LRT.lt laidoje „Posūkiai“ buvusi drabužių dizainerė, menininkė, verslininkė Julija Janus dalijasi mintimis apie dramatišką savo karjeros posūkį nuo sėkmingos kūrėjos, mados namų steigėjos, pripažintos dizainerės, dalykinius kostiumėlius kūrusios net prezidentei Daliai Grybauskaitei, iki profesinio perdegimo. Julija sako, kad buvo sunku atsisveikinti ne tik su verslu, bet ir su jo idėja, su žmonėmis, kurie visą laiką buvo šalia, vis dėlto ji džiaugiasi dabar laimę atradusi kitur, o savo kūrybos talento taip pat neatsižadėjusi.
„Aš svajojau būti fėja. Įsivaizdavau, kad turiu stebuklingą lazdelę ir paverčiu žmones, daiktus tuo, kuo noriu, kad jie būtų, arba kuo jie norėtų būti, taip norėjau lengvinti gyvenimą visiems – ir sau taip pat“, – prisiminimais dalijasi kūrėja.
Julija pasakoja, kad kūrybinis polėkis atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, tačiau iškart ji nesuprato, kur tikslingai galėtų jį panaudoti.
„Mano analitinis protas nuo pat vaikystės mane kamavo – tai ką tu dabar turi daryti gyvenime, kokia viso to prasmė. Aš po fėjos norėjau būti kriminalinės policijos detektyve, kosmonaute ir taip toliau. Paskui, kai mano protas pradėjo uždavinėti racionalesnius klausimus, prasidėjo toks – aha, aš mėgstu kurti, tai ką iš viso to aš galėčiau daryti, kas būtų naudinga.
Pradėjau lankyti vaikų dailės mokyklą, labai įsijaučiau ir baigiau visas keturias klases. Apsigyniau diplominį darbą ir iškart man buvo piešiamas tiesus kelias į Dailės akademiją – būsiu tapytoja. Bet tada racionalusis pradas buvo dar stipresnis. Be galo susidomėjau konstruktyviais dalykais, kurie galėtų būti naudingi daugiau žmonių. Už viso šito slepiasi žodis dizainas“, – sako moteris.
Dizainerė pabrėžia, kad pirmą kartą prie dizaino ji prisilietė, kai pradėjo užsiimti siuvimu. Anot jos, nors tėvai anuomet dar tik pradedančios kūrėjos sprendimą gerbė, abejonių vis tiek kildavo, ar toks profesinis kelias yra geras pasirinkimas.
„Taip prasidėjo mano kelias – iš pradžių į drabužių dizainą, per siuvėjos amatą. Tėvai reagavo labai teigiamai, manė, kad tai racionalesnis pasirinkimas nei tapyba. Turbūt daugelio tos kartos tėvų elgesys ir požiūris buvo toks: nežinau, tau galbūt ten nereikėtų eiti, kažin, ar pasiseks. Nuolatinė abejonė. Dabar žinau, kad, norint gero, bet tada tai buvo didelis savivertės žlugdymas.
Turiu pasakyti, kad mano noras buvo išgirstas, palaikytas, stipriai prisidėta finansiškai prie papildomų korepetitorių, nes kai bandžiau stoti baigusi Dailės mokyklą į Dailės akademiją, tai neįstojau. Mane išmetė, net neprileido prie egzaminų. Subliuško mano garsios tapytojos amplua ir aš nuleidusi nosį ėjau mokytis tapyti pas korepetitorius. Galiausiai antrais metais į akademiją įstojau su aukščiausiais balais, kokiais tik buvo įmanoma“, – su šypsena prisimena Julija.
Vos baigusi pirmą kursą ji išvyko į Nyderlandus mokytis prekių ženklo kūrimo ypatybių ir subtilybių.
