„Buvo absoliutus chaosas ir siaubas“, – juokiasi Vilija Grigonytė, prisiminusi, kaip prieš 30 metų su kuklia Lietuvos delegacija pirmą kartą išsiruošė į „Euroviziją“. Konkurso koordinatore dirbusi moteris pamena, kad vakarietiškame Dubline lietuviai buvo sutikti šiltai, nors, pasak jos, pasaulis apie mus mažai ką težinojo, teiravosi, ar bent žinome, kas yra džiazas. Nenuostabu, kad pirmasis blynas buvo prisvilęs, juk iki tol „Eurovizijos“ nė per televiziją nebuvome matę, sako V. Grigonytė.
– 1994-aisiais Lietuva pirmą kartą į „Euroviziją“ išsiuntė savo šalies atstovą – Ovidijų Vyšniauską su daina „Lopšinė mylimai“. Tais metais likome paskutinėje dainų konkurso vietoje. Laikmetis mums buvo nelengvas – buvome tik ką išsivadavę iš sovietų priespaudos, mažai pažįstami su Vakarų pasauliu. Kaip mūsų delegacija ruošėsi šiandien istorine jau tapusiai kelionei į Airiją?
– Buvo absoliutus chaosas ir siaubas (juokiasi). Buvau tik ką įsidarbinusi televizijoje, matyt, vienintelė, mokėjusi anglų kalbą, tad redakcijos sprendimu man buvo pavesta koordinuoti parengiamuosius darbus.
„Eurovizijos“ nebuvome matę, tad nelabai supratome, kas ten iš tikrųjų vyksta, kaip reikia ruoštis, kokia yra darbų eiga. Pamenu, skambinau estams, prašiau atsiųsti pažiūrėti dainų konkurso įrašą. Žinoma, niekas šiaip sau tokių dalykų nesiuntė, įrašus reikėjo pirkti. Tiesa, estai sutiko pasidalyti savo šalies pasirodymo įrašu.
Buvau užversta darbais, visi manęs gailėjo, mat nebuvo kam padėti. Kažkaip išsisukome, nors pirmasis blynas ir buvo prisvilęs. Nebuvome pasiruošę, nes tiesiog nežinojome, kaip.
– Dabar į „Euroviziją“ rengiantį miestą suvažiuoja didžiulės šalių delegacijos. Į viešbučius tenka sutalpinti atlikėjus, šokėjus, muzikantus, komentatorius, fotografus, žurnalistus, stilistus, televizijos profesionalus... Galbūt prieš 30 metų viskas vyko kukliau?
– Išties. Į Dubliną vykome penkiese: Lietuvos eurovizinės delegacijos vadovė Irena Didžiulienė, aš, šaliai atstovavęs Ovidijus Vyšniauskas, vienas televizijos žurnalistas ir dirigentas. 1994 m. „Eurovizijoje“ dar galiojo taisyklė, kad atlikėjas scenoje kūrinį turi atlikti su orkestru.
– Ką pamatėte nuvykę į Airiją? Kaip Lietuvą, konkurso naujokę, priėmė kitos šalys?
– Buvome šalis, kurios nelabai kas žinojo. Spaudos konferencijoje mums uždavė klausimą, ar žinome, kas yra džiazas, toks požiūris buvo į Lietuvą. Tiesa, airiai labai simpatiški, mieli žmonės, tad kai nuvykome į Dubliną, jie mus šiltai priėmė, globojo, renginys buvo puikiai suorganizuotas.
„Eurovizija“ buvo kitokia nei šiandien. 1994 m. atlikėjai privalėjo dainuoti savo gimtąja kalba, su orkestru, pasirodymus vertino ir balsavo tik komisija. Sklido kalbos, kad būta šiokių tokių susitarimų. Pamenu, pietiečiai: Graikijos, Kipro, Maltos atstovai buvo pasipiktinę, kad jiems konkurse vis nesiseka. Vis tik mes į jokias intrigas nesivėlėme, žaidėme atviromis kortomis.
– Šiandien apie „Euroviziją“ atsiliepiama kaip apie renginį, kuriame didelis dėmesys skiriamas madai, laisvei, įvairovei, LGBT bendruomenei. Ar taip buvo ir prieš 30 metų?
