Susigalvoti iššūkių ir juos nugalėti – šių laikų dogma. Trijų vaikų mama, „Mamų radijo“ įkūrėja, televizijos laidos vedėja, restorano „Vaflių namai“ bendrasavininkė, nuomonės formuotoja Laura Mazalienė plėšėsi tarp šeimos ir verslų tol, kol prireikė gydytojų pagalbos. Dabar Laura LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ ramiai pripažįsta, ją prarijo rūpesčiai ir iš gyvenimo ji „iškrisdavo“ net keletą dienų per savaitę.
Psichosomatinė liga, užklupusi verslininkę, privertė prisipažinti, kad ramybę verta ugdyti nuo mažumės ir kiekvieną mielą dieną.
„Augindami vaikus neretai mes labai norime plačiai jiems parodyti pasaulį, koks jis yra didelis ir gražus, ir kiek mes turime galimybių. Aš augau labiau konservatyvioje šeimoje, kur buvo brėžiama viena linija. Mano vyras augo atviresnėje šeimoje, kuri daugiau keliavo, daugiau matė. Kuomet susitikome, labai aiškiai vienas kitą pajautėme. Aš turėjau nemažą pasaulio pažinimo stygių, o jisai turėjo įrankį, kaip tą pasaulį pažinti. Tada mes natūraliai gyvenome tokį gyvenimą ir mūsų vaikai, atėję į šį pasaulį, prisijungė gyventi taip pat, kaip ir mes“, – šypsosi moteris.
Dešimt metų kartu esantys verslininkė, nuomonės formuotoja Laura Mazalienė su vyru, televizijos sporto žurnalistu Šarūnu negyvena tik pagal vadovėlio tiesas. Trijų vaikų mama vadovaujasi intuicija, atidžiai seka, ko reikia dviem dukroms Deimilei ir Aurėjai bei sūnui Matijui. Dar vaikystėje ji svajojo apie didelę šeimą ir prisimena išgyvendavusi, kad augo vienturtė.
„Aš augau viena, mano mama buvo orientuota į karjerą, jai buvo svarbus darbas, o mano tėtis buvo jūreivis, [...] jis praplaukiojo jūra daugiau kaip 30 metų. Aš jį labai retai matydavau, tikrai dažnai būdavau viena, – pasakoja Laura. – Mūsų šventės, o tai man labai svarbu, būdavo labai liūdnos, nes dažniausiai būdavome dviese su mama. Aišku, per Kalėdas važiuodavome pas močiutę, giminaičius, bet mūsų šeimos branduolys buvo pasibarstęs.
Aš dar vaiku būdama pagalvodavau, kad noriu visai kitaip susikurti savo gyvenimą-pasaką. Taip tikslingai, nesąmoningai ėjau tuo keliu. Kai pagalvoji, per tuos dešimt metų iš tikrųjų daug užgyvenome, pakeitėme tris būstus, susilaukėme trijų vaikų, įkūrėme vieną verslą – labai prasmingas dešimtmetis asmenybės gyvenime.“
Ne veltui anksčiau sakydavo, kad vaikui auginti reikia viso kaimo: ir močiutės, ir senelių, ir dėdės, ir tetos.
Per šeimyninį dešimtmetį būta ne tik šviesių, bet ir tamsių spalvų. Vienas sunkiausių išbandymų – pirmagimei nustatyta akies katarakta. Tąkart, neslepia Laura, diagnozė siaubingai išgąsdino. O kelionė su sudėtinga liga užtruko daugiau kaip penkerius metus.
„[...] Kuomet pirmagimei buvo trys mėnesiai, buvo tokia dilema, gydytojai darė tyrimus ir buvo spėlionės, ar jai yra akies vėžys, ar ten yra įgimta akies katarakta. Pastaroji yra lengviau pagydoma. Tada buvo toks pirmas gyvenimo supurtymas, kaip čia gali taip nutikti? Teko priimti šį iššūkį ir suprasti, kad gyvenimas yra labai spalvotas“, – prisimena trijų vaikų mama.
