„Galiu padėkoti mamai už supratingumą ir tai, kad visada matė mūsų gebėjimus bei talentus. Jaučiu, kad visada lydėjo jos palaikymas ir pagalba žengiant pirmąjį žingsnį“, – LRT.lt sako etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė ir trijų vaikų mama Loreta Sugailienė. Anot jos, gražus mamos pavyzdys įkvėpė ir iš vaikystės atsineštos pamokos šiandien labai praverčia auklėjant savus vaikus.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę ir ką atsinešėte iš savo šeimos?
– Turbūt didžiausias autoritetas man visuomet buvo mama Danutė Mukienė. Abi esame žemaitės, kilusios iš Skuodo krašto. Mano mama – žurnalistė, dirbo rajono laikraštyje, vėliau, kai gyvenome Palangoje, ji rengė ir leido žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?“, kuris išaugo į kultūros žurnalą „Žemaičių žemė“.
Nors dabar jau oficialiai yra senjorė, elektroninę žurnalo versiją ji leidžia iki šiol. Be to, ji visad buvo pasišventusi visuomeninei ir kultūrinei veiklai, tad kai Sąjūdžio metais aktyvūs Žemaitijos žmonės steigė kultūros draugiją ir vykdė įvairias žemaičių istorijos, kalbos, kultūros puoselėjimo bei sklaidos veiklas, mama taip pat labai prie visko prisidėjo, dar ir dabar inicijuoja įvairius kultūrinius ir švietėjiškus projektus.
Ji man yra gražus veiklumo, atsakingumo ir pasišventimo bei meilės kultūrai pavyzdys, mane įkvepia jos užsispyrimas siekti užsibrėžto tikslo ir padaryti darbą iki galo. Ir aš visa tai perėmiau. Ypač tai atsiskleidė studijų metais, kai auginau pirmagimį sūnų Vilių, kuris daug sirgo ir dažnai negalėdavo eiti į darželį, o aš rašiau disertaciją. Teko derinti šeimą, darbus ir mokslus. Su mamos parodytu pavyzdžiu ir, žinoma, jos pagalba man pavyko šį iššūkį įveikti ir padėti tašką tame gyvenimo etape.
Neabejoju, kad gebėjimas išnaudoti laiką ir jį padalyti visiems, kam reikia (šeimai, darbui, televizijai ir visuomeninėms veikloms), taip pat perimtas iš mamos. Ji man įdiegė ir daugiau savybių, tarp jų – tvirto stuburo, nuostatų turėjimą ir jų laikymąsi.
Negaliu nepaminėti ir muzikalumo bei dainingumo, meilės muzikai, kurią paveldėjau iš savo giminės – ir mamos, ir tėčio artimieji buvo labai dainingi. Kiek pamenu šeimos susibėgimus, suėjimus, nė vienas neapsieidavo be dainų. Mano močiutė Barbora giedodavo Žemaičių Kalvarijos kalnus ir mane nuo mažų dienų ragindavo bei skatindavo prisidėti. Kalnų tradicija man iki šiol yra svarbi ir graži tradicija, pati noriai prisijungiu pritarti.
Tačiau mano muzikalumas yra ne tik paveldėtas, bet ir išlavintas. Ir tai taip pat mano mamos nuopelnas, būtent ji mane vaikystėje nuvedė į muzikos mokyklą. Tiesa, iš pirmo karto įstoti nepavyko – buvau dar maža, išsiblaškiusi, išsigandusi. Tačiau mano mama nepasidavė – surado mokytoją, padėjusią pasiruošti stojamiesiems. Antrąkart atranką praėjau ir su muzika nesiskiriu iki šiol. Galiu tik padėkoti mamai už supratingumą ir tai, kad visada matė mūsų gebėjimus bei talentus. Jaučiu, kad visada lydėjo jos palaikymas ir pagalba žengiant pirmąjį žingsnį.
– Panašius metodus stengiatės taikyti auklėdama tris savo vaikus, sūnus Vilių ir Girių bei dukrą Liepą?
– Žinoma, tokios pamokos iš vaikystės ir paauglystės šiandien labai praverčia man būnant mama. Stengiuosi pastebėti savo vaikų talentus ir padedu jiems skleistis. Būna, vaikai blaškosi, negali apsispręsti, tada stengiuosi padėti – neprimygtinai, neversdama, tačiau padrąsindama, išklausydama, palydėdama, pati padalyvaudama.
Pastebiu, kad kur tik nuvedu savo vaikus, visur jiems tinka ir patinka, net jei tai galiausiai ir netampa nuolatine veikla. Vis tiek vaikams naudos teikia įvairios patirtys – jie išmoksta lengviau bendrauti, socializuotis, pradeda labiau pasitikėti savo jėgomis.
O ištikus kriziniams momentams, kai atrodo, kad kažkas nesiseka, kai galbūt esi ne savo rogėse ir norisi išlipti, taip pat stengiuosi palaikyti – pasikalbėti, neigiamas emocijas ar patyrimus iškvėpuoti, nuleisti garą ir į situaciją pažvelgti iš skirtingų pusių. To taip pat išmokau iš mamos, kuri visuomet surasdavo tinkamų žodžių, kai aš atsidurdavau abejonių kryžkelėje.
– Taigi jūsų šeimoje svarbiausios priemonės – pavyzdys ir pokalbis?
– Veikiausiai. O kaip kitaip? Norisi, kad vaikas viską suprastų, tad svarbu su juo kalbėtis, jam viską paaiškinti. Žinoma, kartais mes, suaugusieji, būname pavargę, pervargę ir įsitempę dėl įvairiausių darbų bei rūpesčių, tada kartais ir balsą pakeliame, ir išsikrauname artimiausių akivaizdoje, tačiau vaikai tai taip pat supranta, tad kartais leidžia nuleisti garą. Tačiau nesikalbėdami vieni kitų nesuprasime.
Kitas dalykas – pavyzdys. Savo vaikus neretai įtraukiu į įvairias kultūrines, švietėjiškas ar bendruomenės veiklas. Per tokias patirtis jie pamato, kaip žmonės bendrauja, kaip elgiasi, kaip sutaria, kaip gimsta ir puoselėjama bendrystė, kada žmonės jaučiasi laimingi ir pan.
Tarkime, su folkloro kolektyvo „Virvytė“ šeimomis neretai susitinkame, švenčiame, šokame, dainuojame, turime daug gražių tradicijų, neretai vienas kitam padedame ištikus sunkumams ar tiesiog buriamės į talkas. Vaikai visa tai mato ir perima, jie taip pat dalyvauja bei mokosi tikro gyvenimo.
– Labai dažnai tikro gyvenimo malonumus vaikai iškeičia į virtualią erdvę, o daugelio tėvų galvos skausmu tampa laikas prie ekranų.
– Manau, kad kuo daugiau vaikai yra užsiėmę kitais dalykai, kuo daugiau tėvai ar draugai įtraukia juos į įdomias, teigiamas veiklas, tuo mažiau laiko lieka visokiausioms pagundoms. Taip pat ir ekranams. Aišku, ir mano vaikai naudojasi socialiniais tinklais ar žaidžia kompiuterinius žaidimus, bet kai žinau, kad jie turi nemažai kitokios veikos, toji virtuali erdvė tampa nebe tokia baisi. Gyvenime turi būti tam tikra pusiausvyra.
Juolab kad ir virtuali erdvė turi savo privalumų – galbūt padeda vaikui daugiau sužinoti apie skirtingas veiklas, atrasti naujų pomėgių, išlavinti kažkokius jų gebėjimus, pavyzdžiui, strateginį mąstymą ar anglų kalbos žinias. Tačiau, kaip ir minėjau, pirmiausia vaikų užimtumu turi rūpintis tėvai, jie turi pastebėti vaikų talentus ir siūlyti veiklas, padedančias ugdyti vaikų gebėjimus, atskleisti tuos talentus.
Artimiausi suaugę turi savo atžalas palaikyti, nueiti į futbolo varžybas ar koncertus, kur žaidžia ar groja vaikai. Bent jau esant galimybėms. Ir man ne visada pavyksta, tačiau jei tik galiu, stengiuosi jiems parodyti, kad man tai svarbu.
– Veikiausiai mokomės ne tik iš savo šeimos, bet ir iš savų patirčių. Skiriasi motinystė mama tapus pirmą kartą ir atsiradus antram ar trečiam vaikeliui?
– Skiriasi, nors tarp mano vaikų didelio amžiaus skirtumo nėra. Turbūt kaip ir kiekvienas pasakyčiau, jog gimus pirmam vaikeliui viskas yra nauja, yra daugiau nežinios ar nerimo, bet su kiekvieno vaiko atėjimu jautiesi vis išmintingesnis, ramesnis ir labiau pasitikintis savo jėgomis. Aišku, kiekvienas mažylis yra unikalus, vis kitoks ir atneša skirtingų patirčių bei situacijų.
O vaikams, net neabejoju, daug smagiau augti trise. Mūsų namuose tylu beveik niekada nebūna – kažkas dainuoja, kažkas ginčijasi ar plepa. Šurmulio yra, bet man tai siejasi su pilnatve ir džiugesiu, vadinasi, šeima yra besimokanti, bendraujanti, gyva.
