Svariausia nesustoti ir netapti viską mačiusiu bei žinančiu ciniku – neabejoja pasaulyje pripažintas akordeonininkas Martynas Levickis, praėjusiais metais dosniai raškęs saldžius pastarojo veiklos dešimtmečio vaisius. Metų sandūroje su Martynu pasikalbėjome apie dinamišką, nuolat besikeičiantį ir nenuspėjamą menininko gyvenimą, apie namus Berlyne ir iššūkius, kurie slepiasi už stulbinančios sėkmės.
– Šie metai jums buvo labai dosnūs – pažėrė apdovanojimų, naujų veiklų ir gražių susitikimų su klausytojais pasaulio scenose bei Lietuvos arenose.
– Išties, labai džiaugiuosi ir vertinu viską, kas šiemet nutiko mano karjeroje, taip pat labai vertinu visus aplink mane esančius žmones, kurie padeda man eiti savo keliu.
– Vienas ryškiausių šių metų įvykių – jūsų rezidencija Vokietijos muzikos festivalyje „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“, kuriame esate laimėjęs ir didįjį prizą. Nors festivalis gyvuoja daugiau nei 3 dešimtmečius, esate pirmasis rezidentas, grojantis būtent akordeonu.
– Taip, birželį, paminėjęs 33-iąjį gimtadienį, išvykau į nesibaigiantį ir iki šiol besitęsiantį turą po Meklenburgo-Pomeranijos žemę. Paskaičiavau, kad per vasarą pirmyn ir atgal nukeliavau apie 15 tūkst. km, grojau 42 koncertus, 16 programų, 112 kūrinių – apie 17 val., arba 1 029 min. muzikos. Nuo tada neturėjau kada pailsėti, bet nesiskundžiu – man patinka toks aktyvus gyvenimo būdas: kuo labiau pavargęs, tuo gyvesnis jaučiuosi.
Atlaikyti festivalį buvo ir didelis iššūkis, ir didelė garbė bei labai svarbus įvykis mano karjeroje. Užsimezgė daugybė pažinčių ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Tikiu, kad ateityje iš to gali išaugti daug gražių kūrybinių bendradarbiavimų.
Vis tik turiu pripažinti, kad esu karjeros žmogus, pasišventęs muzikai.
– Pastaraisiais metais netrūko ir pokyčių – dėl festivalio persikėlėte gyventi į Berlyną, tiesa?
– Žinodamas, kad manęs laukia festivalis ir dešimtys koncertų, sparnus į Berlyną pakėliau dar ankstesniais metais. Tiesa, Berlynas pastarąjį dešimtmetį vis pasitaikydavo mano kelyje, tad čia persikeldamas jį jau neblogai pažinojau. Vis tik ten apsigyvenęs supratau, kiek dar nežinojau apie jo kultūrą, mentalitetą, koks jis skirtingas, nenuspėjamas ir belimitis. Nors esu atviras ir tolerantiškas, gyvendamas Berlyne supratau, kad galiu būti ir ganėtinai konservatyvus.
Londonas, kuriame gyvenau prieš tai, taip pat yra miestas be suvaržymų, pateikiantis daug įvairovės gyventojams ir lankytojams, tačiau jame vis tik daugiau rėmų ir apibrėžties nei Berlyne, kuris kartais, rodos, peržengiantis ribą. Žinoma, labai įdomu išvysti tuos skirtumus, įdomu įsilieti į vietos gyvenimą ir stebėti, kaip jame keičiasi mano paties pasaulis.
– Vis tik Jungtinė Karalystė taip lengvai nepaleido – Londono karališkoji muzikos akademija jus pakvietė tapti vizituojančiu profesoriumi, jau įvyko ir pirmieji susitikimai su studentais.
– Londone praleidau šešerius metus, man jis vis dar labai svarbus miestas, tad džiaugiuosi ten grįždamas. Labai daug man reiškia ir galimybė dalytis žiniomis. Neslėpsiu – pagalvodavau, kad dar norėčiau vienokiu ar kitokiu būdu grįžti į savo alma mater, prisidėti prie bendruomenės ir, žinoma, akordeono departamento veiklos. Kai prieš gaunant oficialų kvietimą profesorius manęs pasiteiravo, ar akademija galėtų mane pakviesti, galima sakyti šokinėjau iš laimės, kas būna labai retai. Tąkart taip išties buvo.
Man tai svarbus pastarojo dešimtmečio veiklos įvertinimas. Suprantu, kad prisidėjo ir tai, jog groju ne tik klasikinės muzikos koncertuose, bet nevengiu ir žanrinių paraščių bei drąsiai vaikštau pirmyn ir atgal tarp skirtingų stilių bei žanrų – tai esu aš. Mano pasirinkimas taip kurti karjerą yra įkvėpimas studentams, su kuriais dirbti man be galo malonu. Per pirmąją sesiją buvo gera stebėti ganėtinai greitą jų progresą, išvysti pačių nuostabą, kad mums pavyko tiek pasistūmėti, taip pat ir dėkingumą.
Džiaugiuosi, kad pagaliau galiu save oficialiai vadinti mokytoju, nes iš tiesų giliai širdyje turbūt jau nuo vaikystės jaučiau tam tikrą pedagoginį pašaukimą, o mokytojo darbas man atrodė labai įkvepiantis. Dabar tik tikiuosi, kad būsiu naudingas meninio įgyvendinimo prasme ir pavyks juos įkvėpti.
Palinkėčiau sau nesustoti ir netapti viską mačiusiu bei žinančiu ciniku.
– Ar grįžus nesukyla sentimentai laikams, kai pats buvote akademijos studentas?
– Žinoma, sentimentai išliko, nors pirmieji mano studijų metai tikrai nebuvo rožėmis kloti. Vis tik džiaugiuosi per juos labai daug suvokęs ir gyvenimiška, ir profesine prasme. Buvo aplankiusios ir abejonės, kurios taip pat reikalingos, kad galėtum pasverti, kiek iš tiesų nori tapti muzikantu ir ar apskritai gali juo būti. Lengva man dabar kalbėti, nes karjera klostosi gerai, tačiau viskas galėjo būti kitaip.
Pamenu, kaip gavęs diplomą stovėjau ant šaligatvio priešais akademijos pastatą ir galvojau, kas bus toliau. Buvau vienas lauke karys. Žinojau, kad baigęs akordeono specialybę nedalyvausiu perklausose groti orkestruose, galbūt nerasiu veiklos ir įvairiose institucijose ar pan. Nors visada turėjau kūrybinės energijos ir noro kurti, veikiausiai vis tiek būčiau ką nors sugalvojęs, arba taip ir likęs stovėti ant to šaligatvio. Tačiau man labai pasisekė – mane pastebėjo britų prodiuseris ir vadybininkas Rickas Blaskey, atradęs Whitney Houston, dirbęs su garsiu smuikininku Davidu Garretu, su kuriuo ir man yra tekę dalytis scena. Tai mane panešė į priekį ir džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip.
Džiugu, kad mano darbus pastebėjo ir akademinė bendruomenė. Smagu dabar sutikti akademijos vadovą Jonathaną Freemaną-Attwoodą, su kuriuo studijų metais esame persimetę gal dviem–trimis žodžiais, o dabar bendraujame kaip kolegos, diskutuojame apie įvairiausius dalykus ir, be abejo, akordeono departamento veiklą bei ateitį. Išties malonus posūkis ir, kaip minėjau, dabar svarbiausia, kad būčiau naudingas.
Toks jau menininko gyvenimas: dinamiškas, nuolat besikeičiantis, nenuspėjamas
– Sakėte, retai šokinėjate iš laimės, bet galbūt rudenį ir vėl buvo proga pašokti – svarbiausiuose Europoje „Opus Klassik 2023“ apdovanojimuose buvote oficialiai paskelbtas geriausiu metų instrumentalistu ir apdovanotas prestižiniu prizu.
– Turbūt labiau šokinėjo mano vadybininkė Vokietijoje Sonja Schachermeier. (Juokiasi.) Kartu su ja dirbame nuo 2019 m., tiesa, nemažai mūsų planų buvo sujaukusi pandemija. Jai užsitęsus turėjau visokiausių pasvarstymų – apie savo veiklą tarptautinėje erdvėje, svarsčiau, kur einu, kas esu, kokią žinią nešu, ar tai teikia man laimę ir pan. Veikiausiai panašių minčių apie save ar savo ateitį neišvengė daugelis.
Smagu, kad pandemijai pasibaigus pasiraitojome rankoves ir puolėme į darbus – nuo koncertų ir festivalių iki mano albumo. Jame skamba penkių lietuvių liaudies dainų aranžuotės, mano sukurti kūriniai, taip pat mano aranžuoti Johanno Sebastiano Bacho ir Philipo Glasso kūriniai. Pavyko labai gražus albumas, reprezentuojantis mane ir Lietuvą. Būtent jis ir tapo pagrindu gauti apdovanojimą, nes nominantų kandidatūras teikia įrašų kompanijos.
Man, kaip muzikantui, gauti tokį apdovanojimą ir stovėti šalia legendinės smuikininkės Anne Sophie Mutter ar pianisto Víkinguro Olafssono buvo didelė garbė. Tikiu, kad kiekvienas įvertinimas yra ne tik padrąsinimas ar įkvėpimas, bet ir įpareigojimas siekti dar didesnių aukštumų, didesnės profesinės precizijos, kūrybinių interpretacijų įgyvendinimo.
Taip pat ne mažiau man svarbu, kad apdovanojimų ceremonijoje ne kartą nuskambėjo Lietuvos vardas ir akordeono pavadinimas – tai labai reikšminga mano karjeros ir misijos dalis.
– Iš tiesų „Opus Klassik 2023“ apdovanojimą pelnėte jūs ir solistė Asmik Grigorian. Kelia pasididžiavimą, kad mūsų talentų dėka šalies vardas skamba vis garsiau.
– Be abejonės, pastebiu, kad vis dažniau Lietuva minima tarptautinėje arenoje, kad turime puikių pasiekimų technologijų ar finansinių technologijų srityse, kad mūsų kraštas, jo unikalumas ir grožis atrandamas vis dažniau. Pamenu, kaip kažkada Jungtinėse Amerikos Valstijose bandžiau papasakoti, kokia graži mūsų gamta. Turėdami ir dykumų, ir kanjoną, jie tik šypsojosi man rodant vaizdus iš lietuviško miško, kuris man buvo pats gražiausias. Smagu, kad dabar ir užsieniečiai mato tą mūsų miškų, ežerų, upių ir dangaus grožį...
– Kaip tik kuriam laikui grįžote į tėvynę, kur arenose skambėjo jūsų koncertų turas. Ar po Londono ir Berlyno platybių Vilnius neatrodo nedidukas ir ankštas?
– Toks jau menininko gyvenimas: dinamiškas, nuolat besikeičiantis, nenuspėjamas – Vilniuje susikūriau gražius ir patogius namus, bet juose beveik nebūnu, vis tenka keliauti svetur. Kadangi ir Vilniaus, ir Lietuvos tikrai pasiilgstu, norėčiau čia praleisti daugiau laiko nei pastaraisiais metais.
Pamenu, kaip gavęs diplomą stovėjau ant šaligatvio priešais akademijos pastatą ir galvojau, kas bus toliau. Buvau vienas lauke karys.
– Kai yra tiek veiklos ir kelionių, turbūt galima pasijausti taip, tarsi nuolat žongliruojate daugybe kamuoliukų ir įsitempęs stebite, kad nė vienas nenukristų.
– Turbūt visa žmonija dabar jaučiasi panašiai. Kartais tikrai sunku suvokti, kiek tų kamuoliukų savo rankose turiu prasukti, kurie jų svarbiausi, o kuriuos galima laikinai padėti į šalį. Tokios akimirkos pasireiškia įvairiai – ir nuovargiu, ir nerimu. Aš taip pat esu žmogus ir patiriu įvairiausių emocijų, svarbiausia su jomis susigyventi, jas išgyventi, o kartais reikia mokėti jas kontroliuoti. Nors ne viskas gyvenime priklauso nuo mūsų, aplinkos kaltinti taip pat neturėtume. Įvairūs dalykai paveikia mūsų emocinį pasaulį, tačiau jo valdovai esame patys ir tik nuo mūsų priklauso, kaip viską priimsime ir kaip į vieną ar kitą dalyką reaguosime.
– Ar per tą lėkimą pavyksta sustoti ir pasidžiaugti savo darbo vaisiais – susitikimais su klausytojais, apdovanojimais?
– Užtenka. Geriausiai suvokti visus tuos pasiekimus padeda užgimstantys nauji ryšiai, bendradarbiavimai ir pasiūlymai – supranti, kad į priekį žengtas žingsnis kažkam atrodo aktualus.
Taip pat mokausi save pristabdyti bei skirti laiko poilsiui ir savijautai. Sportuoju, kas taip pat susiję ir su mano profesija. Vargu, ar nesimankštindamas galėčiau tiek groti, vis tik akordeonas ir kelionės su juo reikalauja jėgų.
Stengiuosi sveikiau gyventi, tik nuolat keliaujant per skirtingas šalis ir laiko juostas tai yra itin sunkiai įgyvendinama. Jei turiu laisvų dienų, dažniausiai tiesiog būnu namuose, nusivalau dulkes, apsitvarkau, paskaitau... Tokios akimirkos labai reikalingos – dažnai paprastas pabuvimas veikia geriau nei kelionės ar SPA centrai.
– Turbūt su įvertinimais ateina ir naujos karjeros galimybės, kurių paleisti nesinori, bet ar dėl to nepritrūksta laiko asmeniniam gyvenimui, artimiesiems, draugams?
– Kažkada galvojau, kad jei nueičiau į pasimatymą, jis greičiausiai būtų pirmas ir paskutinis – nepriklausomai nuo to, ar žmogus man patiktų. Man tenka daug keliauti ir ilgai vienoje vietoje neužsibūnu. Tai neretai tampa trikdžiu ir mezgantis draugystėms. Nėra lengva, bet tikiu, kad kažkada man pavyks sukurti ką nors gražaus. Turiu pripažinti, kad esu karjeros žmogus, pasišventęs muzikai. Aš tiesiog jai priklausau.
Įvairūs dalykai paveikia mūsų emocinį pasaulį, tačiau jo valdovai esame patys ir tik nuo mūsų priklauso, kaip viską priimsime ir kaip į vieną ar kitą dalyką reaguosime.
– Sausio 1-ąją LRT PLIUS eteryje – dokumentinis filmas „Martynas Levickis. Dešimt tūkstančių detalių“, taip pat šiuo metu apie jus kuriama ir ARTE dokumentika. Ar filmuose išvysime tą jūsų gyvenimo pusę, kurios gerbėjai beveik nemato?
– Veikiausiai. Lietuvos žiūrovams LRT sukurtas filmas parodys nemažai mano kasdienybės, kelionių ir įvairių iššūkių, su kuriais susiduriu. Greičiausiai žiūrovas išvys, kaip netikėtai lūžta instrumentas ir kaip man tenka suktis iš padėties. Tai taip pat bus proga prisiminti mano istoriją bei išvysti archyvinių kadrų.
Nemažai mano kasdienybės detalių bus ir kanalo ARTE apie mane kuriamoje dokumentinėje juostoje. Kūrybinė grupė mane lydėjo koncertuojant Vokietijoje, drauge vyko į Italiją, filmavo pirmąją mano sesiją su Londono karališkosios akademijos studentais, taip pat buvo užsukę į Lietuvą. Drauge apsilankėme kadaise mano šeimai priklausiusioje sodyboje.
Buvo labai jautru – ašaros kaupėsi sužinojus, kad naujieji šeimininkai išsaugojo senus mano akordeonus. Turėjau progą vėl juos paimti į rankas, nors jie jau praktiškai byrantys ir nebetinkami groti. Taigi tikiuosi, kad dokumentiniai filmai suteiks žiūrovams galimybę pamatyti ir kiek kitokią mano gyvenimo pusę.
– Kalbamės laiku, kai visi jau galvoja apie naujus metus ir su viltimi tikisi, kad jie bus geresni už praėjusius. Ko jūs tikitės iš 2024-ųjų?
– „Opus Klassik 2023“ apdovanojimuose matydamas legendinę A. S. Mutter supratau, kad ji per karjerą yra gavusi galybę apdovanojimų, bet kiekvieno atsiimti išeina spindinti, ryški, pasitikinti savimi, aiškiai žinanti, ką daro, ir nuoširdžiai pristatanti savo talentą. Ji man yra savotiškas įkvėpimas – suprantu, kad praėję metai man buvo ypač sėkmingi, to paties tikiuosi ir iš kitų metų, bet suvokiu, kad kasmet apdovanojimų susižerti negali.
Žvelgdamas į gražų A. S. Mutter pavyzdį, suprantu – svarbiausia, kad su metais neblanktų reiklumas sau, kūrybiškumas ir nuoširdus ryšys su klausytoju. Tikiuosi jį išlaikyti, taip pat palinkėčiau sau nesustoti ir netapti viską mačiusiu bei žinančiu ciniku. Mano variklis yra smalsumas, noras sužinoti ir išbandyti ko nors naujo. To tikiuosi nepristigti ir naujais metais.
