LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ aktorius, režisierius Kęstutis Jakštas dalijasi savo gyvenimo istorija – nuo užsispyrusio triūbininko iki Merkucijaus Eimunto Nekrošiaus pastatytame „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Praėjus savaitei po septintojo gimtadienio, Kaune susidegino Romas Kalanta. Kęstutis sako, kad šis įvykis tapo vienu iš labiausiai įsirėžusių vaikystės atsiminimų.
„Atsimenu, kaip visa Laisvės alėja užsipildė minia žmonių, girdėjosi riksmai, dužo vitrinų stiklai. Mama išsigando, kad minioje mus sutryps, mes bėgte pasileidome troleibuso stotelės link (...). Atsimenu, tądien mus aplankė kaimynas, kuris augo be tėčio, todėl buvo prisirišęs prie mano tėčio. Jis parodė plikai nuskustą galvą – tai buvo protesto pasekmė“, – prisiminimais LRT TELEVIZIJOS laidoje dalijasi aktorius.
Tačiau K. Jakšto pasaulėžiūrą stipriai formavo ne tik tuomečiai įvykiai, tačiau ir tėvas, kuris mielai dalijosi prisiminimais iš savo vaikystės ir ragino sūnų profesinį kelią rinktis atsakingai.
„Jie (tėvas ir tėvo draugas – LRT.lt) miške aptiko partizanų slėptuvę. Juos nutarė sušaudyti, kad neišduotų, kur yra bunkeris. Tačiau tuo metu grįžo būrio vadas, kuris pasakė: „Jūs esate jauni ir turite gyventi, daugiau čia niekada nepasirodykite“ (...). Tėvas sakydavo, kad nei jis, nei brolis niekuomet nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai. Tėvas bijojo karo, visuomet sakydavo – reikia įgyti tokią profesiją, kad nereikėtų dalyvauti kare. Mus nuvežė į Naujalio meno mokyklą (Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklą – LRT.lt)“, – pasakoja jis.
Dėl judraus ir padykusio Kęstučio būdo, jo tėvas buvo stipriai susirūpinęs, ar būsimajam aktoriui pavyks surimtėti ir pasiryžti mokytis.
„Sutikau puikų pedagogą Juozą Sniešką. Pradėjau groti triūba. Kadangi buvau padykęs, pats mokytojas turėdavo mane atsivesti į pamokas. Atsimenu, tėvas, netekęs kantrybės, paklausė jo, ar kažkas iš manęs išeis. J. Snieška pasukiojo galvą ir atsakė: „Jei beždžionės cirke saksofonais groja, tai jis gros triūba“, – šypsodamasis pasakoja režisierius.
1980 m. Kęstutis įstoja į Juozo Gruodžio muzikos technikumą, tačiau, kaip sako režisierius – dėl gero vestuvių muzikanto vardo tekdavo aukoti paskaitų laiką.
„Jau antrame kurse pradėjau groti vestuvėse. Senieji Kauno muzikantai žinojo, kad gerai groju, todėl pasiimdavo mane kartu. Buvo periodas, kai nelabai lankydavau paskaitas, savaitgaliais „užgrodavau“ po 100–150 rublių, dalydavausi jais (...). Atsiskaityti už praleistas paskaitas vis tiek reikėdavo. Kartą solfedžio pamokoje, skaitydamas natas iš lapo, kadangi išmokti jų mintinai nebuvo laiko, uždainavau savo vestuviniu balsu. Dėstytojas mane nuvedė į vokalo skyrių. Mane iškart priėmė į antrą kursą. Buvau pirmasis, studijavęs dvi specialybes vienu metu“, – pasakoja Kęstutis.
Aktorystė atsirado ne iš karto
Nors K. Jakštas sėkmingai įstoja į operinį dainavimą, tačiau po metų tikisi pereiti į aktorinį. Vėliau paaiškėja, kad į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją teks stoti iš naujo.
