„Juokaujame ir kalbame lietuviškai, pasakojame lietuviams artimus dalykus. Tautybė nėra mums riba, galime ja pasinaudoti kaip dėmesio atkreipimo būdu. Kadangi esame lenkai, kodėl negalėtume to pabrėžti?“ – teigia jaunieji komikai Saulius Andrukonis ir Tomašas Rynkevičius, kurių pasirodymai Lietuvos stand-up'o scenoje tampa vis populiaresni.
Šis LRT.lt žurnalistės Evelinos Knutovič tekstas buvo publiktuotas ir lenkų kalba. Skaitykite čia.
– Kaip tampama stand-up'o komiku? Suprantu, kad kiekvieno komiko istorija yra skirtinga.
Saulius Andrukonis (S. A.): Stand-up'eriu tampama atsidūrus scenoje per pirmąjį pasirodymą. Prieš tai apie komiko karjerą galima nebent svajoti, turėti ambicijų. Žinoma, tai nėra konkretus apibrėžimas ir kiekvienas atsakymą į šį klausimą mato savaip. Man stand-up'eris yra žmogus, iš to uždirbantis pinigų.
Tomaš Rynkevič (T. R.): Aš ne visai save apibrėžčiau kaip stand-up'erį. Tačiau sutikčiau su Sauliumi, kad, jei jau uždirbi iš to pinigų, gali save taip vadinti. Vis dėlto tai per stiprus terminas. Visoje Lietuvos komedijos virtuvėje, kurioje su Sauliumi esame, yra daugiau kaip 30 stand-up'erių ir komikų. Tačiau manau, kad dauguma jų nėra tikri stand-up'eriai. Aš pats dar nesu toks, koks norėčiau būti. Todėl tik kelis žmones iš visos grupės pavadinčiau tikrais profesionalais ir amatininkais.
– Tačiau norint atsidurti scenoje, reikėtų anksčiau subręsti tokiam sprendimui. Kaip buvo jūsų atveju?
S. A.: Man tai buvo eksperimentas. Atvykau į Vilnių iš Eišiškių, tai buvo pirmieji mano studijų metai. Turėjau daug laisvo laiko, nes nenorėjau mokytis. „Facebooke“ pamačiau skelbimą, kad vyks vadinamasis „atviro mikrofono“ renginys, t. y. galima nueiti ir pabandyti prajuokinti publiką. Jau seniai norėjau išbandyti savo jėgas, svajojau apie tai. Vilniuje buvau visiškai naujas žmogus. Žinojau, kad jei mano pasirodymas bus tragiškas, vis tiek niekas manęs neatpažins, o po kelių dienų visi tai pamirš. Taigi, neturėjau ko prarasti.
T. R.: Mano atveju tai prasidėjo dar mokyklos laikais. Beata Kowalewska, istorijos mokytoja ir auklėtoja Vilniaus Simono Konarskio gimnazijoje, kurią baigiau, vadovavo teatrui „Szkic“. Į jo veiklą įtraukė visą klasę. Tuomet visada galėjau mestelėti kokį nors pokštą klasės draugams.
Studijuodamas pradėjau žiūrėti daugiau stand-up'o pasirodymų – tiek komikų iš Rytų, tiek iš Vakarų. Jau tada norėjau išbandyti šį žanrą, bet visada bijojau. Iki šiol labai nerimauju dėl to, ką žmonės pagalvos, jei pamatys, kad man nepavyko. Man atrodė, kad jie tiesiog gyvens mano nesėkme, tyčiosis iš manęs privačiuose pokalbiuose, o gandai pasieks net darbą. Įsivaizdavau, kaip jie bet kuriuo paros metu aptarinėja, ką Tomašas padarė ne taip. Dėl to pirmą kartą kaip komikas pasirodžiau scenoje būdamas 28-erių metų. Labai ilgai siekiau šio momento.
– Papasakokite apie savo pirmąjį pasirodymą. Koks jis buvo? Stovite už uždangos, laukiate savo eilės ir....
S. A.: Nebuvo jokios uždangos, nes veiksmas vyko bare „Tamsta“. Ten buvo stalas, prie kurio sėdėjo „atviro mikrofono“ dalyviai. Dalyvių buvo apie dešimt. Dar penki žmonės – A sąrašo žvaigždės. Visi labai draugiškai su manimi pasisveikino. Tai buvo malonus, raminantis gestas. Prisimenu, kad pasirodymo sąlygos buvo labai patogios.
