„Esu žmogus fejerverkas – niekada negali žinoti, ko iš jo tikėtis ir kaip jis išsprogs“, – LRT.lt pasakoja Nerijus Trilikauskas, socialinių tinklų sekėjams geriau žinomas kaip turinio kūrėjas x.Khen. Jis šiemet jungiasi prie eurovizinės atrankos komandos ir žiūrovams pravers projekto užkulisius bei bandys atskleisti kitas atlikėjų puses. Su Nerijumi pasikalbėjome apie sekėjams mažiau matomas jo puses, ilgus metus pagrindine veikla buvusį šokių mokytojo darbą ir perdegimą, paskatinusį kiek pakeisti karjeros kryptį.
– Vėl kunkuliuoja eurovizinės aistros – prasidėjo atranka į „Eurovizijos“ dainų konkursą. Joje išvysime ir jus, kokios pareigos patikėtos?
– Gavęs kvietimą padirbėti nacionalinėje atrankoje labai apsidžiaugiau – jos finalus visuomet žiūrime su šeima, nepraleidžiame ir pačios „Eurovizijos“ – dar nuo tada, kai buvau vaikas, tai būdavo vienas smagiausių metų įvykių.
Taigi šiemet atranką stebėsiu gyvai – prisidėsiu prie socialinių tinklų turinio kūrimo, bendrausiu su publika, po pasirodymų kalbinsiu atlikėjus. Aptarsime, kaip jiems sekėsi, o taip pat stengsiuosi parodyti kitą atlikėjo pusę, nei matyta ant scenos.
– Sakėte, kad esate „Eurovizijos“ gerbėjas, įdomu, kurie atlikėjai konkurse jums paliko didžiausią įspūdį.
– Praėjusiais metais mane itin sužavėjo suomis Kaarija, patiko ir jo daina, ir pasirodymas, ir pats atlikėjas. Teko su juo susitikti gyvai – kadangi dirbu su „Warner Music Lithuania“, o jis priklauso „Warner Music Finland“, praėjusiais metais, kai viešėjo Vilniuje, drauge kūrėme turinį socialiniams tinklams ir stengėmės daugiau apie jį papasakoti „Eurovizijos“ gerbėjams Lietuvoje. Išties paliko labai gerą įspūdį visapusiškai. Nors labiau palaikiau Kaariją, patiko ir praėjusių metų nugalėtojos Loreen daina. Patiko, beje, ir Blanka, nors apie ją girdėjau nemažai prastų atsiliepimų. Iš ankstesnių metų labai patiko Netta su daina „Toy“ – nuo pat konkurso pradžios buvau už ją, nes ji pasirodė šarminga, šilta, tiesiog žmogus-saulė.
– „Eurovizijos“ atrankos jums atveria duris į televizijos užkulisius, tai jums nauja sritis?
– Jos mano gyvenime būta mažai – buvau vieno šokių projekto dalyvis, taigi, galima sakyti, kad man tai vis dar ganėtinai nauja patirtis. Nekantrauju pamatyti televizinę virtuvę iš vidaus, noriu daug išmokti ir sužinoti, smalsu pamatyti, kaip darbas užkulisiuose virsta tuo, ką žiūrovas pamato ekrane.
– Minėjote, kad viename projekte dalyvauti teko, taigi turbūt suprantate atlikėjus, lipančius į sceną, nerimaujančius, besijaudinančius prieš pasirodymą...
– Nemažai teko pasirodyti su grupe, esu šokęs su Donatu Montvydu jo koncertuose arenose. Tiksliai žinau, kad ir repetuotum, ir ruoštumeisi, prieš lipant į sceną vis tiek kankina šioks toks jauduliukas. Man pačiam prieš išeinant pasirodyti rodos rankos dreba, baisu, kad ką nors pamiršiu ir pan., tačiau vos tik išgirstu pirmuosius muzikos akordus, jaudulys išgaruoja kaip dūmas, nerimas palieka kūną ir parodai, ką gali geriausio.
– Taigi šokiai jūsų pagrindinė veikla?
– Taip. Galima sakyti, užaugau su šokiais. Pamenu, vaikystėje šokau namuose ir rengiau pasirodymus tėvams – norėjau, kad jie pamatytų, ką moku, ir nuvestų į pamokas. Po to ne vienus metus šokau vienoje gimtojo Kauno šokių studijų. Iš viso šoku jau apie 12 metų. Iki šių metų šokiai buvo savotiškas mano gyvenimo branduoliukas ir pagrindinė veikla – treniravau vaikus ir paauglius, kartu važiuodavome į varžybas. Taip pat stengiausi tobulintis ir pats, nuolat lankydavau įvairius mokymus ar seminarus.
– Didelis iššūkis dirbti su vaikais ir paaugliais?
– Nemenkas. Ypač su jaunesniais, priklausantiems kids kategorijai. Jie dar mąsto visiškai kitaip, tad tenka pasistengti, kad iki jų prisikastum, pasiektum jų emocijas, išlaikytum dėmesį. Neužtenka tik mokėti šokti ir treniruoti, taip pat turi domėtis, kuo gyvena šiandienos vaikai, ką žiūri, kas jiems įdomu, turi atrasti, kaip su jais bendrauti, įtraukti kažkokių žaidimų elementų ir pan. Iš esmės turi jiems parodyti, kad treneris juos supranta ir yra savotiškas draugas, tačiau taip pat turi išlaikyti jų pagarbą ir būti jiems savotiškas autoritetas, nes vis tik susirenkame mokytis.
Vaikai turi suprasti, kad galiausiai būrelis nėra vien tik apie šokius, atėję į užsiėmimus jie ugdo ir daugybę kitų įgūdžių – gebėjimą dirbti komandoje, bendrystę, tikslo siekimą ir t. t.
Dirbti su paaugliais kiek paprasčiau – jie jau yra sąmoningesni, gali priimti kritiką, tad mokymosi rezultatus gali aptarti atviriau. Vis tik turbūt sunkiausia su mokinių tėvais. Kartais jie jautriau už savo vaikus priima jiems skirtas pastabas. (Juokiasi) Tenka laviruoti.
– Tačiau jau turbūt išmokote kalbėtis su skirtingo amžiaus, patirčių ir profesijų žmonėmis?
– Manau, kad taip. Sakyčiau, kad man nesunku perskaityti žmones, perprasti jų būdą ar energiją ir surasti bendrą kalbą.
– Vis tik užsiminėte, kad šokiai ir trenerio darbas buvo jūsų pagrindinė veikla, kas juos pakeitė?
– Tiesa, nuo šių metų šiai veiklai nutariau skirti mažiau laiko. Taip nusprendžiau, nes darbas su mokiniais reikalauja daug kūrybinių jėgų, o aš jaučiu, kad per ketverius mokytojavimo metus kažkiek perdegiau. Tai pradėjo mane kankinti iš vidaus, dirbti pasidarė psichologiškai sunkiau. Juolab kad mokytojui tenka nemenkas psichologinis krūvis – nelengva matyti jų ašaras, kai kažkas nepasiseka, turi sugerti jų istorijas, kasdienius išgyvenimus. Tai nėra lengva.
Galiausia pradėjau daugiau dirbti su socialinėmis medijomis, kurti daugiau turinio sau, o taip pat darbuojuosi su „Warner Music Lithuania“ atlikėjais, tai užima nemažai laiko, pareikalauja kūrybinių jėgų. Tačiau kol kas turinio kūrimas man teikia daug džiaugsmo ir laimės, tad nutariau daugiau laiko skirti veiklai, kuri man šiuo metu yra įdomesnė.
– Kaip šokėjas nutarė užsiimti socialiniais tinklais?
– Pamenu, jau būdamas 12 metų bandžiau kurti turinį. Iš pradžių kėliau vaizdo įrašus į jutubą, bet man nieko nepavyko – peržiūrų sulaukdavau nedaug, nes 12-metis niekam nebuvau įdomus. (Juokiasi) Po to išbandžiau kelias kitas programėles, bet ir ten didelio susidomėjimo nesulaukiau, tačiau manęs tai nesustabdė – vis tiek norėjosi toliau kurti ir linksminti žmones. Kai pradėjau kelti turinį į tiktoką, man ir pačiam kiek netikėtai sekėjų skaičius ėmė sparčiai augti. Dabar pagalvoju, kad jei 12-metis aš būtų pamatęs, kiek peržiūrų dabar surenku, veikiausiai būtų nepatikėjęs.
– Visuomet taip atkakliai siekiate tikslo?
– Yra dalykų, kai nepasisekus tiesiog numoju ranka. Tačiau jei ko nors tikrai noriu, būnu labai užsispyręs ir stengiuosi, kol pasiekiu savo. Taip nutiko ir su šokiais, ir su socialiniais tinklais – nė vienos iš šių veiklų nelaikiau trumpalaikiu hobiu, jos abi mane sužavėjo, įtraukė, tad niekada netrūko motyvacijos ir užsispyrimo.
– Vis tik atrodo, kad šiandien norinčių būti turinio kūrėjais socialiniuose tinkluose yra aibės, turbūt konkurencija milžiniška.
– Į turinio kūrimą pirmiausia žiūriu kaip į man malonią ir smagią veiklą, todėl konkurencijos nejaučiu. Kaip tik esu linkęs pasidžiaugti už kitus, smagu, kad nauja kūrėjų karta gali augti, kurti, turi eterio. Veikiausiai ir žmonėms gera pamatyti naujų veidų.
– Ko, jūsų manymu, reikia, kad būtum įdomus sekėjams ir jų skaičius augtų?
– Anksčiau mane veikdavo kitų kūrėjų įtaka, stengdavausi daryti kažką panašaus į tai, ką jie daro. Tačiau galiausiai supratau, kad svarbiausia būti savimi ir dalytis tuo, ką veikiu kasdien. Iš tiesų sekėjams jau pabodo nušlifuotas, išblizgintas turinys, kur viskas tik gražu ir faina, jiems įdomu stebėti tikrus žmones ir tikrus gyvenimus. Manau, kad būtent tai, jog stengiuosi išlikti savimi, juos ir traukia.
– Sakote, svarbiausia būti savimi, tad įdomu, koks esate? Kaip save pristatytumėte žiūrovams, kurie iš socialinių tinklų jūsų nepažįsta?
– Esu žmogus fejerverkas – niekada negali žinoti, ko iš jo tikėtis ir kaip jis išsprogs. Mane tereikia užkurti ir aš galiu pasileisti į visas puses. (Juokiasi.) Noriu, kad žmonėms aplink mane būtų smagu, stengiuosi pakelti jiems nuotaiką, pralinksminti, bet visuomet išlikdamas autentišku savimi. Taigi trumpai – esu autentiškas fejerverkas.
