Šiandien švenčiame Jonines, Rasas arba Kupolinę. Tačiau, anot etnologės, ilgametės Rasos šventės organizatorės Nijolės Balčiūnienės, tai skirtingos šventės. Neabejotinai, moters didžioji meilė yra Rasos šventė, kai visa naktis kupina stebuklų – laužo ugnis gydo ir apvalo, rasos žolė gražina, o žolynai pranašauja.
Šašlykai ir alus – Joninių tradicija
Etnologė, Rasos šventės organizatorė Nijolė Balčiūnienė teigia, kad Rasos, Kupolinių šventė yra visai kas kita nei Joninių šventė. Pastaroji atėjusi kartu su krikščionybe ir sovietmečiu diegta lietuviams, užgožiant prosenelių tradicijas:
„Rasos, Kupolinių šventė yra labai prosenolinė, ji yra nuo seniausių seniausių laikų, kai Lietuvoje nebuvo krikščionybės. Atėję papročiai: burtai iš vainikų, žolynų, vainikų plukdymas, šokinėjimas per laužą, kad žmonės, gyvuliai pasveiktų, kupoliavimas – tai nepaprastai seni papročiai, kurie išliko iki šių dienų. Joninių vardas prigijo tik turbūt įvedus krikščionybę. Joninės labai vėlyvas pavadinimas, o visos apeigos ir papročiai yra proseneliniai, tai visiškas neatitikimas.“
Anot etnologės, Rasos šventę galima švęsti netgi dvi savaites, nes saulė aukščiausiame taške būna gana ilgai – kelias dienas. Taigi Rasos gali ištikti visai ne 24-ąją, kaip įprasta švęsti Jonines. Tad jeigu švenčiate Jonines – švenčiate Jonų ir Janinų vardadienį.
Tačiau, jei švenčiate, įtraukdami prosenelių papročius, tuomet šventę reikėtų ir vadinti senais vardais: Rasos arba Kupolinės.
N. Balčiūnienė prisimena, kad Joninės labai prigijo sovietiniais laikais, o Kernavėje rengtos šventės buvo pasipriešinimas sovietinei santvarkai: „Puikiai prisimenu, kodėl Kernavėje 1967 m., kai buvau pirmo kurso studentė, mes, VU studentai, absolventai padarėme alternatyvią, tą tikrąją Rasos, Kupolinių šventę.
Juozas Trinkūnas buvo pagrindinis tos šventės atkūrėjas, prikėlėjas. Tai buvo mūsų atsvara, kaip pasipriešinimas tarybinėms Joninėms. Visur švęsdavo su alumi, šašlykais, estradiniais ansambliais ir tą vadindavo Joninėm“, – prisiminimais dalijasi etnologė.
Pati N. Balčiūnienė visuomet švenčia tradicines Rasas. Ji prisimena ir legendinės žolininkės, etnologės Eugenijos Šimkūnaitės dalyvavimą Rasos šventėse Kernavėje, kai stovėdavo eilėje, laukdama žolininkės burtų. O štai 1999 m. Rasos šventė pradėta rengti ir Verkių parke, Vilniuje:
„Neįtikėtina, kad dar 25 m. Verkiuose organizuoju Rasos šventę. Pasižiūrėjusi, kad vilniečiai neturi tikros Rasos šventės, tradicinės pagal visus papročius, man pagailo vilniečių, kad jų Joninės su alumi ir nusprendžiau, kad reikia vilniečiams padaryti Rasas.
Verkių parke pasirinkau labai tinkamą vietą, ant Verkių Aukštojo kalno, kur stovi Lizdeikos aukuras, kur teka Verkiai ir Neris, kur savaime gyva legenda apie senovę ir ten gyvenančius mūsų protėvius. Tada pavyko susidėlioti aktyvią programą ir pradėjome daryti visas apeigas, kaip priklauso“, – apie tradicinės šventės pradžią Vilniuje pasakoja N. Balčiūnienė.
Šokių linksmybės, ugnies galia ir grožio eliksyras
Kaip pasakoja etnologė, Rasos šventė prasideda, kaip visos mūsų senosios šventės, apeiginių vartų perėjimu – į šventę reikia pereiti pro gražiai papuoštus vartus. Tuomet yra dainuojamos specialios atėjimo dainos. Perėję pro vartus dalyviai apšlaksto rankas vandeniu, kas taip pat yra labai sena tradicija. Vėliau einama prie kupolės, šakotos karties, kur merginos mėto vainikus – iš kelinto karto užmes vainiką, už tiek metų ištekės.
