„Tėvai manęs neatkalbinėjo ir nespaudė mesti muzikos, nors geriau pagalvojus, turėjo tam teisę – groti nemokėjome, gerų gitarų neturėjome ir turbūt iš šono kėlėme šypseną“, – beveik 30 metų trunkančios karjeros pradžią prisimena grupės „Biplan“ vokalistas Maksas Melmanas. Šiandien grupės dainas atmintinai išmokę minios gerbėjų, su kuriais susitikti į Lietuvą atlikėjas skuba iš Vokietijos, kur gyvena jo šeima.
Nors M. Melmanui tenka nemažai keliauti, o gruodis yra ganėtinai darbingas, jo įtemptoje darbotvarkėje pavyko surasti laiko ilgesniam pokalbiui prie kavos puodelio. Tiesa, likus kelioms minutėms iki susitikimo gavau žinutę, kad jis šiek tiek vėluos, nors galiausiai pavėlavo vos kelias minutes. Jis šypsosi, taip įpratęs gyvendamas svetur.
„Vokiečių punktualumas – ne mitas, nors ne visi jie tokie. Tačiau būtent ten punktualus tapau ir aš. Anksčiau man ir pusvalandis buvo ne vėlavimas – tik užtrukimas, dabar atvykstu laiku, o jei matau, kad vėluoju bent kelias minutes, įspėju. Apskritai išmokau susidėlioti viską taip, kad visur spėčiau“, – šypteli dainininkas, su kuriuo pasikalbėjome apie gyvenimą tarp dviejų šalių, šeimą ir tris dešimtmečius besidriekiantį „Biplanų“ kelią.
– Nelengva jus pagauti – vieną dieną Lietuvoje, kitą – Vokietijoje. Ar nepavargstate nuo tokio lėkimo ir spėjate stabtelti, pasidžiaugti tuo, kas nuveikta?
– Spėju. Galbūt per daugelį metų jau įpratau. Aišku, kartais būna painiava galvoje dėl kelionių datų, tačiau viską suderinu. Kiekvienam filmavimui, koncertui ar naujos dainos įrašui stengiuosi pasiruošti ir morališkai, ir fiziškai. Kad ir vienas paskutinių mano apsilankymų Lietuvoje truko vos tris dienas, bet per jas spėjau ir koncertą atlikti, ir porą kartų užsukti į studiją įrašyti naujos dainos vokalo partiją. Spėjau ir pasidžiaugti tuo, ką su kolegomis padarėme.
– Grupę „Biplan“ su bendraminčiais subūrėte paauglystėje, šį rudenį paminėjote 28-ąjį oficialų gimtadienį. Būdami paaugliais tikėjote, kad jūsų svajonė virs viena ilgiausiai šalyje gyvuojančių grupių?
– Vis dar turime daug noro ir tikėjimo, labai daug tikslų. Ir anuomet turėjome labai daug noro, tikėjimo, kad kažkas iš to išeis, žinoma, ir daug naivumo – jei į viską būtume žvelgę racionaliai, turbūt jau seniausiai viską būtume metę. Tačiau kai tau 13–14 metų, įsivaizduoji, kad viską žinai geriau nei visi kiti, turi savo tiesą ir nori ją nešti, o mums patraukliausias būdas buvo muzika ir mūsų dainos.
Be to, jaunystėje mėgstami atlikėjai neretai tampa tam tikru pavyzdžiu, kuris įkvepia siekti. Taip viskas ir prasidėjo – senos gitaros, pirmi bandymai, pagrojimai draugams. Nelabai mokėjome groti, bet susirinkdavome vakarais prie arbatos ir pyrago, dainuodavome, grodavome, vieni iš kitų mokėmės ir sėmėmės žinių. Taip po truputį ir išmokome to, ką dabar mokame.
– Vadinasi, muzikos mokyklos nelankėte?
– Ne, visi biplanai buvome savamoksliai.
Esu linkęs atskirti darbus bei šeimą ir nenoriu asmeninio gyvenimo paversti darbo įrankiu.
– Kaip apskritai muzika atėjo į jūsų gyvenimą?