– Tikrai taip. Tada taip pat buvo jaučiama nuostata, kad „Eurovizijos“ dainų konkursas labai artimas LGBT bendruomenei, vykdavo įvairūs vakarėliai, susitikimai. Natūralu, kad tai, kas svarbu visuomenei, atsispindi ir „Eurovizijoje“. Juk ir konkursą laiminti daina dažnai būna socialiai aktuali, kalba apie kokią nors svarbią problemą.
Nesutikčiau, kad egzistuoja koks nors eurovizinis formatas, visi tariasi žinantys, kokia daina turėtų skambėti didžiojoje scenoje. Nėra jokio formato – yra trys minutės, per jas atlikėjas turi pasirodyti taip, kad kitiems būtų įdomus ir jį įsimintų.
– Antrą kartą į „Euroviziją“ Lietuva sugrįžo po penkerių metų pertraukos. 1999 m. Jeruzalėje į sceną žengė Aistė Smilgevičiūtė, ji žemaitiškai sudainavo kūrinį „Strazdas“. Konkurse daina užėmė 20-ą vietą. Galbūt antrą sykį buvo lengviau? Su kokiais įspūdžiais grįžote?
– Kai vykome į Jeruzalę, tvyrojo baimė dėl sprogdinimų. Tikrino absoliučiai kiekvieną žmogų, įeinantį į salę, žiūrėjo rankines. Jeigu nešeisi fotoaparatą, liepė nufotografuoti, parodyti, ar tikrai veikia, kitaip neįleido į renginį. Buvo jaučiama šiokia tokia įtampa, pamenu, ten net merginos kavinėje kavą gerdavo su automatais pašonėje.
Kai po pertraukos sugrįžome į „Euroviziją“, ji buvo pasikeitusi. Nebuvo likę reikalavimo kūrinį atlikti su orkestru, bet apie tai sužinojome ne iškart, nes keletą metų, kol nedalyvavome, vėl nematėme ir nežinojome, kaip vyksta konkursas.
Supratome, kad konkurse labai svarbi muzikos kokybė, tad su prašymu sukurti fonogramą kreipėmės į olandus, jie tuo metu turėjo daugiau techninių galimybių nei mes. Tais metais Aistė ant scenos pasirodė pirmoji. Buvome pasiruošę, sceninius rūbus jai kūrė dizaineris Juozas Statkevičius, bet tik nuvykę į konkursą pamatėme, kad Aistė vos pastovi su basutėmis. Ji, vargšė, turėjo dainuoti su apavu, su kuriuo jai buvo sunku išstovėti (šypsosi). Nebuvo lengva, bet, mano galva, Aistė puikiai viską ištvėrė ir išties puikiai pasirodė.
– Ko gero, ir šiandien atlikėjai sutiktų, kad „Eurovizija“ jiems yra nemenkas išbandymas. Ar pati vis dar stebite konkursą, palaikote mūsų šalies atstovus?
– Stengiuosi nepraleisti finalo – vis dėlto „Eurovizija“ yra svarbus tokio žanro įvykis Europai. Kaskart vis dar tebesijaudinu dėl kiekvieno mūsų šalies atlikėjo. Visi, pabuvoję „Eurovizijoje“, žino, kad ten – ne pyragai. Dainininkas iš jam gerai pažįstamos aplinkos staiga atsiduria milžiniškame turguje: repeticijos, pasirodymai, pokalbiai su žurnalistais, gerbėjų dėmesys. Kad visa tai atlaikytum, reikia didelio psichologinio pasiruošimo, dvasios stiprybės.
Manau, ypač sunku būna tiems, kurie į „Eurovizijos“ sceną patenka neturėdami patirties tokio masto renginiuose, todėl labai svarbu, kad kartu su atlikėju į konkursą vyktų stipri išmanančių žmonių komanda, pasiruošusi padėti visais atvejais.
Už kiekvieno eurovizinio pasirodymo slypi didžiulis komandinis darbas. Visa kūrybinė komanda pluša, iki smulkmenų derina, koks turi būti apšvietimas, kokiu kampu kamera turi rodyti atlikėją, kada dainininkas turi pasisukti, kada nusišypsoti, kaip atrodo jo sceninis kostiumas. Viskas turi būti apgalvota.
– Kitaip tariant, tam, kad žiūrovai pamatytų galutinį nudailintą rezultatą, keletą savaičių be perstojo pluša šimtai žmonių. Kaip jums pačiai sekėsi atlaikyti tokį darbo krūvį? Žinoma, organizmas turi savybę mobilizuotis, bet, pasibaigus darbams, kartais nedviprasmiškai paprašo poilsio.
