„Man viskas gerai“ – tai frazė, kurią ne vienas esame išgirdę iš savo artimojo ir pasidairę aplink turbūt visi atrastume bent po vieną žmogų, kuriam viskas visada yra gerai ir kuris visada yra su šypsena. Bet ar iš tiesų ta šypsena nuoširdi? Medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad šypsena neretai gali būti naudojama kaip kaukė maskuoti viduje slypinčias problemas.
Pozityvumas tikrai nėra bloga savybė, tačiau, pastebi medicinos psichologė, ji gali tapti ir kenksminga. Pasak jos, kenksminga ji tampa tada, kai žmogus nenori matyti realios situacijos, o nori kažką negero paneigti.
„Tuomet mes tiesiog apsimetame, kad viskas mums yra gerai. Galiu duoti labai paprastą pavyzdį. Kelyje mes matome ženklus, kurie įspėja mus apie artėjančius pavojus. Reikia prilėtinti greitį arba nevažiuoti į tą vietą. O mes galvojame: „Ech, šitas ženklas man labai nepozityvus, nuteiks mane blogai.“ Ir aš imu ir važiuoju. Tai yra pavyzdys, kurį galime pritaikyti daugybėje gyvenimo situacijų.
Tokie žmonės, iš tiesų, labai dažnai atsiduria situacijose, kur pagalvoja: „Aha, tai reikėjo į tai atkreipti dėmesį? Gal iš tikrųjų čia ne viskas pozityvu?“ Kitas momentas, kai mes patys bandome save apgauti ir užsidedame kaukę, kad gyvenimas yra labai gražus, mano nuotaika visada yra labai puiki, gera ir aš į viską žiūriu labai pozityviai. O kas vyksta mano viduje – niekas nežino. Kartais net nežinau to aš pats“, – perdėto pozityvumo pavyzdį pateikia ir išsamiai jį pakomentuoja laidos viešnia.
Yra žmonių, kurie supranta ir realiai įvertina situaciją, bet niekada apie tai nepasakys aplinkiniams. Atrodo, kada bepaklaustum, net jei iš konteksto supranti, kad yra sunkesnis periodas, visada sulauksi atsakymo: „Aš gyvenu gerai, man viskas tvarkoje ir viskas bus gerai.“ Mes esame linkę, sako psichologė, tarsi apvogti žmones nuo jų emocijų.
Kai žmogus sako, kad viskas gerai, verčiau jo paklauskime: „O kaip iš tikrųjų tu gyveni? Kas vyksta tavo gyvenime?“
„Kai žmogus jaučia labai pozityvius jausmus, mes sakome, kad viskas gerai, tu laimingas, džiaugsmingas ir viskas yra puiku. Bet jei tau kažkaip liūdna, sunku, tai mums pasidaro labai nepatogu, net nežinome, ko klausti, ką gi dabar daryti. Stengiamės užglaistyti situaciją ir nejučiomis pasakome: „Viskas bus gerai, tu čia nepergyvenk.“ Tai būtent dėl tos priežasties labai dažnai žmonės ir nelinkę dalytis savo negatyviais jausmais.
Nepatogu, nepriimtina – mūsų kultūra nėra draugiška dideliam atvirumui. Mes dažnai siekiame sukurti kažkokį savo įvaizdį – mes norime būti patogūs, priimtini kitiems, – pastebi V. Bartkutė-Vyšniauskienė. – O jeigu atversime visą savo jausmų spektrą, tai kažin, kaip čia bus. Ir pačiam nepatogu, ir, labai dažnu atveju, kitam nepatogu, nes tiesiog nemokame tokiose situacijose tinkamai elgtis.“
Tokių žmonių savo draugų rate turbūt rasime ne vienas. Kaipgi nepagadinti situacijos ir kaip su tokiu žmogumi bendrauti, norint jam padėti? Pašnekovė sako, kad labai svarbu neįsprausti tokio žmogaus į kampą, o leisti jam atsiverti.
Nereikia sakyti, kad tu čia negali taip jaustis, pažiūrėk, juk Afrikoje vaikai badauja, o tau juk viskas gerai!
„Pirmiausia kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs ir suprasti, kad mes tikrai turime labai daug jausmų. Kaip tik dabar savo komandoje kuriame tokį jausmų ir emocijų ratą ir patys su šypsena stebimės, kad daug yra tų jausmų. Apie tai dažnai patys nesusimąstome. Tai tapkime atviri sau ir užduokime klausimą: „O kaip aš jaučiuosi?“ Reikia nebijoti šio klausimo. Nebijokime to jausmo, kuris ateina, ar to jausmo pavadinimo.
Kai mes gebėsime patys sau įsivardyti, kas su manimi vyksta ir priimti tai, net jei tai ir neatrodo labai pozityvu, o labiau negatyvu, tada mums bus daug lengviau priimti ir kitą. Tada mes galėsime ir kito paklausti, kaip jis iš tiesų jaučiasi. Kai žmogus sako, kad viskas gerai, verčiau jo paklauskime: „O kaip iš tikrųjų tu gyveni? Kas vyksta tavo gyvenime?“ Tada mums irgi nebebus nebepatogu, ir tam pačiam žmogui suteiksime saugumo jausmą. Kai man ramu viduje klausti, aš nejaučiu diskomforto, natūraliai ir kitas žmogus jaučia, kad viskas gerai, aš galiu (savo būsena, kaip jaučiuosi – LRT.lt) tiesiog pasidalyti.
Dar labai svarbus dalykas būnant šalia kito yra atsisakyti vertinimo – neteisti. Nereikia sakyti, kad tu čia negali taip jaustis, pažiūrėk, juk Afrikoje vaikai badauja, o tau juk viskas gerai! Mano klientai dažnai sako: „Žinai, Viktorija, gal aš atėjau su per maža problema, užimu kito, kuris turi didesnę problemą, laiką. Tarsi irgi labai nepatogu. Tačiau nėra pamatavimo, kurio problema yra didelė, o kurio maža. Kiekvienam sava problema yra pati didžiausia.
Jei žmogui kažkas yra problema, tai būtina ją spręsti. Taigi, mokykimės priimti ir save, ir kitus“, – praktiškais patarimais, kaip atpažinti perdėtą pozityvumą ir padėti iš jo išsivaduoti, dalijasi medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė.
Visas pokalbis su psichologe apie perdėtą pozityvumą – laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
