Grėtė Krutovienė dar prieš dešimtmetį buvo gerai žinoma lietuviškų serialų aktorė, tačiau šį rudenį į televiziją ji sugrįžo ne kaip filmų herojė, o kaip tikroji ji – profesionali dresuotoja, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ vedėja ir kūrėja. Kaip Grėtė pasakojo LRT.lt, supratusi, kad aktorystė – ne jai, ji pasinėrė į vietos po saule paieškas ir tik įkritusi į psichologinę duobę suprato – atsakymas visada buvo šalia, taip paauglystėje užgimęs susidomėjimas keturkojais ją ištraukė ir tapo pašaukimu.
– Eteryje pasirodžius pirmosioms „Gyvūnų užkalbėtojos“ laidoms, kai kurie LRT TELEVIZIJOS žiūrovai ėmė sukti galvas, kur yra jus matę, kiti iškart atpažino, kad paauglystėje buvote gerai žinoma lietuviškų serialų aktore.
– Tiesa, kadaise mano karjera televizijoje prasidėjo nuo aktorystės, bet nors tai buvo labai smagi ir vertinga patirtis, ją jau palikau už nugaros. Dabar jos vietą užėmė šunys ir kinologija, tad į televiziją sugrįžau ne kaip kita herojė, o kaip aš su savo pašaukimu.
– Tikriausiai įgyta patirtis praverčia, kameros negąsdina, o ir pati televizija užburia savo magija.
– Dažnam atrodo, kad nuo mažų dienų esu pratusi prie kamerų, todėl man viskas paprasta, tačiau taip nėra – jaudulio išties netrūksta, abi patirtys gana skirtingos.
Ir į projektą mane atviliojo ne tiek pati televizija, kiek projekto formatas ir galimybė ugdant visuomenę prisidėti prie gyvūnų gerovės. Labai patiko mintis, kad šioje laidoje iš esmės žmonėms rodysime, kaip yra užmezgama draugystė su augintiniu, kaip svarbu puoselėti gerus santykius su šunimi. Juk dažnai įsivaizduojama, kad keturkojų dresūra tai šuns vedžiojimas už nosies kvepiančiu skanėstu. Toli gražu taip nėra.
Tikiu, kad kiekvienas gyvūnas į gyvenimą ateina mūsų ko nors išmokyti. O išmokyti kiekvienas gali labai daug, jei tik jam leidžiame.
– Vis tik kaip jauna, perspektyvi aktorė tapo dresuotoja ir šunų akademijos „WonderDog“ įkūrėja?
– Šunys į mano gyvenimą atėjo dviem etapais, jie, beje, į mano gyvenimą atėjo pirmieji. Gyvūnus mėgau nuo mažumės, o kai man buvo 10–11 metų, labai susidomėjau šunimis. Eidavau į senomis knygomis prakvipusią biblioteką ir iš knygos „Tarnybinė ir dekoratyvinė šunininkystė“ mokiausi apie veisles ir bazines dresūros komandas. Netrukus gavau ir pirmąjį savo keturkojį – taksų veislės šunį, ėmiausi jį mokyti. Galima sakyti, kad tuo metu gyvenau šunimis: domėjausi, rinkau įvairias statulėles, puodelius ir t. t. Pamenu, mano bendraamžiai rinko plakatus su scenos žvaigždėmis, aš – su šunimis.
Paskui mano susidomėjimą jais pakeitė gyvenime atsiradęs serialas ir televizija. Kai po kelerių metų supratau, kad aktorystė – ne man, dingau iš ekranų ir vėl pasinėriau į savęs paieškas.
Pasirinkau verslo vadybos studijas, bet, joms ritantis į pabaigą, mane, kaip turbūt ir dažną 20–25 m. žmogų, vėl ėmė kamuoti egzistenciniai klausimai, norėjau suprasti, kodėl esu šioje žemėje, ir atrasti sau artimiausią veiklą. Rodos, įkritau į tam tikrą psichologinę duobę, laimei, iš jos mane ištraukė šunys. Net ir baigiamąjį bakalauro darbą susiejau su savo pomėgiu ir rašiau apie žmogiškųjų išteklių vadybą savanoriškose gyvūnų globos organizacijose.
