LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“, psichologė-psichoterapeutė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė dalinasi profesiniais patarimais, kaip saikingai ir objektyviai brėžti ribas tėvų ir vaikų santykiuose, kaip jas palaikyti ir kaip jų neperžengti.
– Kas yra tas ribų brėžimas jūsų žodyne?
– Mano žodyne turbūt yra ribų nustatymas, o kai aš galvoju, kas yra tos ribos, tai galvoju apie tokias išorines ir matomas arba vidines, ir nematomas linijas, kurias peržengus, pažeidus, įvyksta pasekmės. Dažniausiai tos pasekmės yra nemalonios pažeidėjui ir man atrodo, kad šiuolaikiniame vaikų auginime daug klausausi apie ribas ir tos maišaties nemažai.
Ribos yra supainiojamos su kontrole. Ribos arba tų linijų nubrėžimas tam tikra prasme gali kontroliuoti vaikų elgesį, bet tai iš esmės pažeidžia tokių linijų esmę. Visos tos linijos ar ribos yra nubrėžiamos praktiškai vieninteliu tikslu – vaiko saugumo tikslu. Turbūt pirma riba, kuri vaikui yra užbrėžiama, tai yra kokia nors rozetė, kad liktum gyvas. Kai kalbame apie dvimečius, tai lengviau įsivaizduoti.
– Atrodo, kad visuomenėje, kai sakome žodį „ribos“, labai dažnai įdedame ir fizinį lygmenį, bet yra labai daug ir visuomenės priimtinumo – ar mums patinka. Jeigu vaikas negražiai šneka, jis nesužeis nieko fiziškai, bet nemalonu, tai sakome – tu manęs negerbi, tėti, neišmokei vaiko kalbėti su suaugusiais, ribos peržengtos?
– Jeigu dvimečiui kalbame apie fizinį saugumą, tai kalbant apie dešimtmetį ar penkiolikmetį, mes kalbame apie socialinį saugumą. Socialinį gebėjimą adaptuotis ir gyventi visuomenėje. Jeigu tu esi besikeikiantis žmogus, tavęs nemėgsta.
Gal kažkokia grupė kaip tik mėgsta būtent dėl to, bet kita dalis ne – mokytojai, seneliai nenori leisti su tavimi laiko, mama nuliūsta. Tau asmeniškai yra nesaugu, nes tu neišsaugai santykių tokiu būdu. Yra dalykai, kur mes, kaip sociumas, susitariame. <...> Vidinės ribos, nematomos linijos natūraliai išauga iš tų išorinių ribų, nes vaikas, augdamas supranta, kad tos ribos yra jo interesas.
– Paminėjote, jog yra maišaties. Dažnai matome kartų skirtumus, anksčiau būdavo muštro, pagarba ateidavo per baimę, dabar gal žiūrima kitaip, bet turbūt ne tik kartų skirtumai įvedė tą maišatį? Ir tarp jaunų žmonių yra švytuoklės principas, ar pastebite?
– Taip, ta švytuoklė pradeda svyruoti mažesne amplitude ir susibalansuosime. Bet man atrodo, kad mūsų vaikų karta, mes buvome griežtai, bet atlaidžiai auginami, tėvai neturėjo laiko. Mūsų dabartiniai jauni tėvai buvo auginami griežtai, supainiojus kontrolę, siekiant paklusnumo ir vaiko, kuris netrukdo, nelenda į akis, jų nedrasko, nesukelia problemų visuomenei. Man atrodo, kai taip augę vaikai patys tampa tėvais, jie nori daugiau duoti savo vaikui laisvės, demokratijos, pasirinkimų, paaiškinti, kad yra humanistiniai santykiai į žmogų, norisi domėtis vaiku.
– Ir šiaip, mušti nebegalima vaikų...
– Taip ir mušti, ir pravardžiuoti. Tačiau ir žmonės nori būti draugiškesni savo vaikams ir tada jiems tiesiog įdomu tie vaikai. Ateina ir tas, kad jeigu aš kažko jam neleisiu, tai aš įkrisiu į savo blogąją, griežtąją mamą ar močiutę ir tuomet ateina sprendimas – reikia nieko nedaryti. Dar paskaito japoniškos literatūros, kur neva viskas leidžiama, tačiau aš neįsivaizduoju japono, kuris leidžia vaikui bėgti į gatvę, kur automobilis, kaip ir neįsivaizduoju jo rėkiančio – ką čia darai.
Tačiau kyla susipainiojimas tarp to, kas yra tas demokratiškas vaikų auginimas – ar jame yra ribos. Jos yra, bet jos yra uždedamos – žmogišku, draugišku būdu, o ne per bausmę, gąsdinimą ar emocinį šantažą. Vaikai iš baimės daug dalykų gali padaryti, bet ir iš meilės daug.
– Tema ir jautri, kur susiduria nuomonių skirtumai, tuomet kyla klausimas, o kaip tėvams susiderinti? Kartais būna mama pabara gražiai, močiutė švelniai, o senelis griežtai, kaip susiderinti?
