Šiaurietiško ėjimo mokyklos „8 žingsniai“ įkūrėja ir pirmininkė, šio sporto trenerė Irena Gudiškienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ neigia mitus, kad ši veikla skirta tik pajudėti norintiems senjorams. „Tai beprotiškai naudinga darbingo amžiaus žmonėms, ypač dirbantiems „ofisinį“ darbą, kurie visą dieną sėdi prie kompiuterio“, – tikina šiaurietiško ėjimo specialistė.
Šiaurietiško ėjimo trenerė Irena Gudiškienė visų pirma ragina visus aiškiai atskirti šios sportiškos veiklos lazdą nuo paprastos lazdos. Šiaurietiško ėjimo lazda, pabrėžia laidos viešnia, yra sporto inventorius.
„Tai nėra lazda, skirta atsiremti. Na, nebent ant kokio skardžio krašto ar prie ežerėlio labai gerai stabtelti minutę, nes mes nebemokame gaudyti akimirkų čia ir dabar, – šypsosi trenerė. – Pagrindiniai du skirtumai nuo bet kokių kitų lazdų yra dirželis-pirštinėlė, leidžianti plaštakai prilipti prie rankos ir „batukai“, sufleruojantys, kokiu kampu statyti lazdas. Jas reiktų statyti 60 laipsnių kampu. Lazdos yra lengvos, skirtos ne kažką kilnoti, o atlikti tam tikrą kitą funkciją.“
Neretai girdime skeptiškai į šią veiklą nusiteikusius žmones sakant, kad šie ir be lazdų dar paeina. Irena griauna mitą, kad šiaurietiškas ėjimas skirtas tik senjorams. Pasak jos, šią veiklą Lietuvoje atranda vis daugiau jaunimo, o štai Skandinavijos šalyse jau seniai įprasta matyti jaunus žmones su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad publika tikrai jaunėja ir tai yra puiku. Ši veikla skirta bet kokio amžiaus žmonėms. Galbūt dėl to, kad yra lazda, ši veikla labiau asocijuojasi su senjorais.
Taip pat Lietuvoje mes matome daugiau senjorų su šiomis lazdomis einant. Tačiau tai beprotiškai naudinga darbingo amžiaus žmonėms, ypač dirbantiems „ofisinį“ darbą, kurie visą dieną sėdi prie kompiuterio ir po truputį į beždžionėlę virsta. Dėl to pradeda formuotis įvairios (laikysenos, su nugara, stuburu susijusios – LRT.lt) problemos“, – pastebi šiaurietiškojo ėjimo mokyklos įkūrėja.
Šiaurietiškasis ėjimas, dėsto pašnekovė, yra fizinio aktyvumo pakraipa. Tačiau sportu šios veiklos I. Gudiškienė nevadina.
„Sporte mes siekiame rezultato, kaip greičiau nuo taško A iki taško B nueiti. Kuomet išeiname judėti dėl savęs, mes siekiame geresnės savijautos, sveikatos, geresnės nuotaikos, – šiaurietiškojo ėjimo paskirtį įvardija laidos viešnia. – Iš principo žmogui yra reikalingas judesys. Jei žmogus vaikšto, o dar ir reguliariai, tai jau yra gerai, bet jei jis vaikščiotų su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, tai gautų daugiau naudos.“
Pasak Irenos, kaip ir kiekvienoje veikloje, čia taip pat svarbi technika ir inventoriaus suderinamumas. Lazdos aukštis, pabrėžia ji, yra labai svarbus.
„Bet kokį sporto inventorių reikia prisitaikyti sau. Šiaurietiškojo ėjimo lazda turi atitikti žmogaus ūgį. Pastačius lazdas ant savo batų, alkūnės turi sudaryti statų 90 laipsnių kampą. [...] Lazdos, statant jas 60 laipsnių kampu, visiškai turi remtis ant jų „batukų“ – pagalvėlių. Einam priešinga ranka (nei žengiamas žingsnis – LRT.lt).
Judesį sudaro kojos ir rankos kėlimas vienu metu. Su kiekvienu žingsniu yra atrama į pagrindą, šiuo atveju – į takelį. Lazda statoma per vidurį žingsnio. Jei lazdą statytume 90 laipsnių kampu, tai nebus per vidurį žingsnio. Jei statysime prie galinės kojos, mūsų lazda neturės tvirtos atramos“, – praktiniais patarimais dalinasi šiaurietiškojo ėjimo specialistė.
Pagrindinis šiaurietiškojo ėjimo principas, toliau tęsia Irena, yra tas, kad judesys daromas iš peties. Anot pašnekovės, ranka turi judėti kaip švytuoklė.
„Judesys daromas ne iš alkūnės, o iš peties. Plaštaka mes valdome tuos 60 laipsnių. Rankos turi būti atpalaiduotos, o pečių juosta – visada laisva. Šios veiklos pagrindas yra įtraukti viršutinę kūno dalį. Judesys baigiasi už klubo sąnario. Taip mes treniruojame krūtinės raumenis, kurie, sėdint prie kompiuterio ar žaidžiant telefonu valandų valandas, sutrumpėja, – pabrėžia I. Gudiškienė. – Gaunasi toks pasivaikščiojimas „iš peties“. Dar labai svarbu nesuspausti delnu lazdų – tam yra pirštinėlės ir dirželiai. Nespausdami jų, turėsime laisvus pečius.“
Dar daugiau Irenos patarimų susidomėjusiems šiaurietiškuoju ėjimu – laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