„Į mados pasaulį žengti teko labai greitai, po pirmo kurso jau važiavome su kūriniais į pirmuosius tarptautinius festivalius, laimėjome pirmas vietas. Viename festivalyje susitikome su Olandijos mokykla. Jie galvojo, kad mes esame iš kažkokios stebuklingos akademijos, kuri moko nerealaus kūrybingumo, tokio dalyko jie buvo nematę ir labai norėjo atvažiuoti čia mokytis. Jie suprato, kad kuriame iš skurdo, kuriame iš keisčiausių medžiagų: metalo, medžio, vytelių, nes nėra audinių. Tai buvo tas laikotarpis, kai Lietuva turėjo tik talonėlius ir nieko nebuvo.
Kadangi olandai atvažiavo čia pasimokyti, jie pakvietė mane pasimokyti. Kai manęs paklausė, ką aš norėčiau pamatyti, aš atsakiau, kad norėčiau pamatyti, kaip dirba šiuolaikinės dizaino kompanijos. Mane vežė į Amsterdamą parodyti, kaip veikia ta sistema, kas tai yra, kaip kuriamas prekių ženklas, kaip dirba žmonės, kaip veikia grandinė nuo eskizo iki masinės gamybos“, – sako ji.
Būtent po kelionės į Amsterdamą prasidėjo Julijos prekių ženklo kūrimas. Anot jos, vos grįžusi į Lietuvą ji nusprendė, jog laikas pradėti kurti. Kūryboje ir versle Julijai sekėsi puikiai, vos sukurta nauja kolekcija buvo nušluojama jau po pristatymo ant podiumo. Ilgai netruko, kol dizainerė atsidarė konceptinio tipo parduotuvių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o jos kuriamais daiktais pradėjo domėtis ir užsienio agentai.
„Nespėdavome sukurti kolekcijos, jau viską išpirkdavo. Parodome ant podiumo ir viskas iškeliauja. Tai paskatino eiti toliau. Galų gale priėjau prie tos pakopos, kai išdrįsau atidaryti savo parduotuvių su nauju prekių ženklu, kuris vadinosi „Julija Janus“. Tai buvo konceptinės parduotuvės, kur drabužis tarsi gyvena savo erdvėje, turi savo stilių, savo mikrokosmosą, kuria savo gyvenimo būdo prekių ženklą. Man rūpėjo ne tik rūbas, bet ir kokia bus avalynė, kokios bus pėdkelnės, kokia bus rankinė, kepurė, kokie bus šaukštai, indai, žvakės, kaip atrodys visa žmogaus aplinka, net baldai. Prekių ženklas išaugo iki 6 parduotuvių Lietuvoje, 4 užsienyje ir 60 šalių pasaulyje, kur buvo parduodamos kolekcijos per agentus“, – pasakoja ji.
Tačiau greitas gyvenimo tempas, nuolatinis užimtumas ir stiprus persidirbimas turėjo pasekmių. Julija pasakoja, kad su jomis pradėti tinkamai tvarkytis pasisekė ne iš pirmo karto.
„Turėjau atsisakyti ateljė. Paskutinei pasakiau mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei. Sakiau, kad individualiai nebesiūsiu, nebekursime jai kostiumų, nes uždarome ateljė. [...] Teko susidurti su sveikatos problemomis. Ištiko perdegimas. Tai diagnozė, žmogus tiesiog susidegina savo veikloje. Aš susideginau. Tada viskas sustojo“, – teigia moteris.
Dizainerė atsimena, kad kartais per metus turėdavo sukurti net dvylika naujų kolekcijų. Išaugusi paklausa, užsienio agentų susidomėjimas Juliją pradėjo spausti. Anot jos, buvo sunku suvaldyti situaciją, tad ji griebėsi papildomų mokslų.
„Aš nesupratau, kaip tai mane spaudė. Kaip mane spaudė tie įsipareigojimai, išaugęs greitis. Turėdavome sukurti po aštuonias kolekcijas per metus. Vienu metu jų buvo net dvylika, kas mėnesį po kolekciją. Tas greitis ir aukšti reikalavimai, taip pat ir iš investuotojų pusės, atsakomybė prieš daug žmonių mane vertė ieškoti pokyčių.