– Tikriausiai vien noro ir apsisprendimo neužtenka – kaip savo aistrą pavertėte profesija?
– Viskas dėliojosi po truputį. Kaip ir minėjau, šiokius tokius pagrindus įgijau dar paauglystėje, pirmąjį savo ir draugų šunis mokiau pati remdamasi knyga ir pajautimu, o antrąjį šunį vedžiau į dresūros pamokas, ten geriausiai pasirodėme egzamine. Beje, mano šuns veislė buvo taksas, kai kurių žmonių įsitikinimu, tai buvo nedresuojama veislė.
Dar studijuodama pradėjau savanoriauti prieglaudoje, ten ne tik galėjau padėti gyvūnams, bet stebėdama juos ir nemažai sužinoti – suprasti, kaip jie komunikuoja, kaip reaguoja į skirtingus kūno signalus ir pan. Paskui pradėjau lankyti įvairius mokymus, kursus, skaičiau knygas, ieškojau medžiagos internete.
Šiais laikais papildyti žinių bagažą nėra sudėtinga, tačiau reikia laikytis ir tam tikros Lietuvos kinologų draugijos dresuotojų sąjungos nustatytos tvarkos, pagal ją kvalifikaciją įgijau dvejus metus išdirbusi dresūros mokykloje trenerio asistente ir paskui išlaikiusi teorinių ir praktinių žinių egzaminą.
Tiesa, ir tapus trenere bei įkūrus šunų akademiją žinias reikia gilinti nuolat – kasmet keliauju į skirtingus mokymus ir seminarus, domiuosi.
Sutinku daug įdomių, šviesių asmenybių – ir dvikojų, ir keturkojų.
– Smalsu, kiek keturkojų yra jūsų namuose?
– Trys – du šunys ir katė. Pirmasis namuose atsirado 11-us metus skaičiuojantis Eltonas. Jis – buvęs prieglaudinukas, būdamas maždaug metų ar pusantrų, gyvenęs gatvėje ir turėjęs krūvą sveikatos problemų. Jį pagavę „Grindos“ darbuotojai planavo užmigdyti, tačiau simboliška – „SOS gyvūnų“ savanorė Angelika kaip koks angelas jį išgelbėjo, pasiėmė į laikinąją namų globą, išgydė ir Eltonas keliavo į prieglaudą laukti savo namų.
Kadangi ten savanoriavau, tai ir man teko jį vedžioti ir mokyti. Galiausiai aš jį priėmiau laikinajai globai, tik ši tapo amžinąja. Iš pradžių jis buvo labai sudėtingas augintinis, o šiandien drauge su manimi veda edukacijas ir yra treniruočių asistentas. Jis – mano sielos šuo.
Maždaug po metų namuose atsirado ir katė Ūsė. Tiesa, niekada nebuvau kačių žmogus, tad katytė turėtų dėkoti Eltonui, su juo kažkada drauge užėjome į tuo metu nedidukę prieglaudėlę „Vyšnių sodas“. Man padavė bailią, mažytę maždaug 6–7 mėnesių katytę. Nuleidau ją Eltonui, šis ją lyžtelėjo, o katytė atsakė tuo pačiu. Įvyko kažkokia magija – mano akyse susikaupė ašaros ir pasakiau, kad per savaitgalį pasidomėsiu kačių priežiūra, įsigysiu viską, ko jai reikia, ir pirmadienį pasiimsiu namo. Taip mūsų šeimą papildė katė.
Galiausiai prieš septynerius metų nutariau įgyvendinti seną savo svajonę ir įsigyti pavojingų veislių sąraše esantį amerikiečių Stafordšyro terjerą. Vykau į bičiulės veislyną ketindama pasiimti kalytę, tačiau įsimylėjau patinėlį Aasbo. Su juo dėl jo temperamento iš pradžių taip pat nebuvo paprasta, bet tikiu, kad kiekvienas gyvūnas į gyvenimą ateina mūsų ko nors išmokyti. O išmokyti kiekvienas gali labai daug, jei tik jam leidžiame. Būtent Aasbo mane išmokė didžiausių pamokų, Eltonas, kaip ir Ūsė, suteikė savų pamokų – už tai esu kiekvienam iš jų dėkinga.
