„Parašas nieko nereiškia ir nieko nelemia, bet net ir būdamas spalvotas bei įvairus, save vis dėlto laikau neortodoksaliu tradicionalistu, tad kai kurie dalykai, kurie kartais gali būti pavadinti tam tikra poza ar banalybe, man yra svarbūs“, – apie vasaros pradžioje vykusias vestuves ir apsisprendimą tuoktis LRT.lt sako laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas bei kūrėjas Saulius Pilinkus.
Iš tiesų S. Pilinkaus vienu žodžiu nepristatysi, jis – menotyrininkas, buvęs restauratorius, galerininkas, Vilniaus rotušės ceremonimeistras, Lietuvos kultūros atašė Izraelyje. Jis taip pat yra žmogus, prisidėjęs prie Franko Zappos skulptūros sostinėje atsiradimo bei paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Užupyje (kur dabar ir gyvena) su bendraminčiais įkūręs ir nepriklausomą Užupio Respubliką su sava Konstitucija ir prezidentu.
„Mums patiko Užupis, nes atrodė, kad jame galima įgyvendinti visas idėjas. Manau, kad ne be reikalo 2006 m. suklydo į Lietuvą atvykusi jauna „The Guardian“ žurnalistė. Ji nežinojo Užupio Respublikos, tačiau jai buvo žinoma pasaulyje nuskambėjusi Franko Zappos skulptūra Vilniuje. Taigi pradėjau pasakoti jai apie Užupį ir mačiau, kaip jos veidas nušvito.
Ji tąkart parašė, jog Zappos gerbėjai vienoje iš Rytų Europos šalių sostinių įkūrė atskirą respubliką, panašią į Monmartrą ar pan. Atrodė neįtikėtina, kad galima tai daryti reglamentuotose šalyse“, – yra pasakojęs S. Pilinkus, nepailstantis kartoti, jog svarbiausia – gyventi įdomiai, ir save vadinantis laimės kūdikiu. Tiesa, pastaruosius keletą metų daugeliui jis bene geriausiai žinomas kaip istorijų pasakotojas. Apie jas (ir ne tik) susitikome pasikalbėti LRT pastate, kur gimsta jo kuriamos laidos.
– Nuo rudens vėl pasakosite „Daiktų istorijas“. Ar jums, kaip televizijos žmogui, naujas TV sezonas yra tam tikra šventė, savotiški Naujieji metai?
– Televizijos žmogumi, kaip mane pavadinote, dėl vienokių ar kitokių priežasčių esu nuo paauglystės. Ir pamenu, kažkada man kiekvienas apsilankymas studijoje, kiekvienas įrašas buvo kažkas ypatingo. Vėliau kaskart einant į studiją įrašinėti laidos „Menų faktūra“, apimdavo kažkoks jaudulys. Taip yra ir dabar – užėjęs į LRT pastatą, rodos, vis dar užuodžiu tą patį kvapą, o ir jaudulys niekur nedingęs. Man tai vis dar yra šioks toks įvykis.
O kalbant apie sezono pradžią, kadangi laimingai susiklostė, kad laida „Daiktų istorijos“ į eterį grįžta jau penktą sezoną, darbai ir pasibaigus sezonui nebuvo nei nutrūkę, nei sustoję.
Tiesa, esu laimingas žmogus, nes jau daugelį metų, gal tris dešimtmečius, nežinau, kas yra darbas, o kas – atostogos. Man pasisekė, nes, kaip kažkada deklaravo gerai žinomas Konfucijus, kai surandi įdomią, malonią, nuovargio ar susierzinimo nekeliančią veiklą (arba ji suranda tave), dirbti nereikia. Taigi, ir atostogauti nereikia – tiesiog naudojuosi kiekviena proga sužinoti daugiau, pasigilinti – o gal ir kitiems bus įdomu.
Man labai svarbu, kad ir kitiems būtų įdomu, tiesa, nevadinu „Daiktų istorijų“ edukacine laida – mūsų tikslas atkreipti dėmesį ir sudominti. Smagu, jei pavyksta, o panašu, kad pavyksta – galiu tik pasidžiaugti, kad net ir nuvykus į kaimyninę Latviją ar Lenkiją, viešint Italijoje, Vatikane, Vokietijoje ar Izraelyje, visur, kur sutinkame lietuvių ar su Lietuva susijusių žmonių, niekam nieko aiškinti ir prisistatinėti nereikia – visi puikiai žino, kas yra „Daiktų istorijos“.
– Jei jau neatostogaujate, kaip ilsitės?
– Taip pat, kaip ir visi, – miegu! (Juokiasi.) Dar man patinka pasivaikščioti, nors tai irgi darau ne visai tyčia. Nors turiu pripažinti, kad mano korpusas keičiasi ir stebina, kaip nuo gero gyvenimo pasunkėjau ir išplerau. Žinoma, reikėtų tuo rūpintis, bet tik tam, kad gerai veiktų mechanizmas. Kaip automobiliu – nebūtinai jis turi būti gražus, svarbiausia, kad veiktų ir būtų patogus, jei jau jame sėdi.
– Ši vasara prasidėjo nuo gražios šventės – jūsų ir žurnalistės, TV prodiuserės Editos Mildažytės vestuvių. Ar tarp darbų liko laiko bent jau medaus mėnesiui?
– Koks dar medaus mėnuo!? Mes jau ne jaunavedžiai, o senavedžiai – brandaus amžiaus žmonės. (Juokiasi.)
– Ir jūs, ir E. Mildažytė ne kartą interviu esate sakę, kad brandesniame amžiuje santykiai yra lengvesni, mažiau įpareigojantys. Kodėl po septynerių metų kartu vis tik nusprendėte susituokti?
– Porą kartų buvau pavadintas Editos sugyventiniu. Kokia tai neskambi ir nemaloni sąvoka... Dabar viskas paprasčiau – esu vyras!
O jei rimčiau – galbūt nuskambės banaliai, tačiau yra pamatinių vertybių, virtusių papročiais. Ir nesituokėme dėl tėvų ar augančių vaikų norų, tiesiog turbūt kelerius metus drauge pragyvenę du garbingi žmonės turėtų žengti tokį žingsnį. Žinoma, parašas nieko nereiškia ir nieko nelemia, bet net ir būdamas spalvotas bei įvairus, save vis dėlto laikau neortodoksaliu tradicionalistu, tad kai kurie dalykai, kurie kartais gali būti pavadinti tam tikra poza ar banalybe, man yra svarbūs.
– Socialiniuose tinkluose galima pamatyti ir vaizdų iš šeimos laisvalaikio. Ar lengvai pavyko jūsų ir Editos vaikus suburti į vieną didelę šeimą?
– Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų vaikais. Mes visada buvome viena didelė šeima, tik sunku pasakyti, kaip ten būtų buvę, jei ne Edita. Ir taip sakau ne todėl, kad ji man yra ypatingas žmogus, – esu ganėtinai racionalus, objektyvus, net ciniškas, ir galiu patikinti – ji tikrai išskirtinė. Sužinojau, kad, kadangi jos namai yra prie mokyklos, Editos vaikų bendraklasiai visad mielai leisdavo laiką jų namuose, yra ten pietavę ir pan. Pas ją visuomet būdavo gera ir jauku. Mano vaikams dabar, manau, yra taip pat.
– Tik kai po vienu stogu gyvena ne vienas, o net du gerai žinomi žmonės, dėmesio ir susidomėjimo iš aplinkos taip pat yra dvigubai daugiau – negali nei ramiai susituokti, nei apsipirkti...
– Kas keisčiausia, didžiausias mano išdavikas – balsas. Būna, keliaudami po Lietuvą stabtelime kokioje nors parduotuvėlėje ir kol nepradedi kalbėti, tol niekas neatkreipia dėmesio. Vos tik kažką pasakai, žiūrėk, pardavėjos veidas pasikeičia.