– Tai nulėmė daug skirtingų aplinkybių ir sudedamųjų. Mama vis pajuokauja, kad įtakos mano karjerai turėjo ir tai, kad manęs besilaukdama kasdien klausėsi roko operos „Jesus Christ Superstar“. (Juokiasi.) Iš tiesų mūsų namuose visad skambėjo daug ir įvairių atlikėjų: nuo bitlų ar dainuojamosios poezijos iki klasikinės muzikos, prie kurios mane pripratino mama. Ji mėgdavo eiti į klasikinės muzikos koncertus, kartu nuo 5–6-erių vesdavosi ir mane. Esu už tai jai labai dėkingas.
– Jei jau muzikanto kelią pasirinkote taip anksti, kitos profesijos ir neteko paragauti?
– Teko padirbėti įvairiausių darbų – buvo paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis, sunkmetis, tad reikėjo užsidirbti. Dabar keista prisiminti, tačiau būdamas gal 15–16 metų naktimis saugojau darželį, po to pardavinėjau knygas, kroviau sauso pieno maišus...
Kurį laiką iš muzikos nieko neuždirbdavome, pirmuosius pinigus gavome gal 1995-aisiais. Tais metais grojome pirmąjį rimtą savo koncertą ir tai laikome oficialia grupės pradžia. Aišku, iš pradžių gaudavome nedaug, tačiau buvo nuostabu žinoti, kad uždirbai iš savo kūrybos. Tada man jau buvo maždaug 16–17 metų, taigi dalį uždarbio pasilikdavau sau, pramogoms, dalį atiduodavau tėvams.
Taip viskas po truputį įsisuko, honorarai augo, nors kartais tekdavo pagroti ir už pietus. Buvo visko, bet jau tada supratome, kad mūsų dainos patinka žmonėms ir turi tam tikrą vertę. Galiausiai atėjo laikas, kai nebereikėjo dirbti papildomų darbų ir galėjome visą laiką skirti muzikai.
Tarp mano pažįstamų buvo tokių, kurie bandė suderinti muziką su kitomis veiklomis, bet galiausiai buvo priversti pasirinkti – dirbti kitą, galbūt taip pat mylimą darbą, o gitarą pasilikti laisvalaikiui su šeima ar draugais, ar visa koja žengti į tą nestabilų ir trapų muzikos pasaulį. Mes jį ir pasirinkome.
– Ar galėtumėte save įsivaizduoti dirbantį ką nors kabinete, prie kompiuterio?
– Kaip ir sakiau, muzikos pasaulyje daug nestabilumo. Vasarą ar per šventes vos spėjame suktis, tačiau būna laikotarpių, kai koncertų mažiau. Kai per pandemiją jų iš viso nebuvo, buvo šiokių tokių pamąstymų, ką dar galėčiau daryti. Supratau, kad kabinete dirbti nenorėčiau – ne mano būdui. Tačiau galėčiau dirbti kokį nors fizinį darbą – nuo sodininko iki vairuotojo. Turbūt galėčiau save įsivaizduoti ką nors kuriantį, gaminantį. Man patinka, kai darbas turi apčiuopiamą rezultatą – ką galima pačiupinėti, perklausyti...
– Ar per tris grupės gyvavimo dešimtmečius susimąstyti privertė tik pandemija? Nebuvo minčių sukti skirtingais keliais?
– Panašių minčių nebuvo. Galbūt būdavo laikotarpių, kai atrodo, kad dainos nesidėlioja, nepavyksta nieko sukurti, bet turbūt kiekvienas muzikantas pasakytų tą patį. Tačiau niekada nebuvo aplankęs nenoras į rankas imti instrumentą ar rengti koncertų. Tiesiog tie, kurie ilgai yra šiame nestabiliame muzikos pasaulyje, žino, kad sudėtingesnius laikotarpius, kai mažiau koncertuojama ar tam tikras kūrybines pauzes reikia išlaukti. Tie, kuriems tai yra sudėtinga, paprastai pradeda blaškytis ir išsiskirsto.
