LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ kunigas Algirdas Toliatas dalijasi savo tikėjimo pradžios istorija, užgimusia iš didelio noro įrodyti kitaip ir pasakoja, kodėl kartais taip sunku suprasti, kas yra anapusybė ir kur brėžti jos ribas.
– Kiek religijoje yra interpretacijos laisvės ir kiek mes turime paklusti toms normoms?
– Džiazas turi taisykles, ar neturi? Atrodytų neturi, tačiau turi – atsiranda laisvė tvarkoje. Kai dvasiniai dalykai, taisyklės tampa tavo dalimi, jos tave palydi.
– Kas yra tikras nuolankumas ir kam jis reikalingas?
– Kai tu stovi tiesos akivaizdoje ir supranti, jog kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai. Trys išminčiai, keliaujantys į Betliejų – čia nuolankumas.
– O tu tiki, jog turi būti viena religija, kuria žmonės tikėtų, ar gali būti visaip?
– Šis pasaulis toks pasidalinęs, nėra vientisas. Tame kelyje yra daug kelių, vieni veda link to, kas yra darna, link didžiojo įstatymo, link išminties, o kiti keliai veda link dar didesnio susiskaldymo. Atskirti yra sudėtinga. Sąžinė yra mūsų Betliejaus žvaigždė, kuri verčia ieškoti šviesos ir tvarkos.
– Tai jau šiek tiek panašu į nušvitimą, o kaip nepamiršti realybės? Kaip išlaikyti tą balansą?
– Taip nutinka ir nutinka nuolat, ir ne tik religijoje. Kai tu perspaudi, tu prarandi darną. Dirigentas (kunigas) mišių metu taip pat gali tapti labai susireikšminęs, tačiau ne jis kompozitorius, ne jis instrumentas ar balsas. Jis tik pasitarnauja vieniui – jungia visus.
– Kodėl mes esame tokie neramūs? Kodėl žmonės nerimauja?
– Yra tokia ispanų mistikė Teresė Avilietė, ji sako, kad žmogus yra pilis ir tu nuolat lipi jos laiptais. O tas nerimas dažniausiai ir varo žmogų į priekį tais laiptais lipti. Kai tau viskas gerai, tuomet kažkas neveikia.
Man taip pat nepatinka nepatikti. Visi tai turime, tik ne visi prisipažįstame, tačiau kuo labiau esi šviesoje, kuo labiau turi laisvės, tuo geriau. Kartais atrodo, jog tai, ką palaiko visuomenės banga yra laisvė, jei tu turėsi kitokią nuomonę, tai nebebus laisvė. Tai yra selekcionuota laisvė, demokratija su cenzūra.
– O kaip su šiuo dalyku?
– Kuo labiau žmogus yra laisvėje ne toje susikurtoje, su etikete, o tikroje laisvėje tuo geriau.
– O kas yra ta laisvė?
– Laisvė tai yra kuomet tu, anapusybės vienis, esi paprastas. Kai tu pasijauti tos darnos dalimi, tada tu džiazuoji, kai tu turi tą šeštąjį jausmą, kuris tave, žmogų, kaip vienetą, priverčia jausti. Tu nebebijai pasakyti, kas gerai, kas blogai, tampi atradėju, piligrimu.
– Yra žmonės, kurie negali eiti, stotis ir padaryti, nes jie nebeturi energijos. Kaip tokiam žmogui patikėti tuo, kad yra pasaulinė tvarka, kuri gali tave ištempti?
– Tai klausimai, į kuriuos nebūtinai yra vienas atsakymas. Yra toks anekdotas: „Medicina yra bejėgė, jeigu pacientas nori gyventi“ – gali atsitikti, kad galime užrūgti savyje ir nenorėti nieko. Tačiau galimybių bus: per knygą, per radiją, per patirtį, per eilutę atsidarys tavo vidinės durys, priklauso, ar būsime tam pasiruošę, ar ne.
– Šešerių metukų Algirdas – kur yra, ką jis veikia ir kaip jaučiasi?
– Šešerių metų Algirdas labai mėgdavo žaisti kieme su draugais ir labai nemėgdavo ruošti namų darbų. Buvo kiemo žmogus, kompanijos ir draugų. Jeigu pirmos klasės Algirdo mokytojai būtų pasakę, kad jis bus kunigas, ji būtų numirusi.
– Tai kada tuomet supratai?
– Dvyliktoje klasėje. Mano planai buvo visiškai kitokie, buvau nusibrėžęs sveiką, normalų gyvenimą, bet tais metais atėjo nauja tikybos mokytoja, tiesa, į tikybos pamokas mėgau nevaikščioti. Kažkuriuo metu mano klausimai jai buvo ne todėl, kad man buvo įdomu, aš norėjau sukirsti tą mokytoją. Tačiau neskaitant mano bjaurumo, tai tapo patirties vieta, aš pradėjau ieškoti naujų klausimų ir kažkuriuo metu mano laikysena iš klausimo dėl klausimo pasidarė iš klausimo dėl atsakymo.
Čia prasidėjo mano kelias. Supratau, jeigu Dievas iš tikrųjų yra, tai viską keičia. Jeigu yra darna iš anapus, versmė, kompozitorius ir tu, kaip durnelis, į visą tai nepataikai ir groji toliau išderinta gitara, tai tu labai prašauni. Norisi prisiliesti prie tos darnos, jei tik ji egzistuoja. Jeigu kuriame ją kiekvienas savo, tai yra kitaip, tačiau pabandyti, yra įdomu.
Tas klausimas man buvo toks stiprus, jog supratau, kad jis gyvybiškas. Mano baimė, mano aistra buvo tokia svarbi man, jog pasiruošiau atidėti studijas ir viską, kad tik išsiaiškinčiau. Pagalvojau, jog jeigu seminarijoje nesužinosiu, tai kur kitur? Man tada taip atrodė.
– O yra neigiamų emocijų viduje?
– Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Turiu susidėlioti prioritetus, nes tiek yra viso ko, į bet kurią pusę eitum – visko vis daugiau. Kuo labiau plečiasi žinių ratas, bet ne primityvių, jog esi pats sau gražus, o vedančių į tolį, tuo svarbiau susidėlioti prioritetus, nebūsi ir dviratininkas, ir šachmatų žaidėjas, ir gydytojas. Tada klausi, kur esu aš, kur tas mano perlas svarbusis?
– Ar būtinai reikia vadinti Dievą jo vardu?
– Aš galvoju tu vadink jį kaip nori. Vardas yra žodžių garsas, sutartinis ženklas apibūdinti realybei. Mes galime savo jėgomis apriboti begalybę, tam reikia susitarimo. Dėl ko Biblijoje sako: „Netark Dievo vardo“, dėl to, kad neįdėk jo į apibrėžimą, aš prie to prisiliečiu ir suprantu, kad tai plečiasi Dievo greičiu. Svarbiausia tiesiog nenutolti nuo realybės.
– Jeigu yra dalykai, kurie nuo mūsų priklauso, bet yra ir kurių negalime pakeisti, kartais gera prisiglausti prie to, o ne bandyti pakeisti?
– Čia susiduria šiapus ir anapus.
– O kas yra anapus?
– Tiesiog nenoriu sudėti visko į vieną žodį ir sakyti – Dievas, labai sąvoką susiaurinčiau. Anapus yra tai, kas įeina į begalybę ir tu negali to sudėlioti. Mes kalbame apie pasirinkimus, kažką juk renkamės, tačiau jis sąlyginis. Žmogaus laisvė ir jo panašumas į Dievą yra tas, kad galime laisvai pasirinkti arba atmesti. Lašas jūroje ir jūra – tai, kas nuo mūsų nepriklauso yra jūra ir tai, kas nuo mūsų priklauso yra lašas. Ir tas pats lašas yra tos jūros dalis. Darna ir yra apie tą lašo ir jūros susijungimą.
– O kam apskritai yra tikėjimas?
– Yra visokių tikėjimų, pavyzdžiui, mano tikėjimas tavimi. Bet tikėjimas iš didžiosios raidės yra tas, kuriuo mes pirštų galiukais prisiliečiame prie anapusybės. Prie to, kas yra tas srautas, prie to, kas krikščioniškoje bažnyčioje ateina su Kristaus mokymu, jo asmeniu. Tačiau vos tik bandai pagauti, sudėlioti į lentynėles ir viskas, pasidarai savo stabą. Tikėjimas yra subtili kelionė, kvietimas.
Visas pokalbis – laidos įraše.