„Kai Kaniava sužinojo, kad išeinu, jis pasakė: „Ne, iš tavęs bus geras dainininkas.“ Išėjau į konservatorijos kiemelį parūkyti, šalia stovėjo konservatorijos vedėjas Vaclovas Daunoras. Pasakiau, kad noriu į aktorinį, tačiau manęs neišleidžia, jis pasakė: „Visada daryk taip, kaip nori tavo širdis“ ir pasirašė mano dokumentus“, – priduria jis.
K. Jakšto svajonė išsipildė ir jis pradėjo mokytis Dalios Tamulevičūtės kurse. Tačiau netrukus sužinojo – jis niekam tikęs aktorius.
„Pirmieji metai buvo sunkūs, antrieji taip pat. D. Tamulevičiūtė buvo labai griežta pedagogė, trečiame kurse yra pasakiusi: „Kas išlaikys psichologinį spaudimą, tas liks dirbti teatre. Taip ir atsitiko. Ji buvo negailestinga, ypač nenusisekėliams – aš nebuvau sėkmingas studentas (...). Po pirmo kurso pradėjau konservatorijos nebelankyti. Tada statėme Romualdo Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“. Susidraugavau su Gradausku, jis nusivesdavo į medžio dirbtuves, sėsdavau su kuo kartu drožti. Vieną dieną jis pasakė: „Grįžk mokytis, pasilinksminome ir gana.“ Aš grįžau ir daugiau iš teatro nepasitraukiau“, – sako jis.
Pažintis su antrąja žmona
1990 m. K. Jakštas išvyksta stažuotis į prestižinę Džiulijardo menų akademiją Niujorke.
„Mums labai pasisekė. Aušrinė Sruogaitė, Sruogos anūkė, buvo mūsų vertėja. Ji aprodė mums Niujorką, mes greit susidraugavome su kursu. Pradžioje visi laikraščiai rašė, kad atvažiavo studentų grupė iš Rusijos. Susilaukdavome patyčių, mums sakydavo, kad Lietuvos gatvėse bėgioja kiaulės, klausė, ar žinome, kas yra „Coca-Cola“. Tačiau viskas baigėsi po mūsų pirmojo pasirodymo – parodėme kažką genialaus“, – pasakoja aktorius.
Grįžęs į Lietuvą K. Jakštas pradėjo dirbti „Šiaurės Atėnų teatre“. Su bendraminčiais įkūrė dainuojančių aktorių grupę „Viengungiai“. Vieną dieną Kęstutis sulaukė bendravardžio Kęstučio Antanėlio skambučio. Jie, kartu su Eimuntu Nekrošiumi, statė naujos redakcijos roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“.
„Jis pasakė: „Girdėjau tave dainuojant, reikia pasišnekėti.“ Atvedė mane pas E. Nekrošių ir pasakė, kad galiu suvaidinti Merkucijų (...). Prasidėjo darbas su E. Nekrošiumi – labai sunkus ir žiaurus. Jis turėjo gerą posakį: „Neduokite man talentingų, duokite man darbščius ir aš juos padarysiu talentingus“, – pasakoja aktorius.
2000 m. Kęstučio gyvenimas apsisuka aukštyn kojomis dėl Latvijoje sutiktos merginos – Viktorijos.
„Mus pakvietė filmuotis alaus reklamoje. Pavargęs 4 val. ryto išgirstu lietuviškai šnekančią merginą. Aš ją pakalbinau ir tuo viskas baigėsi. Po pusės metų važiavome filmuotis toje pačioje reklamoje ir vėl susitikome. Pradėjome susirašinėti ir taip pamažu viskas prasidėjo, nors aš buvau dviejų vaikų tėtis.
Su visa pagarba buvusiai žmonai, taip atsitiko, kad vaikai atėjo gyventi su manimi, Viktorija mergaites priėmė kaip dukras. Viena dukra turėjo kambarį, kita dukra turėjo kambarį, o mes miegodavome ant žemės, svetainėje. Gimus trečiajai dukrai reikėjo plėstis. Gera gyventi, kai žinai, kad turi užnugarį, žinai, kad sugrįši namo ir būsi suprastas. Tai didžiausia mano gyvenimo laimė“, – priduria Kęstutis.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą laidą žiūrėkite čia:
