„Suprantu, kad jei kasdien internete rodyčiau savo vaiką ir vyrą, vairuočiau „Porsche“ ir turėčiau namus prie jūros. Sarkazmas, tačiau jame daug tiesos“, – LRT.lt sako komunikacijos specialistė, atlikėja ir laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė, kuri turi ką papasakoti skirtingomis temomis, bet labai atsargiai kalba apie savo artimiausius. Su ja pasikalbėjome apie motinystę, šeimą ir senelius, kuriems ji dedikavo naujausią savo darbą – laidą „Močiute, išmokyk“.
– Pastebėjau, kad dauguma jūsų interviu prasideda klausimu, kaip tiksliausia jus pristatyti – komunikacijos specialiste, nuomonės formuotoja, dainininke ar laidų vedėja. Gal jau atėjo metas, kai užtenka jus pristatyti tiesiog Dovile Filmanavičiūte?
– Net nežinau, ar gerai, ar blogai, kad vis dar sulaukiu klausimų, kaip mane pristatyti. (Juokiasi.) Tikriausiai yra žmonių, kurie, matydami mane LRT eteryje, skaitydami mano rašliavas socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje, galvoja, kad gyvenu tik iš malimo liežuviu. Kartais ir nustemba – ji dar ir darbą turi? Taip, esu ir komunikacijos vergė ar deivė, tik gal apie šią savo pusę kalbu rečiau.
Juokingiausia, kad nors ir esu užsisukusi tarp visų savo profesijų, daugelis juokauja, kad jau net vardo galiu neminėti – užtenka pasakyti „Filmanavičiūtė“. Todėl ir tuokdamasi vyro pavardės neėmiau – jis pats sakė, kad visiems vis tiek būsiu Filmanavičiūtė. (Juokiasi.)
Tikiu, kad viskas, ką viešiname, vieną dieną gali atsisukti prieš mus.
– Gal jau praėjo tie laikai, kai reikėjo būtinai būti vienos profesijos atstovu? Esate puikus to pavyzdys.
– Kaip Marijos Kavtaradzės filme „Tu man nieko neprimeni“ sakė vienas herojus: kas nusprendė, kaip mes turime gyventi, kas pasakė, kad santykiai ar kokie nors pasirinkimai turi būti vienokie ar kitokie? Suprantu, kad gyvename skaitmeniniame amžiuje, kai jaunoji karta ir turinį jau vartoja, ir savo gyvenimą planuoja kitaip nei ankstesnės. Jiems, pavyzdžiui, jau ne gėda baigus mokyklą padaryti pertrauką, prieš pasirenkant studijas universitete ar pan.
Jaučiu, kad vieni kitiems vis dar keliame kokių nors lūkesčių, bet jie daugiau pasako apie mus pačius, o ne apie tuos, kuriems lūkesčiai yra keliami. Kalbant apie profesinius pasirinkimus – taip pat.
Turbūt todėl egzistuoja posakis „Devyni amatai, dešimtas – badas“, neva negali būti geras ir susikaupęs keliose skirtingose srityse, turi būti susidėliojęs prioritetus. Taigi, galiu patikinti, kad esu juos susidėliojusi.
Kartais apima garbėtroškiškas pasitenkinimas, kai manęs paklausia, kaip viską spėju. Iš tiesų, man tereikia spėti padirbėti mano pagrindiniame darbe ir pabūti mama, o maltis televizijoje, parašyti kokį nors įrašą socialiniame tinkle, nueiti į kokį nors renginį, teatrą, kiną ir pan. yra mano širdies dalykai. Kai kas eina į sporto klubą ar leidžiasi į žygius, o man patinka energiją išlieti dalykams, kurie kartais ir kitiems duoda šio to gero – kelia geras emocijas, įkvėpimą ar tikėjimą, kad jei gali Filmanavičiūtė, galiu ir aš. (Juokiasi.)
Kažkas netgi sakė, kad man viskas linksma, smalsu, visada esu geros nuotaikos. O kaip gali būti kitaip? Jei man reikėtų galvoti, kaip iš visų savo hobių pragyventi, galbūt ir aš būčiau susirūpinusi ir susierzinusi, bet dabar tik džiaugiuosi – juk po visų rimtų reikalų ir mamystės aš einu pramogauti. Tai padeda nusimesti visus pančius ir būti, kuo noriu, prisiskirti sau kokį nors vaidmenį.
Ačiū Dievui, kad mano gyvenime yra toks žmogus, kuris suvaldo visą mano generuojamą chaosą.
– Užsiminėte apie vienų kitiems vis dar keliamus lūkesčius. Nors vargu ar jus galima sukišti į kokius nors rėmus, veikiausiai spaudimo atitikti visuomenės standartą išvengti nepavyksta. Tikriausiai anksčiau ir jus užversdavo klausimais „kada vaikai?“, „gal jau metas vestuvėms?“ ir pan.?
– Suprantu, kad jau net ir nepamenu, kaip buvo prieš gimstant sūnui. Jam atsiradus, įvyko kažkoks emocinis lūžis. Nors niekada anksčiau nepatyriau gilios kančios, pamenu, kad iš kokios nors dramos ar konflikto, kylant egzistenciniams klausimams, būdavo lengva kurti muziką ar rašyti tekstus. Dabar būna įkvėpimo kur nors išlieti savo nuomonę, tačiau to nedarau – rankos nekyla, žodžiai nesidėlioja.
Galbūt taip nutinka ir kitoms mamoms, galbūt hormonai stukteli į galvą, bet gimus Kristijonui tapau atsipalaidavusi ir laiminga. Aišku, ne perdėtai – ir man būna visokių dienų ir nuotaikų, tačiau mano bendra būsena – nepaaiškinamas dzenbudizmas. Dabar visiškai nerūpi dalykai, dėl kurių prieš keletą metų draskydavausi, nepamenu, ar kai kurie dalykai užknisdavo, ar ne.
Žinoma, ir dabar kas nors mesteli, jog Kristijonui reikėtų brolio ar sesės. Kai taip sako tėvų kartos žmonės, aš lyg ir suprantu, bet mane stebina, kad taip kalba ir mano bendraamžiai. Tą akimirką norisi atstatyti ragus ir paaiškinti, kad tai ne kitų žmonių reikalas ir kad neturime teisės pasakyti nė vieno žodžio tema, kuri yra visiškai žmogaus apsisprendimo reikalas, bet dabar man tai nekelia nei pykčio, nei susierzinimo.
Tiesa, man vis dar svarbios žmogaus teisės, LGBT+ bendruomenė, žmonės su negalia ar socialiai pažeidžiamesni. Man atrodo, moterims įrodžius, kad jos gali, atėjo metas padirbėti su vyriškumo normų nustatymu ir įsitikinimais, kad berniukai neverkia ar pan.
Man tai svarbu, bet nebe taip jautriai reaguoju į tai, kad vis dar yra žmonių, kuriems dėl jų socialinės padėties ar išsilavinimo stokos nieko neįrodysi. Suprantu, kad ne viskas mūsų galioje, tad darau tiek, kiek galiu. Kaip ir sakiau, Kristijono gimimas perjungė kažkokį jungiklį. Viskas dabar man daug aiškiau ir ryškiau, labiau norisi eiti žiūrėti, užkamšyti savo (ne)žinojimo spragas. Maži vaikai prideda džiaugsmo žaisti, įtraukia.
Pareflektuoju ir džiaugiuosi, kad mane ištiko tokia būsena, nes iš aktualijų suprantu, kad motinystė būna visokia ir kai kurioms nutinka kitaip. Nežinau, ar tai likimas, ar kas nors iš aukščiau, bet jaučiuosi lepinama šiuo klausimu.
Obuoliai ant kriaušių neauga, taigi auginame žmogų, norintį, kad jo žodis būtų paskutinis, kad viskas, ko užsimano, vyktų čia ir dabar.
– Išties, mamų savijauta šiandien labai opi tema. Jūs iki sūnaus gimimo buvote labai veikli, ar jam atsiradus nesijautėte it uždaryta namuose, stokojanti įprastų veiklų?
– Kai sūnui buvo mėnuo, vyras sugrįžo į darbą. Pamenu, sėdžiu su vaikeliu ant rankų, karšta, prie namų vyksta statybos, tad lango atsidaryti negaliu, pienas per visur bėga. Žiūrėjau į tą prakeiktą instagramą ir galvojau: visi gyvena, o aš – prirakinta ant sofos. Tačiau man tai tebuvo epizodinės patirtys.
Dabar suprantu, kad būna visko, bet jei nėra palaikančios aplinkos – šakės. Gali būti labai stiprus žmogus, bet jei nesulauksi pagalbos, bus labai sudėtinga. Kadangi draugės turi panašaus amžiaus vaikų, normalu, kad jos pačios įsitraukusios į savo rūpesčius ir rutiną, savo krizes, todėl labai svarbus vyro, mamos palaikymas. Jei mano vyras nebūtų toks įsitraukęs į sūnaus auginimą, jei ryšys su mama nebūtų toks artimas, nieko nebūtų. Jų dėka dar būdama motinystės atostogose galėdavau porai valandų ištrūkti, parašyti komentarą, apžvalgą, nueiti į spektaklį ar parodą. Visa tai – mano psichinės sveikatos pagalbininkai, padedantys išlaikyti stabilumą ir harmoniją.
Galbūt dabar kai kas sakys, kad esu iš tų mamų, kurios instagrame dalijasi gražaus gyvenimo epizodais ir kurių vaikai neišsipurvina, bet galiu patikinti, kad ir man būna visko. Kaip sakoma, obuoliai ant kriaušių neauga, tad auginame žmogų, norintį, kad jo žodis būtų paskutinis, kad viskas, ko užsimano, vyktų čia ir dabar. Yra buvę, kad nešuosi jį klykiantį, grįžusi namo perduodu vyrui ir einu į vonią nuverkti. Todėl, kaip minėjau, labai svarbus artimiausių žmonių palaikymas.
– Tiesą sakant, instagrame nepamatysime jūsų sūnaus nei tvarkingai pozuojančio, nei dūkstančio žaidimų aikštelėje. Jo išvis beveik nepamatysime – jau tapote savotiška ambasadore mamų, kurių vaikų nuotraukų socialiniuose tinkluose nėra.
– Nežinau, ar esu ambasadorė, gal labiau policininkė. (Juokiasi.) Kai tik garsiai pasakau, kad atsiimsime už tai, ką dabar darome su savo vaikais, mamos pradeda man rašyti ir teisintis. Man teisintis nereikia, bet tikrai tikiu, kad ateis diena, kai vaikų eksploatavimas savoms ar nebūtinai savoms reikmėms pavirs kokiu nors vaikų teisių apsaugos punktu. Turbūt apie tai jau tikrai yra kalbamasi oficialesnėje aplinkoje.
Suprantu, kad internetas mums suteikė didžiulę laisvę, ji gali būti labai saldi, tačiau turi ir demoniškąją pusę. Tikiu, kad viskas, ką viešiname, vieną dieną gali atsisukti prieš mus. Ir pati seku žmones, kurie ramiausiai pasakoja, kokį darželį ar mokyklą lanko jų vaikai, kurie parodo, ne tik kaip atrodo, bet ir kur yra jų namai. Ar to tikrai reikia? Ar tikrai šios informacijos niekas niekada nepanaudos kenkėjiškais tikslais? Nenoriu atrodyti kaip kokių nors sąmokslo teorijų šalininkė, tačiau svarstau, ar tikrai ta mums suteikiama laisve mokame naudotis.
Dėl vaikų internete viešinimo galėčiau tikrai eiti piketuoti ir rengti bado akcijas – man širdį spaudžia, kai matau, kaip nuomonės formuotojos be širdies graužaties kelia savo vaikų nuotraukas. Kam to reikia? Žinau, kam, dėmesio ekonomika baigia iš proto išvesti. Suprantu, kad kai nusifotografuoju su makiažu po LRT filmavimų, surenku kur kas daugiau reakcijų nei pasidalijusi leidinuku apie tai, kaip kalbėti apie autizmo spektro sutrikimą. Suprantu, kad jei kasdien internete rodyčiau savo vaiką ir vyrą, vairuočiau „Porsche“ ir turėčiau namus prie jūros. Sarkazmas, tačiau jame daug tiesos.