– Pasakojote apie mokymus, kurie yra nuolatinė tobulėjimo dalis. Kaip manote, galbūt ir norintiems įsigyti gyvūną reikėtų lankyti kursus apie augintinio priežiūrą ir atsakomybes?
– Jei būtų mano valia, kiekvienam planuojančiam turėti šunį reikėtų laikyti bent jau teorinį žinių patikrinimą. Panašiai kaip norint gauti vairuotojo pažymėjimą. (Šypteli.) Savo akademijos pamokose taip pat pabrėžiu, jog iš tiesų pirmiausia mokau šeimininkus, kad jie galėtų tinkamai su savo augintiniais bendrauti, juos mokyti ir dresuoti. Labai dažnai klientai ir patys pripažįsta, jog šeimininkams taip pat yra ko pasimokyti. Tiesa, toks suvokimas dažnam atsiranda tik susitikus su specialistu. Norėtųsi, kad žmonės tam tikrų žinių turėtų dar prieš įsigydami gyvūną.
Beje, akademijoje mes teikiame konsultacijas tiems, kurie dar tik planuoja turėti augintinį, papasakojame, ką reikėtų žinoti jam atvykus į namus, padedame išsirinkti tinkamiausią veislę, rekomenduojame veislynus ar prieglaudas ir pan. Bent jau tiek kol kas galima padaryti, nors pasvajoju, kad jau darželyje ar mokykloje būtų privalomų susitikimų su gyvūnų specialistais ir vaikai nuo mažumės būtų mokomi atsakingo elgesio su gyvūnais, savais ar sutinkamais gatvėje. Norisi edukuoti apie pagarbų ir saugų elgesį, kad visi galėtume gyventi darnesnėje visuomenėje.
Rodos, įkritau į tam tikrą psichologinę duobę, laimei, iš jos mane ištraukė šunys.
– Paminėjote, kad galite padėti žmogui pasirinkti, kokios veislės šuo jam galbūt tinkamiausias. O ar ne viskas priklauso nuo auklėjimo? Kartais atrodo, kad žmonės nusimeta atsakomybę ir dėl sudėtingo šuns elgesio kaltina jo veislę.
– Pripažįstu, atėjusi į kinologijos pasaulį ir pati tuo tikėjau, tačiau teko įsitikinti, kad veislė taip pat lemia labai daug, nes yra susijusi su šuns genetiniu bagažu. Norėčiau paneigti mitą, kad viskas priklauso tik nuo auklėjimo, veislės egzistuoja ne šiaip sau. Tarkime, aviganis norės ganyti, terjeras – gaudyti smulkius objektus ar net gyvūnėlius, spanielis – uostinėti ir t. t. Taigi, kad ir koks svarbus auklėjimas, ne viskas priklauso nuo jo. Tiesiog kartais žmonės turi suvokti, už ką prisiima atsakomybę.
Vienas iš mano šunų nėra linkęs draugauti su kitais šunimis. Jei kitas šuo prie jo pernelyg priartės, jis šieps dantis, urgs, gali pulti, tiksliau, turi polinkį rinktis tokį elgesį, nors jau esu išmokiusi jį tiesiog vengti kitų šunų, t. y. trauktis nuo jų. Dažnas praeivis net nesupranta, kad jis nėra draugiškas šunų atžvilgiu, būna net manančių, kad jis draugiškas, mat dažnai savo abu šunis vedžioju kartu. Aš jį priimu tokį, koks jis yra, prisiimu atsakomybę už jį ir stengiuosi užtikrinti aplinkinių saugumą ir savo šunį mokyti.
Ir kitiems sakau, kad jei jau pasiėmė gyvūną, kuris gali aštriau reaguoti ar būti jautrus, reikia į tai pažvelgti atsakingai ir pasistengti, kad būtų užtikrinti ir gyvūno poreikiai, ir aplinkinių saugumas. Juk, kaip sakoma knygoje „Mažasis princas“, esame atsakingi už tuos, kurios prisijaukiname.