Ansambliai tuo metu suka kupolinių ratelius. Tada einama prie Lizdeikos aukuro, uždegama šventoji ugnis, dainuojamos sutartinės. Šventėje turi degti daug ugnių, todėl uždegamas ir šventinis laužas, ir ant aukštos karties iškeltas ratas, vadinamas stebule – tai aukuro ugnis. Užkūrus šventinį laužą, dainuojamos dainos, o tuomet pasirodo ir ansamblių muzikantai, prasideda šokiai. Visi šventės dalyviai šoka folkloro šokius.
Ugnis vienas svarbiausių motyvų Rasos šventėje. Ugnį degdavo, nes ugnis sustiprina saulę, kuri po trumpiausios nakties pradės silpnėti ir dangaus skliaute sukti vis mažesnį ratą. Šiemet birželio 20-oji buvo diena, kai saulė pakilo į aukščiausią dangaus skliautą, kai diena yra pati ilgiausia, o naktis trumpiausia.
Rasos, Kupolinių šventė yra nustatoma ne pagal šv. Jono kalendorių, o pagal saulės ratą danguje. Todėl saulė pagerbiama ir ugnimi, uždegant didžiulius laužus, ir vakaro nuleidimo, pagerbimo, padėkojimo dainomis už saulės suteiktas malones.
N. Balčiūnienė tikina, kad Rasos suvienija žmones, nes šioje šventėje visi įtraukiami šokti, dainuoti, vainikus pinti ir plukdyti: „Labai gražu, kai visas parkas suka kupolinių ratelius arba šoka aplink laužą. Nelieka atlikėjų, visi yra dalyviai.
Rasos tuo ir skiriasi nuo kitų švenčių, nes čia visi yra dalyviai, visi sukam ratelius, dainuojam. Padainavę prie laužo, pasiimame deglus ir leidžiame prie Neries, kur plukdomi vainikėliai ir dainuojame vainikų plukdymo dainas, dainuoja ansambliai, šokame iki ryto, o prieš patekant saulei nusiprausiame ryto rasa.
Tai taip pat labai senas paprotys. Sakoma, kad seni žmonės arba ligoti, arba tie, kurie turi išbėrimų, vočių voliodavosi ryto rasoje, o mergelės, nusipraususios veidelį ryto rasa, atjaunėdavo, pagražėdavo.
Tai nepaprastai senas paprotys, kaip ir vainikų pynimas. Su jais daug burtų yra, kurių neišpasakosiu: reikia parsinešti namo, įmesti per langą, įeiti pro duris, pasikišti po pagalve, ką susapnuosi, bus išrinktasis.
Kai laužas pradeda vėsti, pradedame šokinėti per laužą. Ta ugnis, kai per ją šoki, sustiprina, apvalo žmogų nuo visų ligų ir bėdų. Net ligonius versdavo peršokti per tokį laužą ir net gyvulius paryčiais šokdindavo per laužą. Ugniai buvo suteikiama nepaprastai daug galių, kaip ir žolynams, vainikams, suvešėjusiai augalijai.“
Etnologė džiaugiasi, kad vilniečiai itin pamėgo Rasos šventę ir alų bei šašlykus iškeičia į protėvių tradicijas. Verkiuose švęsti Rasos susirenka beveik 10 tūkst. žmonių, tarp kurių sukasi ir vyresni, ir šeimos su mažais vaikais, ir jaunimas.
Ar tikrai paparčio žiedas laimę neša?
Ir kodėl einame ieškoti paparčio žiedo, kurio žinome, kad nerasime? N. Balčiūnienė sako, kad čia svarbiausia laimės ieškoti procese: „Ši tradicija labai sena. Atsimenu Kernavės Rasas, kai eidavome ieškoti paparčio žiedo. Svarbiausia procesas – eiti giliai į mišką, apsibraukti šermukšnio lazda, atsisėsti vienam ir nebijoti. Tave gali pulti kokios blogos dvasios, tai jų nebijoti, bet patikėti skepetaite, kad į ją nukris paparčio žiedas. Kuriam nukrito žiedas, tas bus laimingas, supras žvėrių, paukščių kalbą, bet jis neturi niekam prasitarti, kad jam nukrito paparčio žiedas.
Tai labiau mitologinis vaizdinys, kad žmogus būna laimingas, kai ieško. Nors žino, kad jo neras, bet pats procesas, pats ėjimas į gamtą, susikaupimas, pabuvimas naktyje, kuri pilna visokių stebuklų. Galbūt kai ko mes ir nežinome, bet tai suteikia prasmę.“