Ateis diena, kai vaikų eksploatavimas savoms ar nebūtinai savoms reikmėms pavirs kokiu nors vaikų teisių apsaugos punktu.
– Jei kasdien internete rodytumėte savo vyrą, tikriausiai jis jau būtų apsigyvenęs atskirai – nepanašu, kad jis labai nori viešumo.
– Taip ir yra. Kai prieš 13 metų susitikome, maniau, kad jis turi būti toks pats kaip ir aš, nesuprasdavau, kaip galima nenorėti nusifotografuoti prie sienelės atvykus į premjerą, piktindavausi. Dabar, kai jau tiek metų kartu pragyvenome, 3-ejus metus esame susituokę, suprantu – ačiū Dievui, kad mano gyvenime yra toks žmogus, kuris suvaldo visą mano generuojamą chaosą.
Kaip jau ne kartą esu sakiusi, aš neturiu teisės savo mylimiausių žmonių versti dalyvauti mano veikloje, juolab kad mano vyras yra visai kitokio būdo nei aš. Introvertą priversti fotografuotis prie sienelės ar pozuoti žurnalo viršeliams – kam to reikia? Namuose netgi juokavome, kad nei aš, nei kino kūrėjai neturi tiek pinigų, kiek reikėtų jam sumokėti, kad jis sutiktų. Aišku, čia pokštas! (Juokiasi.) Namuose tiesiog mėgstame juokauti ir daug juoktis. Tai yra viena iš mūsų stiprybių.
– Taip ir įsivaizduoju jus kaip priešingus, bet vienas kitą papildančius pradus, kinų filosofijoje vadinamus in ir jang.
– Nežinau, kaip su tais pradais, tiesiog jau žinau, kad sproginėjanti ir viską traiškanti meilė yra santykių pradžioje, paskui tiesiog ateina suvokimas, kad šalia tavęs yra asmenybė ir arba jūs esate partneriai, arba jums neverta būti kartu. Jei sąmoningai supranti, kodėl esi ir nori būti su tuo žmogumi, turbūt ir nutinka tas in ir jang.
Didžiausia klaida, kurią darome santykiuose, yra bandymas kitą žmogų perdaryti pagal save. Turbūt ir lūkesčiai nėra geras dalykas: ko nors prisigalvoji, tada tyliai lauki, kol kitas juos išpildys, tačiau garsiai apie tai nekalbi ir kaupi pyktį, o tas pyktis kokiu nors būdu vis tiek išsprogsta.
– Dabar populiaru kalbėti ir apie kitokią meilę – meilę sau.
– Manau, reikia mažiau apie ją pezėti ir daugiau ją praktikuoti. Tik kas yra ta meilė sau? Jei jauti, kad tau reikia profesionalios emocinės pagalbos ir eini pas specialistus, tai meilė sau ar toks pats rūpinimasis savimi kaip vizitai pas odontologą ar šeimos gydytoją? Jei skaitai knygas, domiesi dalykais ir pan., tai jau meilė sau ar tiesiog noras neapkerpėti, daugiau sužinoti?
Nežinau, kas tą meilę išrado, bet šiandien gaila matyti, kaip ta meilė sau praktikuojama moterų ratuose ir šimtus eurų kainuojančiose stovyklose, kuriose instagramo guru ir meilės sau savininkės postringauja, kaip turi išeiti iš gyvenimo tamsos.
Man tokia meilė sau tėra afera ir naudojimasis emociškai pažeidžiamais žmonėmis. Gal kai kam tai atrodo kaip kelias, bet aš manau, kad daug svarbiau emocinė higiena pas specialistus. Aš geriau investuosiu į santykius su draugėmis, su kuriomis mus sieja dešimtmečių draugystės, nei sumokėsiu tūkstantį eurų už tai, kad tarp nepažįstamų žmonių pasėdėčiau prie ežero ir pamuščiau gongą.