– Svarbu, kokį tikslą turi važiuodamas į „Euroviziją“. Jeigu vyksti ne vien gerai praleisti laiko, pasilinksminti vakarėliuose ir dalyvauti ekskursijose, tavęs laukia sudėtingas darbas. Į konkursą suvažiuoja leidybinės kompanijos, prodiuseriai. Pavyzdžiui, kai viešėjome Jeruzalėje, vienos leidybinės kompanijos atstovas ieškojo įrašų oro bendrovei, t. y. muzikos, kuri skambėtų lėktuvuose. „Eurovizija“ – puiki proga megzti kontaktus, populiarinti savo šalies atlikėjus ir tobulėti pačiam.
Netrukus po to, kai 1994-aisiais grįžome iš Dublino, LRT TELEVIZIJOS eteryje atsirado ir mūsų pramoginė laida „Muzikinis viešbutis“. Galima sakyti, iš ten parsivežiau inspiraciją kurti laidą, kurioje būtų galima pristatyti atlikėjus, jų kūrybą.
– Ką siųsime į „Euroviziją“, šiandien sprendžia ne tik komisija, bet ir balsuoti už patikusį pasirodymą galintys žiūrovai. Kaip Lietuvos atstovai į dainų konkursą buvo renkami prieš 30 metų?
– 1994 m. nebuvo jokios atrankos. Pamenu, kavinėje gėriau kavą, prie manęs priėjo vyriausioji muzikos redakcijos redaktorė ir pasakė, kad dabar bus taip. Sakė, kalbi angliškai, tad organizuok, kaip viskas vyks (šypsosi).
Antrą kartą atranką mums buvo pavesta surengti laidoje „Muzikinis viešbutis“. Tada viskas vyko jau kiek panašiau į tai, kaip vyksta dabar. Pristatinėjome atlikėjus, vyko finalinis koncertas, pasirodymus vertino komisija. Pamenu, konkuravo grupės „Rebelheart“, „B`avarija“, bet laimėtojos titulas atiteko A. Smilgevičiūtei.
Pastebiu, kad dabar į eurovizines atrankas ateina nemažai pradedančiųjų atlikėjų. Suprantu, jiems svarbu pasirodyti profesionalioje scenoje, turėti gerą televizinį pasirodymo įrašą, tačiau kyla įspūdis, kad jie ne visada galvoja apie tai, kaip svarbu turėti dainą, su kuria galėtų konkuruoti tokio dydžio europiniame renginyje. Mane stebina, kad dabar daug kas atlieka savo kūrybos dainas. Nemanau, kad kiekvienas gali jas kurti, tą sugeba tik nedaugelis. Būna, atlikėjas turi išties gerą balsą, bet jam trūksta geros dainos. Aranžuotė nepadarys stebuklo, jeigu daina neturi tvirto pamato: geros melodijos, žodžių.
Eurovizinis žanras išties labai sudėtingas, reikalaujantis ne vien talento, bet ir proto, žinių, profesionalumo. Lietuvoje tikrai turime puikių atlikėjų, tik nežinia, kodėl ne visi jie nori ateiti į atrankas.
– Buvote pirmoji Lietuvos eurovizinės delegacijos koordinatorė, iš arti matėte dainų konkursą, daugybę metų dirbote televizijoje, beje, praeityje buvote garsi ir kaip atlikėja. Kaip manote, ko reikia konkurso dainai laimėtojai?
– Reikia, kad daina sujaudintų. Pamenu, kai į sceną išėjo ir uždainavo Portugalijos atstovas Salvadoras Sobralis, jo balsas, už jo rodytas miško vaizdas į visą burbuliavimą įnešė tyrumo, grynumo, švarumo jausmą. Iškart buvo aišku, kad jis nugalės.
Manyčiau, atlikėjas pirmiausia turėtų galvoti, ką savo daina nori pasakyti, kad ja sujaudintų ir kitus. Jeigu tau pavyks sujaudinti auditoriją, ji tave įsimins. Visiems kūrėjams ir atlikėjams linkiu kuo didžiausios kūrybinės sėkmės, o tiems, kurie vyksta į „Euroviziją“, – ir dvasinės stiprybės, jos ten tikrai reikia.