Viskas vyko gerai, kol prasidėjo mano pasirodymas. Išėjau į sceną, papasakojau pirmąjį juokelį. Niekas nesijuokia. Visiškai pamirštu, ką turėčiau sakyti toliau, nors prieš tai buvau viską kruopščiai parašęs ir sudėliojęs. Tačiau mano balsas dreba ir nieko negaliu prisiminti. Nežinau, ką daryti. Staiga visi pradeda ploti. Kažkuriuo momentu suvokiu, kad publika nesiekia manęs pažeminti, o tik palaikyti. Publikai pasirodžiau simpatiškas. Padėkojau jiems už palaikymą, prisiminiau tekstą ir likusi mano pasirodymo dalis vyko visai kitaip. Šios emocijos liko su manimi ilgam, dabar maloniai prisimenu šį pasirodymą. Žiūrovams galima patikti, jei pavyksta su jais rasti bendrą kalbą.
T. R.: Mano pirmasis pasirodymas vyko toje pačioje vietoje, tačiau aš nesėdau prie bendro stalo, nes atėjau su draugais, jie norėjo mane palaikyti. Kai išgirdau savo vardą, išbėgau į sceną tiesiai iš žiūrovų salės. Kiek pamenu, pasirodymas pavyko visai neblogai. Žinoma, tai nebuvo kažkas įspūdingo. Tikriausiai galėjau atiduoti daugiau savęs: geriau išmokti tekstą, jaustis laisviau. Nepaisant to, scenos baimė man liko iki šiol. Kartais įeinu, pamatau žiūrovų veidus ir kažkas viduje įsitempia. Esu įkalintas tarp dviejų sienų, kurios bet kurią akimirką gali mane užspausti.
– Viena iš pagrindinių jūsų monologų temų yra ta, kad esate Vilniaus lenkai. Kiek sąmoningas buvo jūsų sprendimas perteikti būtent tokį įvaizdį?
S. A.: Laikau tai visiškai sąmoningu sprendimu, neatsižvelgiant į tai, kad kaip stand-up'o komikas pirmiausia noriu prajuokinti žmones. Būdamas scenoje ir atkreipdamas į save dėmesį – ypač kai pasirodau už Vilniaus ribų – noriu pabrėžti, kad Lietuvoje gyvena daug lenkų. Jie yra talentingi ir daro daug šaunių dalykų, todėl į juos verta atkreipti dėmesį. Vilniuje dauguma žiūrovų supranta mano žinutę, todėl noriu ją platinti ir už sostinės ribų.
T. R.: Niekada nesigėdijau fakto, kad esu lenkas. Netgi esu dėkingas už savo kilmę. Moku lenkų kalbą, todėl galėjau studijuoti Varšuvos universitete. Galėjau pažinti Lietuvos visuomenę, suprasti, kaip šioje šalyje gyvena kitos kilmės žmonės.
Kai grįžau iš Lenkijos į Lietuvą ir nusprendžiau užsiimti stand-up'u, per pirmuosius pasirodymus juokelius pateikdavau sarkastiškai: „O, jūs manote, kad aš esu okupantas“ ir pan. Jau tada supratau, kad nenoriu, jog kiekvienas monologas vyktų būtent taip, nes žiūrovai mane atpažintų tik kaip komiką, kuris nuolat kalba apie lenkus, Vilnių ir okupaciją. Tačiau kadangi galime pasirodyti ir kituose regionuose, galiu žiūrovams apie savo kilmę priminti. Sostinėje juokeliai apie Vilniaus okupaciją yra gerai suprantami. Tačiau Kaune ne.
– Ką šiuo atveju reiškia „nesupranta“?
S. A.: Žiūrovai nereaguoja ir nesijuokia.
T. R.: Kauno neištiko toks likimas kaip Vilniaus, todėl publika taip ir reaguoja: „Gerai, asmeniškai tu mums nieko blogo nepadarei, nelaikome tavęs okupantu.“
– Ar gali būti, kad galbūt dėl to publika į jus žiūri šiek tiek kitaip nei į kitus komikus?
S. A.: Greičiausiai ne. Turėjome tokį mažą turą, kuris vadinosi „Egzotika“. Jo metu prisistatėme kaip trys lietuviai komikai, turintys egzotiškų tautybių šaknų (lenkas, lenkas, žydas). Mūsų pasirodymai vyksta lietuvių kalba, mes kalbame lietuviškai, pasakojame lietuviams artimus dalykus. Jokių kalbinių ar tautinių ribų kaip tokių nėra, galime savo išskirtinumą panaudoti kaip būdą atkreipti į save dėmesį. Jei su Tomašu esame lenkai, kodėl negalėtume tuo pasinaudoti? Vienintelės pastabos, kurias išgirdau apie save, buvo tokios, kad galima suprasti, jog mąstau ne lietuvių kalba. Sakinio struktūra yra kaip lenkų kalboje.
T. R.: Niekada nejaučiau diskriminacijos tautiniu pagrindu. Mes tai naudojame kaip „stebuklingą triuką“, nes turime daugiau galimybių save parodyti. Mąstome lenkiškai, lietuviškai ir iš dalies rusiškai, priklausomai nuo tėvų auklėjimo ir vaikystės. Išgyventą patirtį galime panaudoti savo naudai.
– Ar tai palengvina temų paiešką? O gal, atvirkščiai, sunkina, nes riboja?
S. A.: Tam tikra prasme šiokių tokių apribojimų yra. Tačiau tautybė mus praturtina, nes yra tapatybės dalis. Neketinu to slėpti.
Kalbant apie galimybes, svajoju apie tai, kad su Tomašu surengtume bent vieną pasirodymą lenkų kalba Vilniuje arba nuvažiuotume į Lenkiją. Būtų įdomu – atvažiavo rimti ponai iš vadinamųjų „Kresų“ ir pradeda juokauti.
T. R.: Sutinku, kad mūsų sakinių struktūros labai skiriasi. Mano draugai komikai pastebi, kad jiems struktūriškai lengviau parašyti juoką, t. y. tinkamai jį pradėti ir baigti. Mąstome lenkiškai ir vėliau viską pažodžiui verčiame į lietuvių kalbą.
– Taigi kyla klausimas, ar jus domina Lenkijos komedijos scena? Ar lietuviškas humoras skiriasi nuo lenkiško?
S. A.: Aš ja domiuosi, turiu du mėgstamiausius komikus – Abelardą Gizą, jis man yra absoliutus numeris vienas, ir Cezary Ponttefskį. Man patinka jo stoiška ramybė. Jis priverčia žiūrovą jaustis taip, tarsi ką tik išbėgo, kažką pasakė, ir tai paaiškėjo esą labai juokinga.
Kalbant apie humorą – Lietuvoje galime juokauti, kad esame šiek tiek egzotiški, nes esame lenkai, važinėjantys po šalį ir pasakojantys juokelius lietuviškai. Tačiau renkamės temas, artimas mūsų geografiniam kontekstui. Lenkijoje ta pati medžiaga vietiniams tikrai pasirodytų egzotiška ir iš tiesų negirdėta. Tai plačiau paskleistų žinią, kad Lietuvoje taip pat gyvena lenkai, kurie moka juokauti ir daryti kitus šaunius dalykus.
T. R.: Yra geografinis aspektas, taip pat politinių, religinių ir kitokių kontekstų. Lenkai nesupras lietuviško politinio humoro ir atvirkščiai. Yra bendrų temų, pavyzdžiui, santykiai, vaikai, gyvūnai, aistros ir pomėgiai. Jei monologas gerai parašytas, tautinių ribų būti negali.
– Kas buvo jūsų dievaičiai karjeros pradžioje ir dabar?
S. A.: Anksčiau turėjau komedijos dievaičių ir norėjau būti į juos panašus. Vienas iš jų – Ricky Gervaisas, komikas iš Jungtinės Karalystės, serialo „Biuras“ (The Office) kūrėjas. Kiekvienais metais vis labiau vertinu jo kūrybą. Tačiau dabar stengiuosi, kad nebūčiau į ką nors panašus, bet vis geriau atskleisčiau savo asmenybę. Dar prieš trejus metus žiūrėdavau stand-up'us, kad ko nors išmokčiau. Dabar tai darau norėdamas tiesiog atsipalaiduoti. Stengiuosi labiau tobulėti psichologiškai ir lavintis.
T. R.: Aš nesimokau iš kitų komikų. Yra dalykų, į kuriuos tikrai turiu sutelkti dėmesį, pavyzdžiui, sakinių struktūra, nereikalingi žodžiai. Mano mėgstamiausi išlieka Billas Burras ir Louisas C. K. Nepaisant šiandienos aktualijų, man labai patinka baltarusių kilmės komikas Ivanas Usovičius. Man jis yra komikas iš didžiosios K. Kiekvienas nori parodyti savo stipresniąją pusę: tobulina vaidybos techniką, keičia intonacijas, kuria mizanscenas. Tačiau, mano supratimu, geriausia komedija yra tada, kai turi gerai parašytą tekstą, kuris veikia žiūrovus nepaisant monotoniško balso ir emocijų trūkumo. Tai gali būti situacijos, kuriose, atrodo, nėra jokios logikos, bet ji tuo pat metu yra.
– Tad kaip ugdyti save, kad išeitumėte iš tos komforto zonos? Juk galėtumėte ką nors kopijuoti ir eiti lengviausiu keliu.
S. A.: Savo balsą galima atrasti tik didinant pasirodymų skaičių. Nesvarbu, ar tai stand-up'as, ar kitas žanras, komikas stebės tuos, kurie yra sėkmingesni.
Laikui bėgant, didėjant pasitikėjimui savimi, pradedu atrasti savo balsą. Tai padeda ugdyti save kaip menininką.
Komikas taip pat yra rašytojas, todėl būtina tiesiog daug rašyti. Pasakysiu banaliai, bet norint tai daryti gerai, reikia daug skaityti.
Deja, kadangi šiuo metu rašau magistro darbą, skaitau per daug akademinės literatūros, kuri, palyginti su grožine literatūra, yra labai nuobodi.
Prisipirkau daug knygų. Jau dvi savaites kuprinėje nešiojuosi knygą „Vilnius, Katynės liudininkai, emigrantai. Stanisławas Swianiewiczius ir Józefas Mackiewiczius“ (lenk. „Wilnianie, świadkowie Katynia, emigranci. Stanisław Swianiewicz i Józef Mackiewicz“) ir niekaip negaliu pradėti skaityti. Manau, kad iš Józefo Mackevičiaus ir Adomo Mickevičiaus geriausia imti pavyzdį, nes jie buvo vieni aktyviausių „Kresų“ aktyvistų. Mickevičiaus mokykloje nemėgau, bet noriu suteikti jam antrą šansą.
Neseniai perskaičiau filosofinę knygą apie atidėliojimą. Tuo metu George'o Orwello „1984-ieji“ taip pat išliko mano atmintyje. Deja, perskaičiau ją per vėlai, turėjau tai padaryti dar mokykloje. Laisvalaikiu skaitau apie psichologiją. Tai ne tik įdomu, bet ir padeda komedijoje.
T. R.: Esu tinginys, todėl galiu tik visiškai išprotėti. Tiesiogine to žodžio prasme.
Nenoriu jaustis įsitempęs šalia žmonių, kurių nepažįstu. Jaučiu, kad vienas ar kitas monologas būtų geresnis, jei tiesiog išprotėčiau. Tada man nebūtų svarbu, ką žmonės apie mane pagalvos, ką pasakys, juoksis ar ne. Kai žmonės nesijuokia ir po pasakyto juokelio, įsivyrauja visiška tyla, jautiesi labai įsitempęs. Nenoriu to patirti net po penkių nepavykusių juokelių. Todėl apgailestauju, kad visuomenės nustatytos taisyklės neleidžia man išprotėti.
Tačiau jei taip su manimi nutiks, visi iš karto tai pastebės. Gali būti, kad po Katedros aikštę bėgiosiu nuogas.
Nejaučiu didelės meilės knygoms. Suprantu jų vertę ir tai, kad jos lavina žodyną. Tikriausiai paskutinis mano perskaitytas kūrinys lenkų kalba buvo „Antulis Donaldas“. Man imponuoja antis, gebanti kalbėti. Skaitau tik per atostogas. Nekenčiu deginimosi, bet norėčiau įgauti šiek tiek šokoladinio atspalvio, todėl pasiimu su savimi knygą. Ironiška, kad mano tėvas daug skaitė.
– Nors teigiate, kad per pasirodymus jaučiate įtampą, tinklalaidėse ir viešojoje erdvėje atrodote ramūs.
T. R.: Taip mano žmonės, kurie mūsų nepažįsta. Kai kalbame viešai, paspaudžiame persijungimo mygtuką. Į tinklalaides esame kviečiami žmonių, su kuriais artimai draugaujame, jaučiame savotišką chemiją. Kartais žmonės kviečia mane į laidą ir tikisi, kad tuoj pat visus prajuokinsiu. Bet aš jiems atsakau banaliais, sausais atsakymais. Mačiau, kad jų tai per daug nesužavėjo.
Mano artimiausi draugai žino, koks esu iš tikrųjų. Jie supranta, kada esu savimi. Kai prie mūsų prisijungia naujų žmonių, būnu įsitempęs, nes nežinau, kaip su jais kalbėti. Kokie juokeliai jiems patinka? Kokių netoleruoja? Nenoriu jų įžeisti. Esu labiau intravertas nei ekstravertas.
S. A: Dažniausiai apie save galvojame blogiau, nei apie mus mano kiti. Galima išeiti į lauką ir galvoti apie tai, kaip šiandien blogai atrodau. Tačiau žmonės į tave žiūri pozityviau arba jiems tiesiog niekas nerūpi. Žmonės, kurie ateina į mūsų pasirodymus, turi savo gyvenimus.
Todėl vis mažiau matau prasmės mąstyti apie tai, ką apie mane mano kiti. Stand-up'as – tai geras laiko praleidimas.
– Ar dažnai susiduriate su situacijomis, kai nauji žmonės prašo jūsų pajuokauti, nes „esate komikas, tad pajuokaukite“?
T. R.: Kartais taip, ir tai labai kvaila. Kai kurie žmonės prieina prie manęs ir yra tikrai šaunūs bei nuoširdūs. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie elgiasi taip, tarsi iš dangaus nukristų ant galvos. Pavyzdžiui, klausia, ar gali paliesti mano šukuoseną. Aš neturiu plaukų. Taip elgtis su nepažįstamu žmogumi yra juokinga. Tačiau stengiuosi į tai per daug nekreipti dėmesio. Tiesiog kartais taip nutinka.
S. A.: Jei pažįstamas žmogus prieina prie manęs ir sako, kad turėčiau papokštauti, jis man ir liks tik pažįstamas. Gerbiu žmones, kurie supranta, kas yra asmeninės ribos.
Reikia suprasti, kad jei žmogus yra komikas, jis mieliau juokauja scenoje. Iš tikrųjų jis ten ateina būtent dėl to. Kai vaikštau po miestą, nesiruošiu pasakoti juokelių kiekvienam praeiviui. Bet jei jis tiesiog nori pasikalbėti ar nusifotografuoti, mielai tai padarysiu. Kai kurie žmonės mus pažįsta tik kaip komikus, bet liūdna, jei tik tokiais ir laiko. Nesame tik komikai.
T. R.: Kai kurie žmonės tikriausiai mano, kad aš 24 valandas per parą esu pajacas, nemiegu naktimis ir tik kikenu. Tačiau mes turime savų problemų ir pareigų, minčių, su kuriomis norime pabūti vieni. Tiesiog kartais ateiname pajuokauti, darome tai, kas mums patinka.
– Ar jaučiate didėjančią atsakomybę auditorijai, kuri jus vis geriau pažįsta?
S. A.: Taip, ji tik auga. Stengiuosi sąmoningai stabdyti savo virsmą į įžymybę. Rūpinuosi savo asmeniniu gyvenimu, noriu užsiimti ir kitais dalykais, neketinu tapti žmogumi, kuris negali išeiti pasivaikščioti, nes visi prašys manęs pajuokauti. Suprantu, kad svarbiausia stand-up'o karjeroje yra tiesiog juokauti ir juokinti, tačiau suprantu, jog kažką mano juokai gali įžeisti. Vis dėlto nemanau, kad scenoje esu pasakęs ką nors, dėl ko man būtų iš tiesų gėda. Juk jei pasakysiu ką nors rimto ir kitiems tai nepatiks, visada galėsiu atsakyti, kad tai buvo tik pokštas.
T. R.: Nesvarbu, ar esu labai populiarus, ar ne, bet nenoriu prisiimti jokios atsakomybės. Kai pradėjau šį kelią, dariau tai dėl savęs. Sprendimą palikti darbą ir tęsti komiko karjerą lėmė tik mano meilė komedijai. Nekeliu sau jokių didesnių tikslų, tiesiog noriu juokauti ir būti juokingas. Nenoriu skleisti didesnės žinios. Vienintelis dalykas, kurį galiu perduoti: jei jauti, kad tau kažkas patinka, daryk tai nepaisydamas amžiaus ir kitų dalykų.