Jei mano vyras nebūtų toks įsitraukęs į sūnaus auginimą, jei ryšys su mama nebūtų toks artimas, nieko nebūtų.
– Vis tik šventiniu laikotarpiu labiau susimąstome apie laiką ir ryšį su artimaisiais. Apie tai bus ir sausio pradžioje LRT TELEVIZIJOS eteryje startuosiantis jūsų projektas „Močiute, išmokyk“.
– Simboliška, kad į LRT atėjau 2004-aisiais su laida „Mažųjų žvaigždžių valanda“, kurią vedžiau drauge su Andriumi Bialobžeskiu ir Julijumi Grickevičiumi. Nuo tada vis pasirodydavau eteryje – pakalbėdavau, padainuodavau, o prabėgus 20-čiai metų į LRT ateinu su savo idėja ir atsakomybe ją paversti kūnu bei papasakoti žiūrovams apie gražius senelių ir anūkų ryšius.
Kai pirmą kartą apie savo laidos idėją papasakojau socialiniuose tinkluose, supratau, kad turbūt visos mano kartos skaudulys yra tai, kad vis daugiau šeimos narių išeina anapus, o mes tik tada susizgrimbame kiek daug visko nespėjome apkalbėti ir išmokti. Ir aš nespėjau išmokti austi, raudų raudoti, žuvauti ežere ar bitininkauti. Tiesa, pamenu, senelis vaikystėje kartą buvo mane aprengęs bitininko kostiumu ir prašė palaikyti korius. Tuo metu turėjau ilgus plaukus, į kuriuos įsivėlė daugybė bičių, ir man teko bėgti, o šviesios atminties babai mane klykiančią gelbėti. (Juokiasi.)
Visi mano seneliai buvo paprasti kaimo žmonės, tačiau visi labai šviesūs, labai autentiški ir ypatingi. Nemažai laiko pas juos praleisdavau vaikystėje, buvau mylima, melždavau karvę, skindavau vaismedžių lapus ir kviesdavau senelius į mano parduotuvę juos pirkti triušiams šerti, eidavau žvejoti ežere ir laukdavau kol mano laimikį močiutė iškeps... Ir manyje dar išliko tos meilės, gamtos, šilumos ir to lėto gyvenimo. Turbūt todėl ir dabar, kai atėjo branda ir auga mano sūnus, mane vis dar traukia į gamtą. Tačiau mano senelių nebėra. Ilgą laiką tikėjausi, kad dar spėsiu visko pasiklausinėti močiutės iš mamos pusės, bet lapkritį ir ji mus paliko. Todėl savo laidą dedikuoju savo seneliams.
Ir nors aš apgailestavau daugelio dalykų iš senelių išmokti nespėjusi, buvo daug man parašiusių žmonių, kurie džiaugėsi, kad jiems pavyko. Prasidėjus filmavimams, aplankėme be galo šviesių žmonių, kurie daug šypsosi, džiaugiasi gyvenimu, yra labai pozityvūs, šoka, dainuoja ir tikrai galėtų pamokyti madingojo longevity taisyklių. Apsilankėme pas kryždirbį, kuris savita technika gamina gražiausius kryžius, pas žemaitukų augintoją, pas pasakorę iš Dzūkijos, kolektyvo „Sonata“ šokėją ir kt. Visi jie puikūs žmonės ir iš jų namų išskrisdavau kaip ant sparnų, pilna įkvėpimo ir jausmo, kad jei esame sveiki, turime gyvus artimuosius ir tvirtą dvasią, viskas yra gerai, o visa kita – buvę, nebuvę. Turbūt šventiniu laikotarpiu tai įvertiname dar labiau.
Ir nors dalis laidų jau nufilmuota, raginu kreiptis visus, kurie nori taip pat papasakoti savo istoriją ir savo senelius aplankyti kartu su manimi. Galbūt tai bus ta proga, kurios vis teisinamės nerandantys dėl darbų gausos ir skiriančių atstumų.
