LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas dalijasi neįtikėtinai įdomia savo tėvų gyvenimo ir savo gimimo istorija. Prisiminęs mylimąją dvasininkas teigia, kad nors išsiskyrimas nebuvo lengvas, tačiau lauktas ir abiejų apsvarstytas. „[...] Baigėsi visai netikėtai, kad tas procesas mane palietė labiau nei ją. Taip ir būna, kad žmogus rengiasi, o Dievas viską sutvarko savaip“, – laidoje atvirauja G. Grušas.
„Chruščiovo dovana pasauliui“, – taip Vilniaus arkivyskupą, teisėtyrininką kanonistą, kanonų teisės daktarą vadino jo draugai. Vis tik už tokią dovaną pasaulis turėtų būti dėkingas ne tik 11 metų Tarybų Sąjungai vadovavusiam Nikitai Chruščiovui, bet ir tuomečiam Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) viceprezidentui Richardui Nixonui. Dvasininko gimimas priklausė nuo tuomet gyvavusios Geležinės uždangos aukščiausių vadovų malonės ir pažinčių paieškos JAV valdžios kabinetuose.
„Mano tėvai, kaip daugelis šeimų Lietuvoje, karo metu buvo išskirti. Mano sesei buvo maždaug metukai. Tėvas mobilizavosi, o mama su dukra liko namuose. Tėvą suėmė vokiečiai kasti tranšėjų. Su draugais jis pabėgo. Bėgo per Lenkiją ir atsirado Vokietijoje. Ten, dipukų stovyklose, praleido karą. Tai buvo 1944 metai“, – pasakoja Gintaras Grušas.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, tėčiui grįžti į gimtąją Lietuvą nebuvo galimybių. Negana to, kad išeiti iš stovyklos negalėjo, tai dar ir prarado bet kokį kontaktą su Lietuvoje likusia šeima.
1960 metais jos išvyko iš Lietuvos į Ameriką, o 1961-aisiais gimiau aš.
„Toks likimas susiklostė daugeliui dipukų, – sako G. Grušas. – Po karo tėvas gavo leidimą vykti į JAV. Išvyko. 12 metų vieni apie kitus neturėjo jokių žinių – gyvi ar ne. Per draugų draugus galiausiai jis sužinojo, kad visi (likę Lietuvoje – LRT.lt) gyvi. Tuomet tėvas pradėjo visokias akcijas, kaip juos iš tuometės Sovietų Sąjungos pasikviesti į Ameriką.“
Iš pradžių, toliau pasakoja kanonų teisės daktaras, tai atrodė kaip neįmanoma misija. Ilgainiui pašnekovo tėtis gavo darbą ir įsitvirtino kompiuterių gamybos įmonėje IBM.
Man dabar pačiam įdomu, kad pusmetį iki išsiskyrimo mes abu (su mylimąja – LRT.lt) svarstėme, ar mums tuoktis, ar man tapti kunigu.
„Ten bandė gauti palankų žodį iš korporacijos prezidento, mat jis turėjo ryšių su Maskva. Tas, deja, nepasisekė. O pasisekė tai, kad vis tik advokatai sugebėjo įrašyti mamos ir sesers vardus į išskirtų šeimų sąrašą JAV valstybės departamente“, – intriguoja pašnekovas.
1959 metais N. Chruščiovas susitiko su JAV viceprezidentu R. Nixonu. Tame susitikime buvo pasiektas vadinamasis geranorystės gestas – tuometis Tarybų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius sutiko išleisti 200 išskirtų šeimų.
Galų gale prarado kantrybę ta, kuri klausėsi pokalbio. Ji įsiterpė sakydama: „Tavo tėvas nori žinoti, ko tu nori savo gimtadieniui!“
„Mano sesuo ir mama buvo tame sąraše. Tėvui teko nemažai pavargti, kad jos ten atsidurtų, o ir pats buvimas sąraše dar nieko negarantavo. [...] 1960 metais jos išvyko iš Lietuvos į Ameriką, o 1961-aisiais gimiau aš“, – šypsosi G. Grušas.
Paskutinius kelerius metus prieš susitikimą Gintaro tėvams pavyko atnaujinti ryšius. Maža to, karts nuo karto netgi pasikalbėti telefonu rado galimybių. Laidos svečias juokdamasis prisimena linksmą nutikimą, kurį dar vaikystėje girdėjo iš tėvų.
1989 metais gavau pasiūlymą dirbti dirbtinio intelekto srityje. Tai buvo šios srities pati pradžių pradžia. [...] Tačiau prieš svarstant šį pasiūlymą jau buvau pasukęs į kunigystės kelią.
„Tėvas dukrą paliko, kai jai buvo metai–metai su puse. Sesuo niekada nepažinojo savo tėvo. Pirmieji pokalbiai telefonu buvo labai atsargūs. Sesei sulaukus 11–12 metų, tėvas telefonu pasiteiravo, ko gi ši norėtų gimtadieniui dovanų. Tai reiškia, kad ir siuntiniai buvo siunčiami. Sesuo buvo paauglė, truputį pasimetusi, aikčiojo ir vis nedavė atsakymo.
Tėvas antrą kartą pakartoja klausimą, o ji apsimeta, kad negirdi arba nesupranta. Galų gale prarado kantrybę ta, kuri klausėsi pokalbio, – juokiasi arkivyskupas metropolitas G. Grušas. – Ji įsiterpė sakydama: „Tavo tėvas nori žinoti, ko tu nori savo gimtadieniui!“ Toks buvo to laikotarpio gyvenimas.“
Tikrai nebuvo taip, kad pabudau vieną rytą ir staiga iš niekur nieko nutariau (tapti kunigu – LRT.lt).
Vašingtone gimęs, Gintaras iki kunigystės spėjo ne tik matematikos ir informatikos studijas Kalifornijos universitete pabaigti, penkerius metus sėkmingai IBM kompanijoje padirbti, bet ir mylimąją turėjo. Pašnekovas sako iki šiol besidžiaugiantis, kad su mylima moterimi išsiskyrė labai gražiai ir supratingai.
„Informatika mane labai domino. 1989 metais gavau pasiūlymą dirbti dirbtinio intelekto srityje. Tai buvo šios srities pati pradžių pradžia. [...] Tačiau prieš svarstant šį pasiūlymą jau buvau pasukęs į kunigystės kelią. Tėvai reagavo ramiai. Mama tik pasakė, kad ir koks būtų pašaukimas, svarbiausia, kad likčiau žmogumi. [...] Man dabar pačiam įdomu, kad pusmetį iki išsiskyrimo mes abu (su mylimąja – LRT.lt) svarstėme, ar mums tuoktis, ar man tapti kunigu. Ji buvo amerikietė. Jai tai nebuvo žinia kaip iš giedro dangaus.
Tikrai nebuvo taip, kad pabudau vieną rytą ir staiga iš niekur nieko nutariau (tapti kunigu – LRT.lt). Tai buvo procesas ir ji buvo to proceso dalyve. Ji sirgo sunkia liga – artritu. Važiavome melstis dėl jos ligos. Buvo gydymo Mišios, gydymo intencija. Baigėsi visai netikėtai, kad tas procesas mane palietė labiau nei ją. Taip ir būna, kad žmogus rengiasi, o Dievas viską sutvarko savaip“, – pasakoja Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Visas įdomus ir įtraukiantis pokalbis su Vilniaus arkivyskupu G. Grušu – LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
