„Dabar raškau vaisius, kurie yra ne kiekybiniai, o kokybiniai. Ir jaučiu, kad žengiu į kitą etapą“, – LRT.lt sako scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Savo profesinį gyvenimą jis vadina labai įdomiu ir leidžiančiu viską pamatyti iš skirtingų kampų, tačiau pripažįsta – jis turi ir savų iššūkių bei sunkumų. Su Dominyku pasikalbėjome apie skirtingas jo darbo puses, apie laiką sau ir laimę.
– Pirmasis šių metų mėnuo ritasi į antrąją pusę, tačiau norisi peržvelgti ir prisiminti praėjusius, kokie jie buvo jums?
– Labai įdomūs ir produktyvūs. Pajaučiau, kad ilgametis darbas pradeda duoti vaisių. Didelį džiaugsmą kelia įgyvendinti ir vykstantys projektai, vienas iš jų – nemenko susidomėjimo sulaukęs mano muzikinis spektaklis „Slabodkės Vyšnelė“. Jis kaip pasakojimas buvo sukurtas „Europos kultūros sostinės 2022“ programai ir pusantrų metų buvo rodomas mažesnei publikai, tačiau drįsome paversti jį spektakliu ir perkelti į teatro scenas.
Spektaklis jau buvo parodytas kone pusšimtį kartų ir į jį atėjo daugybė žiūrovų, o kai kurie jų ne kartą sugrįžo ir atsivedė artimuosius bei bičiulius. Buvo smagu stebėti, kaip mano istorija apsigyvena kituose, kokius jausmus jiems sukelia, kokias pačių istorijas ir patirtis primena. Man tai turbūt gražiausia dovana, kurią galima gauti iš klausytojo ar žiūrovo.
Apskritai praėję metai man buvo įspūdingi kokybės ir augimo prasme. Niekada nebuvau, nesu ir turbūt nebūsiu žmogus, kuris kokybę vertina tik skaičiais, perklausomis ar peržiūromis – taip savo kūrybos nematuoju: man labai svarbus turinys, tvarumas ir tie žmonės, kurie su mano kūryba susigyvena bei vėl sugrįžta.
Taip pat gražia dovana man tapo tai, kad projektas su kurčiųjų bendruomene sulaukė gerų vertinimų, gavome finansavimą, tad šiemet tikimės išplaukti ir į tarptautinius vandenis. Be to, kurčiųjų bendruomenė pasiprašė išversti į gestų kalbą mano kitus kūrinius, su projektu nesusijusius. Taip atsirado jau nuolatiniai tampantys spektaklio „Slabodkės Vyšnelė“ seansai gestų kalba ir koncertinė programa Kaune buvo su vertimu į gestų kalbą.
Visa tai laikau savo nuoseklaus darbo rezultatais bei kūrybinių procesų tvarumu. Man tai yra vertybė ir net savotiškas atlyginimas.
Galiausiai negaliu nepasidžiaugti ir tuo, kad pagaliau įgyvendinau kone dešimtmečio projektą – susiremontavau namų vonią ir pagaliau turiu skalbimo mašiną su džiovinimo funkcija. Negaliu atsidžiaugti, kad iš skalbyklės galiu išsitraukti sausus marškinėlius! (Juokiasi.)
– Nemalonių staigmenų nebuvo?
– Buvo. Per Kalėdas teko atsisveikinti su savo butioku – onkologinė liga iš mano gyvenimo pasiėmė dešimtus metus einantį šunį. Tai buvo skaudžiausias praėjusių metų dalykas.
Kitas nemalonus įvykis buvo pavogta mano feisbuko paskyra. Nors dėl to „Metai“ parašiau dešimtis laiškų, reikalai nepajudėjo. Ne tragedija, tačiau apmaudu, kad netekau vieno iš savo darbo įrankių, metų metus megztų kontaktų ir informavimo platformos, kurioje naujienas apie mano kūrybą sekė tūkstančiai žmonių, iš kurių sulaukdavau atgalinio ryšio. Bet gyvenimas mėgsta dinaminius vingius.
Nusivylimai, duobės, neviltis ir noras viską mesti yra proceso dalis.
– Norisi sugrįžti prie malonesnių temų – praėjusį rudenį paminėjote gražią sukaktį – 15 metų scenoje.