Vis dėlto prie to sumažėjusio privatumo esu pratęs – dar ir nebūdamas eteryje, kažkur vis išlįsdavau ar pasirodydavau. Tas atpažįstamumas baisiausia būdavo, kai dar buvau judresnis, greitesnis ir mėgau landžioti po visokiausius apleistus namus. Tai kėlė daugiausia įtampų, o kartais ir aplinkinių smalsumo – kodėl ten landžioju, gal ten ko vertingo yra...
– O ar yra?
– Visko ten yra. Vis dar labai įdomios spausdintos lektūros – laikraščių, žurnalų, knygų, dokumentų, taip pat yra dienoraščių, laiškų, užrašų, pilna visokiausių senų baldų, indų ar net papuošalų, kurie galbūt nėra labai vertingi, bet kažkam kadaise buvo relikvija.
Štai kad ir visai neseniai, vaikštinėdamas po Šnipiškes, ką tik nugriauto statinio vietoje suradau 19 a. butelį, sovietinių žaislų, kurie netrukus puikiausiai tiks Žaislų muziejaus ekspozicijai, ar L. Brežnevo vapesių brošiūrą, šiandien jau tapusią visiška egzotika. Taip pat, kaip ir elektroninių pinigų laikais rasti pundai palėpėse suslėptų zlotų, ostmarkių ar reichsmarkių, kurios dabar tėra krūvelės popieriaus, tik kartais kiekiu įspūdingesnės, o kartais nieko nereiškiančios.
Iš tiesų dažniausiai net ne patys daiktai, o už jų slypinčios istorijos ir žinojimas apie tai kuria vertę. Kaip, pavyzdžiui, ir kariški antpečiai su dviem žvaigždėm, kurie šiandien yra nereikšmingi, o kažkada buvo atpažįstamas ženklas, kurį turėjęs vertė vykdyti įsakymus ir galėjo pasiųsti žmones į mirtį.
Iš tiesų tokie radiniai, kaip ir kuriamos laidos, primena, kad viskas jau buvo, tik gal truputį kitaip. Visais laikais žmonės turėjo ir problemų, ir rūpesčių, tik gal kiek kitokių. Kai kurios didybės jau tapo mažybėmis, o mažybės – didybėmis.
– Tik nesakykite, kad visus tuos radinius susirenkate.
– Kai kuriuos dar susirenku, nors su Edita esame sutarę visko netempti į namus. Kartais kai ką atiduodu. Iš tuštybės ir didybės manijos esu paskaičiavęs, kad per 60 muziejų ir įvairių institucijų yra iš manęs gavę įvairiausių daiktų.
– Sunku juos paleisti?
– Vis lengviau. Matyt, brandėjimo, senėjimo požymis. Beje, man labai pasisekė, kad aš ganėtinai vėlyvame amžiuje atsidūriau „Daiktų istorijose“. Per savo 60 metų jau šiek tiek suprantu. Ir man labai patinka būti vyresniam, patinka senti. Necituoju gero pažįstamo Algirdo Kaušpėdo, kuris yra sakęs kažką panašaus.
Kol augini vaikus, moki išmokas ir pan., yra visokių reikalų. Dabar man patinka nebūti tiesioginėje tarnyboje ir kurti laidas, jaučiu, kaip su metais laisvėju, jau suprantu, kad daugelis dalykų yra sutartiniai ir sąlyginiai. Itin svarbūs pasidaro dekalogo postulatai, kurie ne veltui buvo išmąstyti, į kažkieno lūpas įdėti ir akmenyse iškalti. O, jei visi jų laikytumės!
Būdamas vyresnis supranti, kad šventų nėra ir pats nesi šventas, tad net ir būdamas kritiškas gali susilaikyti, o manydamas, kad negali nutylėti, pasakai, ką galvoji. Argi pasaulis ne nuostabus?