– Kartais yra nesuderinamų dalykų. Kartais reikia paieškoti, kur susiderina. Šioje situacijoje jie visi susiderina, nes myli tą vaiką, jie susiderina, nes linki jam užaugti savarankišku, drąsiu, užjaučiančiu. Kaip jie juda link to – skirtingais metodais, vienas laukia, kol atsibos, kitas galvoja – vieną kartą trinktelėčiau ir baigtųsi nesąmonės , bet kažkas gali galvoti, kad yra ir kiti keliai. Jeigu mes norime susišnekėti, tai turime išgirsti vienas kitą, paaiškinti savo pozicijas. <...> Svarbu suprasti, kad tie žmonės, kurie yra šalia, taip pat myli tavo vaiką ir atėjo tau padėti. Tas pats yra poroje, baisu įeiti į konkurenciją, kur nėra nuoseklumo, ten nėra ribos.
– Vienas žmogus laišku klausia, kaip susitarti su vaiku, jei jis dar nekalba, pavyzdžiui, kad nelįstų prie rozečių?
– Jei jis nekalba ir yra per mažas, nuo rozečių jį reikia nunešti arba atitraukti rankytę. Nekalbantis vaikas supranta žodžius, nebūtinai pačius žodžius, bet intonaciją, žvilgsnį, supranta santykį. Mažą vaiką sureguliuoja santykis, jam labai baisu prarasti tėčio gero santykį ar mamos. Jam smagu, jis tikrina reakcijas.
– Griežtesnio auklėjimo šalininkas sakytų – kiek čia gali kalbėti, kiek gali derėtis, vieną kartą riktelk ir bus ramu?
– Niekada nesiginčiju, gal yra situacijų, kai vieną kartą rikteli ir užtenka, vaikas tau jį atleis, jei pats sau jį atleisi, bet jeigu tai yra esminė riba, pavyzdžiui – riktelėsi paaugliui nerūkyk ir jis gal nerūkys. Jeigu tu rėkauji visais klausimais, tai sunku pasakyti, ar tai padarys didelį poveikį. Gali būti, kad užrėkimas padės taip, kad tas tėvas niekada ir nesužinos, ar vaikas rūko, ar nerūko. Jis išmoks saugotis, nes baime paremta riba, moko vaikus saugotis.
– Vaikai labai skirtingi, vienas bando daugiau, kitas mažiau, jų reakcijos taip pat kitokios, kaip elgtis?
– Keturmetis parduotuvėje, kuris nori kažkokio daikto ir verkdamas pradeda jo reikalauti, čia tėvams svarbu suprasti, ką jie nori pasiekti. Dažnai tėvai siekia, kad vaikas nustotų norėti saldainių ir sako – mes jau susitarėme, šiandien sakėme, čia cukrus, dantys išpus, žodžiu visas tas arsenalas. Tačiau, kas iš tikrųjų vyksta su vaiku, tai jis yra dideliame emociniame išgyvenime.
Mažas vaikas turi frustraciją, mūsų akimis žiūrint, tai nėra didelė frustracija. Yra tikslas nuraminti, vaikas yra apimtas labai stiprių jausmų, reikia pakelti, pasakyti, kad tikrai tuoj praeis, liūdna, pikta, bet šiandien nepirksime, reikia parodyti supratingumą. Vienas iš ribų elementų yra supratingumas – sunku yra laikytis kažkokių susitarimų, sunku yra negauti, ko nori ir mes vertiname vaikų norus, suprantame, kad jiems tie norai dideli, jie nemoka valdyti didelių jausmų, kurie jiems atrodo dideli.
Jeigu tas nepavyksta, nereikia bausti, nereikia ignoruoti, nereikia sakyti, kad tave pasiims valytoja. Tėvų darbas šioje vietoje pasidaro padėti vaikui nurimti viešoje vietoje ar sudėtingoje situacijoje ir tikrai nesidairyti, o ką žmonės pagalvos, galvokime, ką vaikas pagalvos, ką pagalvosiu rytoj apie save.
– Bet čia reikia ir pasitikėjimo savimi?
– Taip, socialinis spaudimas yra, tėvai labai daug to patiria – kaip teisingai auginti vaikus, kaip būti tvirta mama, tvirtu tėčiu ir tas juos verčia prisigalvoti kartais kažkokių ribų, draudimų, kažkuria prasme net ne dėl vaiko ir ne dėl savęs, bet dėl to, ką sociumas pasakys. Svarbu mamai pasitikėti savimi, tikiu, kad galima. Gal reikia, kad kažkas iš tos bendruomenės pasakytų – viskas gerai, eikite ir nuraminkite vaiką, aš pasaugosiu jūsų prekes, kartais gal tik tiek reikia, kad mamos pasijaustų įgalios.
– Skaitytojo laiškas: „Nuosekliai ir savo pavyzdžiu stengiamės vaikams ugdyti sąmoningą vartojimą, bet aplinkui paaugliai mato, kad klasiokai eina su vis naujesniais telefonais, dvyliktokai atvažiuoja su tėvų nupirktais automobiliais, tikrai sunku paaiškinti, kad tai nepakelia žmogaus vertės“. Tai kitokios ribos, svarbu atskirti norus ir poreikius?
– Svarbus momentas, kai tėvai pradeda nuo vertybinės pozicijos. Paauglystėje beveik nebeegzistuoja tokia sąvoka, kaip uždėti ribas, mes galime norėti jas įvardinti, bet neturime svertų. Vertybės yra pagrindinis veiksnys, kuris padalina – kas yra tinkamas pavyzdys, o kas ne.
Manau, kad tėvai kažkuria prasme yra teisingame kelyje, tik ne taip lengva atstovėti savo vertybes, kai tas pats sociumas diktuoja kažkokius kitus dalykus. Čia galime pareikalauti tos pačios kantrybės, padėti vaikams pasipasakoti daugiau, kaip jie jaučiasi. naujas telefonas yra vienas dalykas, bet sakykime paaugliai eina į miestą, vienas kišenėje visuomet turi 20 eurų, o kitas 2 eurus, vienas gali burbulinę arbatą pirkti kiekvieną dieną ir dar draugus vaišinti, o kitas ją gauna tik švenčių proga.
Vaikus mokyti pasaulio įvairovės, kartais pripažinti, jei resursai yra mažesni, bet svarbu paaiškinti, gal tie finansai išeina į teatrą, į mokslą, keliones. Svarbu suprasti ir tai, kad tam vaikui reikės atstovėti prieš bendraamžius. Suaugę gali susirasti savo burbulą, bet bendraamžiai gali būti, kad jie yra labai vieniši kartais. <...> vaikas gyvendamas pagal tėvų vertybes gali būti nesuprastas, gali būti labai kitoks, tokia balta varna, bet ne todėl, kad jis blogesnis, o todėl, kad ta terpė yra netinkanti.
– Kita skaitytoja klausia dėl telefono: „Ribas nubrėžėme, laiką sutarėme, bet laikytis jų nepavyksta. Sako eina važinėti dviračiu, žaisti krepšinį, bet žaidžia telefonu, o pagautas – meluoja“.
– Kai ribos yra tik apie draudimą, tai tada jos tampa ne jo, jos nėra jo vidinės. Jeigu tai kartojasi, ką mes, psichologai vadintume ribų incidentais, kai yra sutarta, priimta, bet vienas po kito yra ribų incidentai, tai yra labai rimtas ženklas, kad reikia susėsti kartu su vaiku ir bandyti suprasti, kaip jis supranta, kodėl tėvai sugalvojo šitą dalyką, ką jis mano.
Tada reikia žiūrėti, kur vystosi ta priklausomybė, gal vaikas nepajėgus sustoti ir kontroliuoti save, bet pradžioje jis turi suprasti, kas jam čia yra gerai nuo to, ne tik, kas blogai nuo to – neturiu galimybės žaisti, aš vienas toks vargšas. Tačiau jeigu tėvai geba jam paaiškinti, kad tai apie užsiėmimų įvairovę, sveikatos dalykas, šeimos laikas, santykiai.
– Jeigu riba peržengta jau tikrai svarbi – grįžta namo kažko prisisvaiginęs, rizika didelė, ką daryti?
– Sėsti ir kalbėtis. Ne tada, kai jis yra apsvaigęs, tada tikrai ne laikas. Tačiau ryte reikia kalbėti, kas čia įvyko, gal buvo pažeisti susitarimai, o gal jų dar nebuvo ir tai pirmas toks pavojingas incidentas. Nuo to, kaip pirmas incidentas bus aptartas ir nuo to, kokias pasekmes vaikas prisiims priklausys, koks bus antras kartas, ar jis bus, ar nebus.
Čia yra ribos, kurios nėra tik šeimos ribos, čia yra ir įstatymo ribos, lygiai kaip su virtualia erdve – jie dažnai virtualioje erdvėje pažeidžia įstatymus, nes kažkuria prasme, net nesusieja, kad ten galioja tie patys įstatymai – negali vogti, meluoti, tyčiotis iš kito. Čia yra svarbus tėvų požiūris išsiaiškinti, kas čia buvo ir kokias pasekmes jam reikia dabar prisiimti.
– Kiek, jūsų manymų veikia komunikaciniai triukai, tarkime – mažam vaikui nesakyti tirados, jei nesusitvarko pižamos, neauklėti, koks tu esi netvarkingas, būna daug tokių patarimų, ar jie suveikia?
– Manau, kad tai yra kaip įrankių dėžutė. Man pasakojo, kaip ruošia aukščiausio lygio konditorius – duoda tik miltų, druskos ir dar vieną ingredientą. Jei aš gaminčiau tortą, matyt turėčiau 28 ingredientus ir vis tiek nieko nepagaminčiau. Mes prisirenkame įrankių, kai kurie tampa mūsų, pavyzdžiui pasirinkimas. Vietoje to, kad su dvimečiu ginčijamės, mes sakome: eikime į laukutį. Gal kažkokie kiti man netiks.