– Iš tiesų tai tik skaičius, kurio per daug nesureikšminu – svarbiausia, kur esi ir kaip ten jautiesi. Ir kad artėja karjeros sukaktis, supratau tik tada, kai man paskambino iš festivalio „Tai – aš“, kuriame 2008 m. debiutavome su „Liūdnais slibinais“, ir vėl pakvietė mane pasirodyti. Taip ir susiskaičiavau, kad nuo 2008-ųjų, kuriuos laikau savo kaip atlikėjo ir kuriančio žmogaus kelio pradžia, prabėgo jau 15 metų. Kaip tik tada įsibėgėjo daugybė profesinių veiklų – pradėjau koncertuoti su „Liūdnais slibinais“, prisijungiau prie gospelų muzikos choro „Sounds in G“, atsirado kitų projektų.
– Per penkiolika metų jus buvo galima išvysti labai skirtinguose amplua – vaidinantį kine, teatre, dainuojantį, vedantį laidas, dalyvaujantį skirtinguose televizijos projektuose...
– Pasimatavau daug kėdžių, bet būti scenos menų atlikėju man reiškia būti arčiausiai savęs – tam daugiausiai savęs atidaviau ir investavau, tam daugiausiai energijos skiriu ir dabar. Bent jau kol kas. Tačiau nemanau, kad žmogui būtina taip kategoriškai apsibrėžti – svarbiausia, kaip jautiesi, kokia viso to prasmė.
Juk geriau pagalvojus, yra aibė spektaklių, kurie yra nei įdomūs, nei prasmingi, lygiai taip pat yra televizinių projektų, kurie yra ir įdomūs, ir prasmingi. Man svarbiausia eiti ten, kur, mano suvokimu, kuriama pridėtinė vertė. Ne visada pavykdavo papulti tik į prasmingus kontekstus. Bet poreikio leisti daug laiko pramogų industrijoje ar dirbti tik pramoginėse TV laidose aš šiuo metu neturiu. Bet nelabai mėgstu žanrus kišti į griežtą hierarchiją. Man atrodo, būna prasmingi darbai arba nelabai. Ir tiek.
Man labai trūksta bimbinėjimo rutinos, dar turiu pasimokyti įkrauti savo resursus, o ne juos nuolat naudoti ir bandyti sukurti pridėtinę vertę.
– Vis tik atrodo, kad jūsų kelią galima suskirstyti į tam tikrus etapus. Sutiktumėte?
– Veikiausiai. Pamenu, studijų metais norėjau dirbti teatre ir tik teatre, kurti vaidmenis. Tuo metu man tai buvo aukščiausias profesinis laiptelis. Tačiau teatras iš mano CV ėmė blankti – išėjus iš akademijos, vaidmenys nepradėjo kristi iš dangaus, o iš dalies ir pats sąmoningai atsitraukiau, nes akademinės patirtys mane kažkiek traumavo.
Tada prasidėjo muzikinis etapas – nemažai koncertavau su „Liūdnais slibinais“, gavau vaidmenų muzikiniuose spektakliuose, miuzikluose, pradėjau važinėti mokytis į Jungtinę Karalystę pas mokytoją, susiradau amerikietį koučerį, pradėjau domėtis vakarietišku muzikiniu teatru ir pradėjau vystyti autorinę solinę karjerą.
Buvo ir dar vienas etapas – televizija. Buvau jaunas, atrodė, kad turiu paragauti ir pabandyti skirtingų veiklų, pasimatuoti, kas tinka, o kas – ne. Tačiau su laiku nuo televizijos atitolau, vėl prasidėjo santykio su savo profesija paieška – dariausi profesionalesnis kaip atlikėjas, pradėjau kurti.
Dabar raškau vaisius, kurie yra ne kiekybiniai, o kokybiniai. Ir jaučiu, kad žengiu į kitą etapą – atgimsta džiaugsmas būti teatro scenoje. Tad vis pasvajoju sulaukti kokio vaidmens. Taip pat projektas su kurčiaisiais įgauna tarpdisciplininį meninį turinį, atsiranda naujos formos paieškos. Tai yra įdomu ir čia jau tikrai daugiau kultūros laukas nei funkcinis profesijos pritaikymas.
