Kompozitorius, muzikos prodiuseris ir atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano beveik prieš metus pranešė džiugią žinią – jam galutinai pavyko įveikti kraujo vėžį. Jis neslepia, kad pradžioje sunkiausia buvo susitaikyti su išgirsta diagnoze. „Daugiausia svorio netenkama ne dėl vėžio, ne dėl to, kad tau yra auglys, o dėl to, kad, sužinojęs apie vėžį, nustoji valgyti, nustoji gyventi, nustoji miegoti...“ – laidoje „Lėkštės asistentė“ atvirauja žinomas atlikėjas.
Aktyvus gyvenimo būdas, griežtos mitybos taisyklės ir svarbiausia – meilė sau. Tai, pasak atlikėjo S. Stavickio-Stano yra pagrindiniai jo šių dienų palydovai. Prisiminęs dieną, kai sužinojo diagnozę, dainininkas sako iš pradžių apie tai nenorėjęs su niekuo kalbėtis.
„Visų pirma nesinorėjo išsipasakoti ir niekam apie tai sakyti. Vėliau parašiau knygą apie tai. Pirmąsias tris dienas aš nieko nesakiau net artimiausiems žmonėms. Net žmona nieko nežinojo, – prisimena laidos svečias. – Penktadienį pamačiau rentgeno nuotrauką, buvo aiškiai matyti, kad tarp plaučių yra dvylikos centimetrų auglys, toks kumščio dydžio.
Susergi pats ir staiga supranti, kad nesi amžinas, nesi nemirtingas ir apie tai, ką valgai ir kiek judi, reikėjo galvoti jau prieš 20 metų, o ne dar po 20 metų, kai išeisi į pensiją.
Gydytojas preliminariai pasakė, kad tai yra limfoma. Žmonai apie tai pasakiau pirmadienį. Visą savaitgalį nieko nesakiau ir bandžiau pats su savo mintimis susitaikyti, susidraugauti ir suprasti, kaip čia man elgtis. Taigi, pirmas jausmas yra maksimaliai šlykštus ir blogas. Nieko baisesnio už tą žinią iki tol gyvenime neteko išgirsti ir, tikiuosi, nebeteks.“
Kiekvienas vyras, sako Stano, bent iki 50 metų galvoja, kad yra nemirtingas, o visos ligos apsilanko sulaukus tik pensinio amžiaus. O dar šiais laikais, juokiasi pašnekovas, tas pensinis amžius vis tolsta ir tolsta.
Mano patarimas, jei kalbame apie mitybą, yra valgyti, judėti ir nepasiduoti depresijai.
„Kai aš išeisiu į pensiją, tai turbūt ta kartelė jau sieks 93 metus, – šypsosi Stano. – Atrodo, kad štai kokį Joną, kuris neprisižiūri, yra stambus ir turi žalingų pomėgių, tikrai užklups liga, o štai manęs – ne. Deja, ne visada taip būna. Susergi pats ir staiga supranti, kad nesi amžinas, nesi nemirtingas ir apie tai, ką valgai ir kiek judi, reikėjo galvoti jau prieš 20 metų, o ne dar po 20 metų, kai išeisi į pensiją. Kol nesusiduri su problema, kaip kad buvo mano atveju, tol ir negalvoji, kad kas nors yra gerai ar negerai. Iš viso apie tai net negalvoji.“
Svarbiausias dalykas, kai susergi vėžiu, sako Stano, yra valgyti. Anot kraujo vėžį įveikusio buvusios popgrupės „Delfinai“ lyderio, būtent apetito stoka žmogų nusilpnina labiau nei vėžinės ląstelės.
Maistas ir pats valgymas jau nebebuvo malonumas. Tai nebuvo ta dienos dalis, kurios lauki.
„Valgyti, valgyti ir dar kartą valgyti. Santariškių aštuntame aukšte yra dienos stacionaras, į jį ateina žmonės chemoterapijos procedūrų. Tai ten, pabendravęs su žmonėmis, gali įsitikinti, kad daugiausia svorio netenkama ne dėl vėžio, ne dėl to, kad tau yra auglys, o dėl to, kad, sužinojęs apie vėžį, nustoji valgyti, nustoji gyventi, nustoji miegoti... Pirmos savaitės, kol diagnozė pasitvirtina 100 proc., yra pačios baisiausios.
Aš nesu tikras, kas labiau žmogų sužlugdo: ar fiziologinis procesas – neprognozuojamai besidauginančios vėžinės ląstelės, ar psichologinė būsena, kurią žmogus išgyvena, susidūręs su diagnoze. Dažnai man žmonės rašo ir klausia, ką daryti, jei atėjo tokia žinia. Tai mano patarimas, jei kalbame apie mitybą, yra valgyti, judėti ir nepasiduoti depresijai“, – pataria Stano ir priduria, kad tuomet tikrai nereikia skaičiuoti kalorijų, svarbu kuo labiau save stiprinti, mat gydymo procesas su chemoterapijomis, radioterapijomis ir imunoterapijomis pareikalaus daug jėgų.
Kiekvieną šaukštą maisto valgai per jėgą dėl to, kad privalai valgyti, tačiau to daryti visai nenori.
Pasak vėžį įveikusio Stano, sočiai valgyti reikia, nors gydymo procese atsiranda apetito stoka ir galiausiai valgymo procesas nebeteikia jokio malonumo.
„Kai prasideda gydymas, dėl vaistų poveikio dingsta apetitas. Dėl to eikit pailsėti visi tie, kurie aiškinat ligoniui, kuris yra gydymo procese, kad reikia ką nors valgyti ir ko nors nevalgyti. Tegu žmogus valgo viską, ko nori. Kai baigiasi gydymas, tada jau prasideda visai kita kalba. Chemoterapijos metu dingsta apetitas. Nors ir gauni tam tikrų vaistų, kurie skatina apetitą, bet jis vis tiek po kurio laiko dingsta. Labai stipriai keičiasi skonio jutikliai. Sūriuose produktuose jaučiau saldumą ir atvirkščiai.
Buvo labai sudėtinga valgant mėsą jausti saldumą. Geri arbatą, o ji – sūri. Viskas įgauna keistą skonį, apetito tikrai nelieka. Maistas ir pats valgymas jau nebebuvo malonumas. Tai nebuvo ta dienos dalis, kurios lauki. Tai reikėjo daryti per jėgą, vos ne kaip vaikui. Tik vaikas valgo už mamytę ir tėvelį, o aš – už dukrytę ir sūnelį. Kiekvieną šaukštą maisto valgai per jėgą dėl to, kad privalai valgyti, tačiau to daryti visai nenori“, – išgyventa patirtimi dalijasi muzikos prodiuseris, atlikėjas S. Stavickis-Stano.
Visas pokalbis su Stano apie įveiktą kraujo vėžį – laidos „Lėkštės asistentė“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