– Vis dar dažnai galvojame, kad dresūra reikalinga dideliems šunims, rodos, mažų veislių šuneliai, kurių neretai galime pamatyti įsitaisiusių nešyklėse, jokios grėsmės nekelia, tad ir į jų mokymą galima žvelgti pro pirštus.
– Pasirodžius „Gyvūnų užkalbėtojos“ laidoms, sulaukiau ir žiūrovų klausimų, ar bus laidų apie mažų veislių šunis. Iš tiesų, jau rodėme ir dar rodysime nemažai apie mažų veislių šunų dresūrą. Svarbu parodyti šeimininkams, kad ir mažų veislių šunis reikia mokyti. Tarp mano auklėtinių taip pat gana daug mažų veislių šunų, jie puikiausiai mokosi.
Nors atrodo, kad toks šuo žalos nepridarys, negalime atmesti, kad jis gali išgąsdinti vaiką ar žmogų, turintį šunų fobiją. Be to, neretai be pavadėlio vedžiojami šuniukai gali pribėgti prie didesnio šuns ir jį išprovokuoti savo lojimu ar elgesiu, juk niekada nežinai, ar tas kitas šuo nėra jautrus, probleminis ir aštriau reaguojantis dėl turėtų patirčių.
Šuo – ne robotas, jis gyvas daiktas ir kartais gali pasielgti nenuspėjamai. Gerai suprantantis šuns komunikaciją žmogus gali geriau numatyti greitą šuns reakciją, o kitam atrodys, kad šuo pasielgė nenuspėjamai.
Situacijų yra įvairių ir jas reikėtų apgalvoti, kad nekeltume papildomo streso kitam gyvūnui ir šalia esantiems žmonėms. Manau, kiekvieno žmogaus ir gyvūno asmeninė erdvė turi būti gerbiama. Situacija šiuo klausimu Lietuvoje gerėja, tačiau dar atsiliekame nuo kai kurių Vakarų šalių.
Jei būtų mano valia, kiekvienam planuojančiam turėti šunį reikėtų laikyti bent jau teorinį žinių patikrinimą. Panašiai kaip norint gauti vairuotojo pažymėjimą.
– Ar tau, kaip gyvūnų užkalbėtojai, visuomet pavyksta susikalbėti su visais šunimis?
– Kaip ir su žmonėmis – su vienais pavyksta geriau, su kitais – sunkiau. Yra tokių, su kuriais susikalbame, tačiau ne su kiekvienu užsimezga itin stiprus ryšys, o yra ir tokių, kuriuos net šeimininkai juokais pavadina mano sielos šunimis.
– Sakoma, kad šunys veikia kaip vitaminai ir antidepresantai, tad jūsų darbas – svajonių darbas, ar vis tik turi jis ir tamsesnių spalvų?
– Dažniausiai tai susiję ne su šunimis, o su šeimininkais. Išties yra puikių žmonių, kurie mokosi ir labai stengiasi, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie dėl visko kaltina šunis ir kurių požiūrį pakeisti gali būti labai sudėtinga. Tai gali būti nelengvas psichologinis iššūkis, bet per daugiau nei dešimtmetį veiklos, manau, išmokau pakankamai gerai susikalbėti ir su skirtingais žmonėmis. Su vaikais, beje, dažnai būna lengviau nei mokyti kai kuriuos suaugusius žmones.
– Kaip atrodo šunų dresuotojos darbo diena?
– Vienodos rutinos nėra, su laiku dienos tvarkaraštis labai keitėsi. Buvo laikas, kai dirbau nuo pirmadienio iki sekmadienio – vesdavau individualias ir grupines treniruotes, konsultuodavau, vedžiau seminarus gyvai ir nuotoliniu būdu, skaičiau paskaitas. Dabar viskas tam tikra prasme mažiau įtempta, dalį laiko tenka pasėdėti prie kompiuterio, dalį – praleisti su savo auklėjamais keturkojais, dalį laiko užima laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ filmavimai, pasiruošimas jiems, na ir pagaliau išmokau dalį laiko skirti sau ir šeimai.
Bene smagiausia mano pagrindinio darbo dalis – vykti į pamokas šunų namuose, taip pamatau labai daug gražių, įdomių vietų, sutinku daug įdomių, šviesių asmenybių – ir dvikojų, ir keturkojų.