Jauna šeima tada kreipėsi į vieną geriausių vaikų akių gydytojų. Laurai ir Šarūnui Mazalams teko gana rimtai pakalbėti su gydytoju ir duoti pažadą, kad visas laisvalaikis bus aukojamas darbui su dukryte.
„Šiaip didelis pasiaukojimas dirbti su vaiku, nes kiekvieną dieną reikėjo jai dengti sveiką akytę, kad ta, kuri nemato, bent kažkiek progresuotų, reaguotų į spindulius, ir kad nebūtų visiškai neveiksni, – pasakoja laidos herojė. – Įsivaizduokite, kūdikiui po operacijos keturi mėnesiai, o tu uždengi akį. Jisai nieko nesupranta, kas čia darosi: viską matė ir staiga – nemato. Aš atsimenu reikėdavo akį dengti keturias valandas per dieną, paskui buvo laikotarpis, kai ūgtelėjo – jau iki penkių valandų. Aš tiesiog ją nešiodavau ant rankų, visada ją linksmindavau. Kartais būdavo tokių silpnumo akimirkų ir klausimų sau, o kodėl man?“
Dažniausiai apie tai pagalvojame tik tada, kai prasideda kažkokios fizinės problemos, dažniausiai žmogui reikia kažkokio sukrėtimo
Pasak Lauros, blogiausius dalykus mintyse blokuojame, o motinystė visada turi dvi medalio puses. Gimus vaikams, Laura ne tik susikoncentravo į jų priežiūrą ir auklėjimą, bet dar ir nėrė į verslą bei socialinių tinklų projektus.
„Buvo renginių, reikėjo kažkokius pranešimus paskaityti. O aš galvodavau, kaip man viską sustyguoti: ir buities darbus nudirbti, ir renginiui pasiruošti, dar reikia būti gera žmona, ir gera mama, ir gera drauge – visko pasidarė per daug. Tada aš supratau, kad moteris per daug prisiima sau atsakomybių, per mažai jų perleidžiame, dedikuojame vyrui, seneliams. Ne veltui anksčiau sakydavo, kad vaikui auginti reikia viso kaimo: ir močiutės, ir senelių, ir dėdės, ir tetos. O mes iš pradžių buvome kategoriški: „jokių auklių, namų tvarkytojų – mes viską pasidarysime patys!“ Bet kai gimė mūsų trečias Matijukas, aš tada vyrui pasakiau, kad norėčiau turėti auklytę, kuri galėtų mane išleisti bent keletui valandų per dieną – ar į mūsų restoraną nuvažiuoti, ar kažkokius reikalus susitvarkyti, ar tiesiog pasisocializuoti“, – išgyventą būseną prisimena verslininkė.
Visas krūvis Laurai kainavo daug. Ji neslepia – kasdienybė ją prarijo ir užklupo sunki migrena. Moteris sako negalėjusi patikėti, kad skausmingi priepuoliai ją paguldys net į patalą.
„Aš pati buvau tame kely, kol man po trisdešimtmečio prasidėjo labai stiprūs migrenos skausmai, per kuriuos aš tiesiog „iškrisdavau“ iš gyvenimo po savaitę. Kartais nuo stiprių migrenos priepuolių gulėdavau lovoje, darydavau ledo kompresus, gerdavau vaistus. Mane pykindavo ir tiesiog tada stuktelėjo mintis, kad aš visko per daug užsikrovusi ant savo pečių ir galbūt per daug leidau vyrui, nenoriu, kad taip nuskambėtų negražiai, bet pati pasidariau, kad vyrui gyventi tapo patogiau.
Jis galėjo daugiau dirbti, važiuoti į komandiruotes, mažiau įsitraukti į vaikų gyvenimą. Visgi trys vaikai, su jais yra ką veikti. Dažniausiai apie tai pagalvojame tik tada, kai prasideda kažkokios fizinės problemos, dažniausiai žmogui reikia kažkokio sukrėtimo, – įsitikinusi Laura. – Kai mes būname laimingi, viskas sekasi, tai yra toks plaukimas pasroviui: einu, darau ir per daug nemąstau, veikiu iš intuicijos.“
Jinai atidaro duris ir sako: „mamytei ir vėl galvą skauda...“
Ieškodama pagalbos, Laura nelaukė, vadovavosi ne tik intuicija, bet ir gydytojų rekomendacijomis. Iš pradžių jai buvo paskirtas biologinės terapijos gydymas.
„Atsimenu vieno tokio priepuolio metu užėjo vyresnioji dukra į kambarį, o aš tiesiog gulėjau apsiverkusi. Jinai atidaro duris ir sako: „mamytei ir vėl galvą skauda...“ Tuomet supratau, kad nenoriu, jog mano vaikai mane tokią matytų. [...] Ėjau pas tradicinės medicinos atstovus ieškoti priežasčių, ar yra kažkokių pakeitimų smegenyse. Gydytojai atliko įvairiausius tyrimus, bet nieko nerado, pasakė, kad aš esu visiškai sveikas žmogus.
Tada man buvo priskirtas inovatyviausias migrenos gydymo metodas Lietuvoje – tai yra leidžiami vaistai į šlaunį arba pilvą. Kai aš pradėjau juos leistis, man buvo labai nemalonus jausmas. Man tada buvo trisdešimt vieneri metai ir pagalvojau, kad taip gydytis dar per anksti“, – pasakoja itin sunkius migrenos priepuolius pergyvenusi moteris.
[...] pabaigiau psichologijos mokslus ir niekas nuo to nenukentėjo, sakyčiau dar patobulėjo situacija, pradėjome daugiau kalbėtis. Vyras pagaliau suprato, kad man visiškai yra normalu turėti pomėgių, eiti kažkur.
Tada Laura pravėrė psichoterapeuto kabineto duris ir suprato, kad būti geriausia visur neįmanoma. Nuraminus protą, moteris pati pradėjo studijuoti psichologiją, į savo kasdienybę įtraukė meditaciją. Dabar Laura žino, kaip suprasti, kad emocinė būsena eina iš rikiuotės.
„Aš esu gana racionali asmenybė ir tos meditacijos, kvėpavimo praktikos iš pradžių atrodė gana juokingos, – neslepia Laura. – Dėstytojui sakydavau, kad aš negaliu, mano organizmas nepriima. Kadangi tos studijos tęsėsi metus, tai tu nori, nenori, vieną kartą prisiverti, antrą, trečią kartą. Kai man vieną kartą buvo beprasidedantis migrenos priepuolis ir aš padariau tam tikrus kvėpavimo pratimus ir meditaciją, migrena tiesiog neįsismarkavo ir man buvo toks oho stebuklingas momentas. Pasirodo reikia tiek nedaug. Daugumos mūsų kvėpavimas yra netaisyklingas. Labai mažai žmonių kvėpuoja su diafragma. Mes neįkvepiame pilnai. Realiai pakvėpavus, prisotinus kraujyje deguonies, išsisprendžia tokios problemos, kaip kad migrena. Tai žymiai geriau, nei gydytis švirkštais. [...]
Kažkada vyrui sakiau: „Aš noriu pradėti lankyti pianino pamokas.“ Jisai sako: „čia reikia instrumentą pirkti, kada tu čia grosi, juk nebus laiko!“ Paskui norėjau studijuoti psichologiją, tai ir vėl sulaukiau pastabų, kaip čia dabar bus su mūsų šeimos savaitgaliais, nes iki tol mes neplanuodavome jokių kitų darbų ar reikalų, o laiką skirdavome tik šeimai. Jis buvo prieš mano naujus užmojus. Paskui pagalvojau: „o kodėl? Nes priprato, kad yra taip, o ne kitaip.“
Aš pradėjau ir tą pianiną lankyti, ir instrumentas atsirado, pabaigiau psichologijos mokslus ir niekas nuo to nenukentėjo, sakyčiau dar patobulėjo situacija, pradėjome daugiau kalbėtis. Vyras pagaliau suprato, kad man visiškai yra normalu turėti pomėgių, eiti kažkur. Pas mus gal nebuvo didelių problemų, buvo jaučiamas palaikymas darbinėje srityje, bet niekada neturėjau kažkokių pomėgių, eiti mokytis, groti [...]“
Galima skųstis ir sakyti, va kaip man čia blogai, bet iš tikrųjų [...] aš turiu labai daug nuostabių žmonių, kuriems rūpiu, kurie nori manimi pasirūpinti, ir kad mes esame viena didžiulė jėga.
Socialiniuose tinkluose Laura atvirai kalba apie savo išgyvenimus ir jausmus. Ten prabilo ne tik apie ligą, bet ir įkėlė vaizdo įrašą, kaip jos vaikai medituoja. Pastaruoju metu viešumoje moteris vis daugiau koncentruojasi į psichologiją bei moteriškumą. Ir vis primena, kad nereikia pamesti savęs.
„Kai tu save nusialini, tą labai greitai pajaučia ir aplinka, ir vaikai, ir šeima. Tada branduolys pradeda braškėti. Čia kartais žmonės sako: „labai savanaudiška pradėti taip galvoti.“ Bet juk čia visiškai nesavanaudiška, čia yra mūsų prigimtinis poreikis pasirūpinti savimi [...]“, – įsitikinusi L. Mazalienė.
Racionaliai mąstydama, Laura pripažįsta, socialiniai tinklai – vienas iš pagrindinių jos pragyvenimo šaltinių, tad iš ten trauktis nesiruošia. Tačiau moteris įsitikinusi, kad tik sudėtingi įvykiai priverčia sustoti ir atsisukti į save.
„Gyveni, viską dėliojiesi pagal savo sukurtą scenarijų, bet kartais gyvenimas netikėtai paima ir pakoreguoja tą scenarijų, visiškai netikėtai, – sako Laura. – Praėjusiais metais turėjau visokiausių sveikatos problemų, bet, vėlgi, čia požiūrio klausimas. Galima skųstis ir sakyti, va kaip man čia blogai, bet iš tikrųjų kiekviena ta situacija man parodė, kokia aš esu turtinga, kai man nutiko kažkokia bėda, kad aš turiu labai daug nuostabių žmonių, kuriems rūpiu, kurie nori manimi pasirūpinti, ir kad mes esame viena didžiulė jėga. [...]“
[...] mūsų seneliams teko išgyventi tremties, karo baisumus, buvo didelis vaikų mirštamumas. O mes dabar tikimės, kad gyvensime tokioje idilėje ir pasieksime viską, ko mes norime.“
Laura sako vedanti labai atsakingą gyvenimo būdą. Moteris reguliariai tikrinasi sveikatą, nenori netikėtai „išlįsiančių“ įsisenėjusių ligų. 2023 metais trijų vaikui mamai netikėtai diagnozuotas darinys skydliaukėje. Tačiau, tikina Laura, nauja diagnozė jos visai negąsdina, nes už nugaros – tvirtas šeimos palaikymas.
„Iki šiol gydytojai neišsiaiškina, ar jisai yra gerybinis, ar piktybinis, nes labai sudėtinga ištirti, tokia komplikuota situacija. Realiai kas tris mėnesius aš gyvenu didžiuliame strese, toks minčių kratinys, kaip čia viskas gali būti... Bet sakau, turiu labai didelę palaikymo komandą ir paskutiniu metu pradedu tikėti, kad viskas bus gerai“, – optimistiškai į ateity žvelgia energinga ir veikli mama. – [...]
Kartais iš tų laimingų akimirkų mes nepasisemiame tiek daug, kaip iš tų sukrečiančių patirčių. Mes kartais su terapeute pašnekame ir terapeutė sako: „jūsų karta, jūs norite būti laimingi, sėkmingi, jūs ignoruojate skausmą, ignoruojate skyrybas, netektis, bet taip nevyksta.“ Pasak jos, mūsų seneliams teko išgyventi tremties, karo baisumus, buvo didelis vaikų mirštamumas. O mes dabar tikimės, kad gyvensime tokioje idilėje ir pasieksime viską, ko mes norime.“
Visas pokalbis su Laura Mazaliene – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