Aš, net ir žinodamas, kas laukia, dukros nestabdyčiau, – tegul ji daro tai, kas arčiausiai širdies.
– Panašu, kad jūsų grupę išlaikė ir tvirta tarpusavio draugystė.
– Ji labai prisidėjo. Žinoma, kūrybinių diskusijų ir konfliktų tikrai būna nemažai. Nors paauglystėje atrodė, kad esame labai panašūs, iš tiesų esame labai skirtingi ir kiekvienas su savo nuomone, tad tenka pasiginčyti. Tačiau taip kiekvienas įnešame savo spalvų ir galiausiai prieiname prie bendro susitarimo.
– O ar esate tie bičiuliai, kurie laiką drauge leidžia ne tik studijoje? Norisi susibėgti laisvalaikiu?
– Žinoma! Kadangi aš nemažai laiko praleidžiu ne Lietuvoje, būna kad ilgiau nesimatome, bet mums malonu drauge susitikti ne tik studijoje ar prieš koncertus – bendraujame ir laisvalaikiu, su šeimomis.
– Per 30 metų muzikos pasaulis labai pasikeitė. Lengva perprasti besikeičiančias žaidimo taisykles?
– Iš tiesų jis visiškai pasikeitė. Buvo laikai, kai įrašydavai dainą, ji nuskambėdavo radijuje – ir tu jau žvaigždė. Dabar taip anaiptol nebėra. Kartais atrodo, kad taisykles žinome ir prisitaikome, kita vertus – prisitaikyti ir nesistengiame, tačiau vis dar esame ant scenos, vis dar esame toje srovėje.
– Bet ar neapmaudu, kad pastaraisiais metais išaugus socialinių tinklų įtakai, net ne kuriamos dainos, o aktyvumas instagrame kartais nulemia atlikėjo populiarumą ar kiek perklausų surinks nauja daina, kiek žmonių ateis į koncertus?
– Socialiniai tinklai tapo svarbiu darbo įrankiu. Puikiai tai suprantu. Ir nelaikau to kažkokiu blogiu – kiekvienas pasirenka savo kelią. Tiesiog pats veikiau esu linkęs atskirti darbus bei šeimą ir nenoriu asmeninio gyvenimo paversti darbo įrankiu.
Tiesa, kartais ir savo gyvenimo sekėjams parodau daugiau nei duodamas interviu žiniasklaidai. Tačiau to sąmoningai neplanuoju – jei noriu pasidalyti kokia nors žinia ar nuotrauka, taip ir padarau, bet dėlioti to sąmoningai negalėčiau ir nenorėčiau. Viskas gyvenime turi vykti natūraliai, dirbtinumo nemėgstu.
Turėjome labai daug noro, tikėjimo, kad kažkas iš to išeis, žinoma, ir daug naivumo – jei į viską būtume žvelgę racionaliai, turbūt jau seniausiai viską būtume metę.
– Panašu, kad jūsų dukra taip pat žengia muzikiniu keliu, jau prieš porą metų sėkmingai pasirodė Vokietijos muzikiniame tv šou. Nesinori kartais atkalbėti nuo to nestabilaus muzikinio kelio?
– Dar nežinia, kokį kelią ji pasirinks. Dabar jai – 14 metų, taigi galbūt šiandien nori vieno, poryt jau galvos apie kitą. Bet kalbant apie muzikinį kelią, žinau, kad kai kurie aktoriai ar atlikėjai sako vaikams nelinkintys eiti jų pėdomis, nes žino, kaip tai gali būti nelengva. Aš, net ir žinodamas, kas laukia, jos nestabdyčiau, – tegul ji daro tai, kas arčiausiai širdies. Juk svarbiausia, kad širdis degtų, o jei širdis degs kūryba, muzika ar scena, būsiu laimingas tėtis.