Pirmiausia pagalvojau, kad nemoku susitvarkyti ir man reikia nueiti ten, kur mane išmokys. Įstojau į antrą aukštąjį – vadovo magistrantūrą: organizacijos valdymas, organizacijų psichologija, rinkodaros valdymas, strategijos, finansai. Galvojau, kai baigsiu mokslus, būsiu išmintingesnė ir man praeis, aš susitvarkysiu. Nesusitvarkiau, pradėjo viskas slysti iš rankų, mane pradėjo pykinti nuo darbo. Aš nebegalėjau susitvarkyti“, – prisipažįsta ji.
Julija pasakoja, kad priimti sprendimą nutraukti veiklą nebuvo lengva. Iš pradžių ji nenorėjo palikti tiek ilgai puoselėto prekių ženklo, bandė jį pasiūlyti valdyti kitiems Lietuvos gamintojams, tačiau nesėkmingai.
„Atėjo momentas, kai net nebegalėjau į tą pusę pasižiūrėti. Teko sau prisipažinti, kad reikia stabdyti. Arba aš, arba ta veikla. Ką dar norėjau padaryti, tai išgelbėti prekių ženklą, tiek sukurta, gera reputacija. Tada važiavau per didžiuosius Lietuvos gamintojus, jie visi mojo rankomis, sakė, kad tai galvos skausmas. Nieko kito neliko kaip paskelbti apie uždarymą“, – sako dizainerė.
Tačiau Julija nemetė kūrybos ir dizaino, savo gebėjimus pritaikė naujoje srityje – vietokūros dizaine.
„Aš likau dizainere, tik iš daiktų dizainerės tapau vietokūros sprendimų dizainere. Tai gana nauja dizaino rūšis, labai susijusi su vietos rinkodara, kitaip sakant, pajutus tą vietą, įsigilinus į jos šaknis, reikia sukurti šiuolaikinių įvaizdžio detalių visumą. Tai galima padaryti per vizualinius dalykus, lauko instaliacijas, renginius, pojūčius, per vietų ir veiklų susikūrimą, kurie žmogų užlaiko toje vietoje.
Visame mieste gali nebūti žmonių, bet ten, kur pradedu dirbti, po 2–3 metų tikrai jų bus. Tą aš jau žinau tikrai“, – sako ji.
Dabar Julija prisideda prie istorinių miesto centrų klestėjimo, kurdama jaukias ir žmones įtraukiančias vietas. Anot jos, pagrindinė kūrėjos užduotis yra plėtoti ne tik ekonominę, bet ir socialinę vietos gerovę.
„Kurdama dizaino sprendimus tam tikrai vietai dirbu ne viena, dirbu su bendruomene ir tos vietos istorija. Dabar galiu pasakyti, kad dirbu su miestų centrais, senosiomis miestų vietomis, nes turiu sukaupusi jau nemažą patirtį, kaip jose sukurti kultūrinį, ekonominį ir socialinį traukos centrą, tai pagrindinė mano misija“, – sako ji.
Atsigręždama į praeitį Julija pabrėžia, jog dėl savo sprendimų ji nesigaili, o džiaugiasi, kad į gyvenimą atėjo pokyčiai.
„Mes pamirštame, kai gyvenime kas nors griūva, kad po kelerių metų atsigręžę atgal pagalvosime: „Kaip gerai, kad taip nutiko, kokia laimė, kad tada tos durys užsidarė.“ Įvykęs asmenybės virsmas šiandien nebūtų man toks įdomus ir vertingas, jei tas kelias nebūtų man tada užsidaręs. Tada tai buvo tragedija. Dabar tai yra laimė.
Iš laiko perspektyvos žiūrėdama manau, kad ganėtinai greitai su viskuo susitvarkiau. Tada buvo daug abejonių, daug skausmo, daug atsisveikinimo su svarbiais ir artimais žmonėmis, su kuriais daug kas sukurta kartu. Man tai buvo be galo skausminga. Blioviau kiekvieną vakarą, o dieną turėjau išlaikyti veidą ir sakyti, kaip gražiai turime iškomunikuoti, pateikti žinią, kad užsidarome su kokia nors verte. [...] Visi susitvarkėme, išėjome su geriausiais atsiminimais“, – savo istorija dalijasi dizainerė.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį rasite čia:
