Transgeneracinės traumos – tai psichologinės skriaudos, siejančios kelias kartas. Jos persiduoda iš senelių tėvams, iš tėvų – vaikams. Apie traumas ir susidūrimą su jomis buvo kalbama „Ryšių“ festivalio metu. Po performansų „Įskilimai“ ir „Laukymė“ vyko diskusija su „Depresijos įveikimo centro“ vadove Aušra Mockuviene ir jaunąja performansų atlikėja Grėte Šmitaite. Pokalbį moderavo Gintarė Matulaitytė.
Tyla yra neatsiejama traumos palydovė
Pirmasis aspektas, nagrinėtas diskusijos metu, buvo tyla. Moderatorė ją stipriai siejo su traumomis, nes pastebėjo, kad apie tokias traumas kalbėti yra be galo sunku.
Grėtė Šmitaitė performanse „Laukymė“ skaitė laiškus, parašytus savo seneliui po jo mirties. Laiške skambėjo tokie žodžiai: „Šiuos laiškus parašiau savo seneliui jau po jo mirties. Jam rašydavau ir tada, kai buvo gyvas, tačiau kitaip. Rašydavau, kad skambėtų gerai, išversdavau blogą į gerą, sumeluodavau. O tokius laiškus seneliui parašiau tik jam jau mirus.“ Tai rodė baimę paliesti sudėtingas temas ir tarp kartų tvyrančią tylą. Diskusijos metu G. Šmitaitė pridūrė: „Kartais mirusiajam gali papasakoti daugiau negu gyvajam.“
Komentuodama šį reiškinį psichologė A. Mockuvienė pasidalijo trauminių tyrimų rezultatais. Šiuose sakoma, kad tokios didelės traumos kaip trėmimai, genocidai ar Holokaustas yra perdirbamos trečios kartos. Taip nutinka, nes pirmajai kartai, išgyvenusiai skausmingus įvykius, kalbėti apie tai yra nepakeliama. Antroji karta saugo savo tėvus. O štai trečioji karta pradeda kalbėti apie patirtas traumas. „Matote, kiek laiko reikia, kad pereitume nuo tylos prie kalbėjimo“, – pastebi psichologė.
Nepakanka žinoti faktą
Paprašyta pasidalyti savo asmenine transgeneracine trauma, psichologė papasakojo istoriją apie savo senelį. Jis buvo Kauno žydas, pabėgęs iš Lietuvos prieš karą. Tačiau jo šeima, tėvai ir dvi seserys, buvo sušaudyti. Permąstydama tylos aspektą savo situacijoje A. Mockuvienė pastebėjo: „Man nereikėjo griauti tylos šeimoje, labiau ją grioviau savyje.“
Šis faktas psichologės šeimoje buvo žinomas, tačiau vėliau jis ėmė jungtis su emociniu turiniu.
„Traumos perdirbimas vyksta ne tada, kai tu žinai, kas atsitiko, bet tada, kai gali prisiliesti prie skausmo“, – aiškina A. Mockuvienė.
Vienas iš jos pateiktų pavyzdžių šiam reiškiniui iliustruoti buvo iš psichologės darbo patirties: „Yra moterų, kurios pasakoja apie patirtą seksualinę prievartą taip, tarsi joms nerūpėtų, tarsi tai būtų tas pats, kas nueiti į parduotuvę nusipirkti saldainių.“ Šiuo atveju, moterų išgyventas įvykis buvo visiškai atsietas nuo emocinio turinio.
Psichologė pataria emocijas išjausti: pykti, liūdėti. Tokiu būdu galima vėl pradėti jausti saugumą ir mėginti kurti naują ryšį su savimi ir visuomene.
Kūnas yra traumos saugykla
Dar viena diskusijoje paliesta tema – fizinis traumos pasireiškimas. „Trauma, kaip ir bet kokios kitos mūsų patirtys, gyvena kūne, nes nėra jokios kitos saugyklos jai“, – pasakoja psichologė.
Kalbėdama apie tai specialistė pastebi, kad stiprios traumos veikia epigenetiką. Ji papasakojo apie psichologų atliktus tyrimus, kai gyvūnai gaudavo nuodų, susietų su tam tikru kvapu. Po tyrimo kelios kartos nuodytų gyvūnų palikuonių į šį kvapą reaguodavo neigiamai. Tad traumos keičia ne tik psichologinį mąstymą, bet ir fizinį kūną, reakcijas, elgesį su žmonėmis.
Taip pat dažnai girdimas teiginys apie mūsų visuomenę yra tas, kad daugelis mūsų protėvių kartų gyveno baimėje. Psichologė siūlo atkreipti dėmesį, kaip giminių šventes švenčia lietuviai ir italai, kaip juda skirtingų tautų kūnai. „Mūsų tautiečių kūnai juda ribočiau, judesiai suvaržyti. Tai aiškiausiai atspindi baimę, ji mumyse gyvena iki šiol. Susivaržymas buvo išmoktas“, – paaiškina A. Mockuvienė.
Pasikartojantys karai skatina atsisukti į traumas
Paskutinis klausimas diskusijoje buvo apie karą Ukrainoje ir jo poveikį lietuvių trauminiams išgyvenimams. A. Mockuvienė atskleidė, kad karas kaimynystėje „atsuko veidrodį į mus pačius“.
Karas Ukrainoje lietuviams grąžino grėsmės jausmą, tačiau taip pat paskatino sąmoningumą. „Buvo praplėšta tylos uždanga“, – situaciją apibūdino psichologė. Ji priminė psichologės Danutės Gailienės knygą „Ką jie mums padarė“. Apie ją pasakojo, kad knyga buvo išleista maždaug prieš dvidešimt metų ir tuo metu buvo reikalinga tik studentams. Tuo tarpu prasidėjus karui Ukrainoje, knyga buvo iš naujo prisiminta, perleista ir skaitoma.
„Staiga mes supratome, kad mums kažką padarė, – ironizuoja A. Mockuvienė. – Nėra taip, kad Lietuva tapo nepriklausoma ir traumos dingo, mes turim atsakomybę ieškoti, kaip su tuo gyventi.“