Mano tėvai manęs taip pat neatkalbinėjo ir nespaudė mesti muzikos, nors geriau pagalvojus, turėjo tam teisę – groti nemokėjome, gerų gitarų neturėjome ir turbūt iš šono kėlėme šypseną. Tačiau jie tada turbūt galvojo taip pat kaip ir aš – jei širdis dega, tegul pabando. Jei nusidegins, susigalvos kažką kito. Vis dėlto kai uždirbau pirmus pinigus, jie nusiramino, o kai 1998 m. pasirodė sėkmingas albumas „Braškės“, pradėjo manimi didžiuotis.
– O kaip „Biplan“ kūrybą dabar vertina jūsų dukra?
– Ji yra viena iš pirmųjų mūsų dainų klausytojų. Kai buvo mažytė, gal 5–6 metų, netgi buvo viena iš man svarbiausių vertintojų – jei išklausiusi dainos paprašydavo įjungti vėl, žinodavau, kad pavyko, jei po perklausos užsiimdavo kitais reikalais, sunerimdavau. Dabar kiek sudėtingiau, pagiria ir išskuba su savais reikalais. (Juokiasi.) Tačiau žinau, kad jai patinka ką darome, patinka mūsų koncertuose ir viliuosi, kad ji didžiuojasi tėčiu.
– Dar visai neseniai ji, daugelis jūsų kūrybos gerbėjų galėjo išvysti jus labai skirtinguose amplua – pastaraisiais metais pasirodėte ne viename tv projekte, vienas jų – „Aš esu muzika“, kuriame teko pasimatuoti skirtingus muzikos stilius.
– Visi projektai buvo milžiniška patirtis, kurią įsidėjau į vidinę taupyklę ir dabar naudoju „Biplan“ veikloje. Rodos, per kone 30 metų scenoje esi visko matęs, tačiau visą gyvenimą mokomės. Gauname naujų žinių, patirčių, išbandymų. „Aš esu muzika“ man padėjo praplėsti gebėjimus ir požiūrį į muziką. Labai tuo džiaugiuosi.
– Rodos, visas jūsų gyvenimas apipintas muzikos. Kaip nuo jos pabėgate?
– Nuo jos ir nebėgu. Poilsis po koncertų, projektų ar įrašų – buvimas su šeima, tačiau net ir namuose nuo muzikos neatitrūkstu – po ranka turiu gitarą, galvoje sukasi kokios nors eilutės, planai...
– O ar mėgstate lankytis kitų atlikėjų koncertuose?
– Be abejo, ir norėčiau juose lankytis dažniau, tačiau neretai taip jau sutampa, kad kai būna koks nors geras koncertas Lietuvoje, būnu Vokietijoje ir atvirkščiai. Man koncertai – ir poilsis, ir būdas ko nors pasimokyti. Vis tiek mes, muzikantai, koncertų klausomės kitaip nei tie, kurie nemuzikuoja.
Analizuojame detales ir viską siurbiame į save. Muzikos klausytis patinka ir klausausi jos daug, tačiau tai taip pat yra ne tik laisvalaikis, bet ir darbo dalis – turiu žinoti, kas dedasi muzikos pasaulyje.
– Norisi pakalbėti ir apie pasaulį – ar labai skiriasi gyvenimo tempas Lietuvoje ir Vokietijoje? O galbūt globalėjant pasauliui visi supanašėjome?
– Nors žmonių mentalitetas šiek tiek skiriasi, iš tiesų visur panašiai. Galbūt Vokietijoje žmonės laisviau mąsto, tačiau tai normalu – jie gyveno laisvai, o mes ilgai gyvenome su Sovietų Sąjungos priespauda. Tačiau ir pas mus viskas juda į gera.
– Rodos, jūsų gyvenime viskas gražiai dėliojasi – šeima, karjera... Ko nors trūksta iki pilnos laimės?
– Manau, mes, žmonės, visada norime daugiau ir galvojame, kad galėtume būti laimingesni. Tokia prigimtis. Kartais būna, kad gyvenime atsigręži ir supranti, kad buvo ne viena akimirka, kai iš tiesų turėjai viską ir nieko netrūko, bet atrodė, jog dar kažko reikia, galbūt iš tiesų laimei net nebūtinų dalykų. Taigi iki pilnos laimės mums visada ko nors trūksta, nes ne visada įvertiname tai, ką jau turime.