Visiškos laimės nebūna. Nebent esi ne žmogus.
– Sakote, kad iš televizijos atsitraukėte, tačiau iš viso iš jos nedingote.
– Tiesa, jau ketvirtus metus vedu žinias „Laisvės TV“, tačiau kadangi nesu žurnalistas, ambicijos būti žiniasklaidoje neturiu. Į televizines patirtis veikiau žiūriu kaip į palaikymą metams bėgant įgytų įgūdžių – gebėjimo suvaldyti dėmesį, jaudulį, išlaviruoti nepatogiose ar netikėtose situacijose, taip pat dikcijos, reakcijos lavinimą ir pan. Tačiau tikrai nenuvertinu turėtų patirčių ir negalėčiau sakyti, jog jų nereikėjo. Aišku, buvo ir nelabai skanių. Bet be jų nelabai po to gali ir savo jausmo pamatuoti vienur ar kitur.
Reikėjo, nes tik pasimatavęs supratau, jog kai kurie dalykai ne man, o kai kuriuos projektus prisiminti itin malonu. Vienas iš tokių – 5-eri metai „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“. Buvo labai daug puikių užkulisinių patirčių. Nufilmavęs kelis šimtus reportažų su laidos herojais, išklausęs jų ir pabandęs suprasti moksleivio pasaulį, pamačiau daug skirtingų patirčių, padėjusių susidaryti tam tikrą pasaulio vaizdą.
Pats baigiau prestižinę mokyklą, mokiausi labai gerais pažymiais, visi tarsi buvome young, nice and cool, o staiga pamačiau, kad būna ir kitokių situacijų. Taip pat buvo įdomu kalbinti savo sričių ekspertus, iš arčiau susipažinti su skirtingų institucijų veikla ir žmonėmis, kuriuos anksčiau žinojau tik iš žiniasklaidos. Ir režisuoti reportažus, suvaldyti medžiagą, papasakoti reportažu kito žmogaus istoriją. Šis darbas man buvo labai vertingas.
Taip pat vienas iš vertingiausių ir įdomiausių projektų man buvo „Muzikinė kaukė“ – jaučiuosi iš ten išsinešęs nemažai profesinių žinių – tai buvo puiki mokykla ir įdomi pramoga.
– Apskritai gali pasirodyti, kad šou pasaulio, scenos žmonių darbas – nuolatinė pramoga, daug spindesio ir šypsenų. Kiek vidinių resursų kainuoja išsilaikyti tame pasaulyje 15 metų? Dažnas jūsų kolega pasakoja, kad tai labai sudėtingas kelias.
– Neteigčiau, kad aktorių ar atlikėjų kelias sudėtingesnis nei daugelio kitų profesijų atstovų – manau, dauguma žmonių susiduria su tam tikrais profesiniais iššūkiais. Galbūt mano profesijos atstovams sunkiausia tai, kad nėra galimybių dirbti vieno darbo. Ne paslaptis, kad aktorių uždarbis nėra toks didelis, tad tenka imtis skirtingų projektų, o dėl to gali nukentėti darbo kokybė.
Natūralu, kad turėdamas 10 skirtingų darbų, visų vienodai gerai neatliksi net ir labai norėdamas. Galų gale dėl įtempto ar chaotiško darbo tvarkaraščio išlaikyti pusiausvyrą dar sunkiau. Jei 7 valandą ryto vyksta filmavimai, o tos pačios dienos vakarą – spektaklis, labai sunku perorientuoti organizmą ir paskirstyti energijos išteklius. Viską savo gyvenime subalansuoti labai sunku, todėl neretai pervargimas ir perdegimas tampa kone įprasta proceso dalimi.
Jau nekalbu apie psichologinį krūvį, atsirandantį dėl darbo viešumo. Jei esi atlikėjas, eidamas į sceną būsi vertinamas. Galiausiai kuriančiam žmogui tenkantis emocinis krūvis yra dar didesnis. Nepažįstu nė vieno kuriančio žmogaus, kuris nejautriai žiūri į savo kūrybą ir kuriam nerūpi, kaip jis bus suprastas. Aišku, yra savotiškas paradoksas, kad kiti tavo kūrybą visada interpretuos taip, kai jie norės. Žiūrovams spektaklyje, dainoje ar pan. dažnai rezonuoja visai kiti dalykai nei tau.
Netgi būna kartais – ruošiesi pasirodymui ir kažkokia vieta tau atrodo dar ne iki galo išgryninta, galbūt dar nevisiškai nušlifuota, o žiūrovas būtent ją išskiria kaip labiausiai paveikusią ar patikusią. Pasirodo, kad kartais gali net nesuprasti, kad kažką jau radai. Psichologiškai visa tai reikalauja kūrybinės brandos ir tvirtos stovėsenos, kuri atsiranda po kiek laiko ir praktikos.
Pasimatavau daug kėdžių, bet būti scenos menų atlikėju man reiškia būti arčiausiai savęs.
– Ar sudėtingomis akimirkomis neaplanko nusivylimas ir mintys, kad galbūt reikėtų viską mesti?
– Jos aplanko kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. (Šypteli.) Nusivylimai, duobės, neviltis ir noras viską mesti yra proceso dalis. Tikiu, kad visi mums svarbūs ir reikšmingi procesai turi kritinį momentą, kai sukyla įtampa ir viskas atrodo blogai. Ir to neišvengia nei rašytojai, nei teatralai, nei atlikėjai ar net studentai, rašantys baigiamąjį darbą. Tokias akimirkas reikia ištverti ir išbūti. Svarbu, kad jos netaptų kasdiene rutina – tokiu atveju reiškia, kad kažkas neveikia.
– Dažnai kūrėjai sako, kad savo kūryba apie save pasako daugiausiai ir kalba atviriausiai, į ją sudeda savo mintis. Ir pats sakėte, kad programoje „100 Aš“ atskleidžiate ne tik skirtingas savo puses, bet ir skirtingas biografijos istorijas.
– Ši programa atsirado iš egzistencinio santykio su savimi, kai galvojau, jog reikia kurti apie tai, kas man yra aktualu ir neretai sukasi galvoje. Kai 2020-aisiais per karantiną gimė daina „Galima“, išsigryninau, kad kuriu apie save iš skirtingų kampų.
Taip gimė programa, kurioje parodoma, koks skirtingas gali būti žmogus, kiek spalvų ir velnių jis gali turėti, nepaisant to, kad visi esame mokomi elgtis pagal tam tikrą vieną reglamentą, kokie turime būti vaikai, moksleiviai, tėvai, aktoriai ar pan. Norėjau pažaisti ir pasilinksminti. „100 Aš“ – mano autobiografija, tačiau ne dokumentinė, o kūrybinė. Ne visi joje apdainuojami įvykiai ar situacijos iš tiesų atkeliavo iš mano gyvenimo.
– Veikiausiai tokia programa ir pačiam tapo būdu geriau pažinti save, galbūt net tapo savotiška terapija.
– Nepavadinčiau to terapija – savo kūrybą nuo terapijos renkuosi atskirti, nors viskas, kas išeina į sceną, yra su tam tikra distancija pergyventa, išgyventa, suvokta, perdirbta, perdaryta ir padėta. Net turiu taisyklę – galima kurti apie tai, kas dabar labai skauda, tačiau kol dar skauda, neatiduoti žmonėms vertinti. Juolab nemanau, kad būtų sąžininga klausytoją naudoti kaip terapeutą, kuris atėjęs į pasirodymą mąsto, kaip čia padėti atlikėjui.
Man labiau patinka, kai mano kūryba paskatina žmogų pagalvoti apie save ir prisiminti, kad galbūt ir jam buvo panašiai. Taigi stengiuosi apsisaugoti nuo terapinimosi ir terapinių naudų kūryboje.
Vis tik sutinku, kad kai kuriuose darbuose galima įžvelgti ir terapinių pusių. „Slabodkės Vyšnelės“ kūrimas man buvo tarsi susitaikymas su mano posovietine prigimtimi. Iki 30 metų gal net netgi iki spektaklio man atrodė, kad nuo visko, kas yra mūsų babų butuose, sekcijose ir netgi gyvenimuose, reikia bėgti ir viską reikia mesti.
Kurdamas spektaklį turėjau progą sustoti, peržvelgti ir pamatyti tam tikros romantikos, mielumo, grožio ir hipsteriško smagumo. Atsigręžęs ir į viską pažvelgęs suaugusio žmogaus akimis, supratau, jog mūsų tėvai ir seneliai tuo metu gyveno taip, kaip mokėjo, todėl į viską reikėtų žvelgti su atlaidumu ir empatija. Tai buvo savotiškas santykio perkūrimas.
Veikiausiai dėl to nemaža dalis ateinančių į spektaklį sugrįžta su tėvais. Ir labai įdomu pastebėti, kaip skirtingai jie vertina, kaip mano kartos žmonės kvatoja, o jų tėvai stebisi ir nesupranta, kas ten tokio juokingo, nes jie mato kadaise sau įprastą kasdienybę. O aš džiaugiuosi – dėl to mano kūrinys įgauna tik daugiau kampų ir prasmių.
Niekada nebuvau, nesu ir turbūt nebūsiu žmogus, kuris kokybę vertina tik skaičiais, perklausomis ar peržiūromis
– O kas padeda atitrūkti nuo kūrybos, nuo darbų ir pravėdinti galvą?
– Sportas, kalnai, kelionės į mano bene mėgstamiausią šalį Islandiją, draugai... Pagalvoju, kad pastaraisiais metais buvo daug krūvio, atsakomybių, veiklos ir stigo neprasmingo laiko – bimbinėjimo, tinginiavimo, nieko neveikimo. Nepamenu, kada buvo diena, kai nieko nebuvau susiplanavęs. Man labai trūksta bimbinėjimo rutinos, dar turiu pasimokyti įkrauti savo resursus, o ne juos nuolat naudoti ir bandyti sukurti pridėtinę vertę.
– Kai veiklos daug, o poilsio mažai, turbūt nukenčia ir asmeninis gyvenimas.
– Žinoma, nes net jei turi laiko, dalis draugų dirba nuo 8 iki 17 val. ir mielai pasimatytų vakare ar savaitgalį, kai dirbti tenka man. Todėl dažniau leidžiu laiką su tais, kurie taip pat darbus baigia 22 val. Tai yra kaina, kurią reikia mokėti, tačiau yra ir kita medalio pusė – mano profesinis gyvenimas yra labai įdomus, suvedantis su įdomiais žmonėmis, nuvedantis į netikėtas situacijas ir gyvenimą leidžiantis pamatyti iš labai skirtingų pusių. Būtų gaila tai prarasti.
– Pastaruoju metu jūsų socialiniuose tinkluose galima išvysti nemažai kadrų iš gamtos, savaitgalių sodyboje. Esate labiau miesto ar gamtos žmogus?
– Nuo vaikystės buvau asfalto vaikas, tačiau po 30-mečio kažkas pasidarė – laisvalaikiu traukia į mišką. Man reikia to persikrovimo, laiko ne socialinėje aplinkoje, nes mano gyvenime labai daug žmonių ir labai daug socialinės interakcijos. Ji man patinka, tačiau ieškau pusiausvyros. Netgi pagalvoju, kad gal visai norėtųsi kokio nors vasarnamio kažkur miške ar vienkiemyje, kur galėčiau pabūti tyloje su savo poreikiais.
– Nepasvajojate kada nors apsigyventi vienkiemyje? Galbūt po 10-mečio mieste būsite tik svečias.
– Sunkiai tikėtina. Pagal jausmą, mano namai yra Vilnius. Man jis pats gražiausias, fainiausias ir įdomiausias pasaulio miestas. Kasdien Senamiesčiu eidamas iš savo studijos į namus pagalvoju, kokia tai privilegija. Be to, Vilniuje yra tiek daug puikių, įdomių dalykų, kuriuos galima nuveikti – nuo skrydžių oro balionu iki įvairiausių muziejų, spektaklių, naujų meno formų. Trūksta tik kalnų ir daugiau poilsio.
– O ko jums trūksta iki visiškos laimės?
– Visiškos laimės nebūna. Nebent esi ne žmogus. Bet iki kiek didesnės pusiausvyros tarp darbo ir gyvenimo kartais stinga tikro, išpildyto romantinio santykio, tačiau likimo nespaudžiu...
