ko aš noriu, – mielai mokykloje būčiau likęs dar porą metų.
Man siūlė stoti į teisę, bet pritrūko vieno balo, todėl atsidūriau filosofijoje. Iš pradžių nieko nesupratau. Nesupratau ir to, ką reikia veikti universitete. Tačiau vėliau supratau, kad pasirinkimas buvo geras – likimo pokštas.
– Kaip iš filosofijos fakulteto tu įšokai į televiziją?
– Man buvo dvidešimt treji. Po bakalauro trumpam išvykau į Ameriką, grįžęs pradėjau garsinti reklamas. Kartą per „Baltijos televiziją“ pamačiau bėgančią eilutę: „Reikia vyriško balso garsinti filmus ir serialus.“ Paskambinau, mane priėmė, pabandėme ir pradėjome (...). Radijo koridoriuose gavau pasiūlymą didžėjauti, pradėjau dirbti radijuje, vėliau nusprendžiau išbandyti televiziją. 1999 m. pradėjau vesti rytinę laidą, vėliau buvo „Teleloto“ – buvau ilgiausiai dirbęs jos vedėjas tuo metu (...). Vėliau atsidūriau LRT – tai buvo dar vienas mano stebuklas.
– Kaip tu atrodai realybėje ir kaip tu atrodai televizijoje?
– Žmonės mano, kad aš esu rūstuolis, nerodantis savo šypsenos. Man keista, nes manau, kad „Panoramoje“ aš visada šiltai atsisveikinu ir pasisveikinu su žiūrovais. Žmonės nustemba, sako: „Matai, koks jis linksmas.“ (...) Aš niekada nepastebiu, kad kažkas į mane žiūri. Kartais pajuokauju, kartais pats stengiuosi pagauti jų žvilgsnius.
Dažniau žmonės atpažįsta mano balsą, parduotuvės darbuotojai sako: „Koks girdėtas Jūsų balsas“, o aš atsakau: „Gerą kanalą žiūrite.“ Kartais žmonės klausia, ką dabar veikiu, kai nebevedu „Teleloto“. Atsimenu pirmąjį „Teleloto“ filmavimą. Visą gyvenimą prisiminsiu pirmąjį žaidėją, kuris atėjo sukti laimės rato ir laimėjo automobilį. Jis buvo rūstus vyras, jo pasveikinti atbėgo sūnus. Tačiau tėvas buvo labai rimtas, neleido, kad sujudėtų nė vienas veido raumuo, todėl sūnus bėgo vis lėčiau ir lėčiau, kol pasiekęs jį tik padavė jam ranką. Žmonės buvo susikaustę, neleido sau linksmintis, tačiau metai po metų tai keitėsi.
– Ką ketini veikti kitą pusę amžiaus?
– Norėčiau kuo ilgiau likti reikalingas, kol esi reikalingas, tol tu gyveni. Kai tampi nebereikalingas, gali tik atsigulti ir mirti.
Parengė Emilija Balcerytė
Viso pokalbio klausykite čia:
