„Netgi tunelyje pabuvau, tik elektrikai sustreikavo, tad šviesos tunelio gale nebuvo ir teko grįžti“, – prisimindamas patirtą galvos traumą ir kodėl mini du gimtadienius, juokauja Kastytis Stumbrys, geriausiai žinomas kaip televizijos personažas Vaiduoklis. Nors gyvenimas per daug nelepina, vyras skaudžias patirtis atremia su humoru, o LRT.lt pasakoja, kuo dabar yra užpildytos jo dienos ir ką darytų, jei vienai dienai taptų visagalis.
– Rugpjūčio 8 d. paminėjote 65-ąjį gimtadienį. Su kokiomis mintimis pasitikote šią sukaktį? Vidinės ataskaitos padarytos?
– Šią dieną pasitikau kukliai ir be vidinių sąskaitų suvedinėjimų – man to nereikia, nes, turėdamas šiokią tokią nemigą, nuolat daug ką permąstau, apgalvoju, ką galbūt padariau ne taip, ką galėjau padaryti kitaip, o kuo galiu pasidžiaugti. Tik tiek, kad galvoti gali kiek nori – vis tiek nieko nebepakeisi.
– Beje, ar tiesa, kad galima sakyti, kad turite du gimtadienius?
– Tiesa, bet antrąjį gimtadienį miniu tik kas ketverius metus. 2000 m. vasario 29-ąją, kai norėjau padėti žmogui sutvarkyti automobilį, buvau užpultas ir gavau su montavimo įrankiu per galvą. Ir gavau taip, kad chirurgui Algirdui Blazgiui (ačiū jam) dalį kaukolės teko kaip kokią dėlionę sudėlioti iš gabaliukų.
Netgi tunelyje pabuvau, tik elektrikai sustreikavo, tad šviesos tunelio gale nebuvo ir teko grįžti. Ir sugrįžau be rimtesnių pasekmių. Tiesa, jei kitą kartą vėl kas nutiks, norėčiau važiuoti liftu. Tik dar ne metas.
Negi dabar eisi į dangaus buhalteriją aiškintis, kiek čia davė ar nedavė.
– Net ir kalbėdamas apie tokias patirtis, nevengiate pajuokauti.
– Humoras labai gera priemonė nuo liūdesio. Tik ne visi mano humorą gali suprasti – jis ganėtinai juodas. Aišku, atsirenku, su kuo, kur ir kada galiu juokauti, nevengiu taip pajuokauti ir į savo pusę. Gal esu mazochistas. (Juokiasi.) Tiesa, nemėgstu bukų juokų, kai juokiamasi iš visokiausių nesąmonių, man labiausiai patinka humoras su gera, teisinga potekste, priverčiantis susimąstyti.
– Ne paslaptis, kad ir pastarieji metai jums buvo nelengvi – balandžio pabaigoje paminėjote pirmąsias žmonos netekties metines.
– Kaip ir sakiau – gali apie tai galvoti kiek nori, bet nieko nebepakeisi...
– Kas vis tik labiausiai padėjo išgyventi netektį?
– Mano filosofija – per daug neišgyventi: kaip bus, taip bus gerai. Stengiuosi per daug skaudžiai į dalykus nereaguoti ir viską priimti su humoru. Taip yra nuo vaikystės, nuo jaunystės.
Žinoma, kartais nepavyksta, tačiau esu linkęs kai ką praleisti pro ausis ir akis. Kadangi esu introvertas, viską laikau savyje.
Pastebiu, kad kiti mėgsta bėdomis dalytis socialiniuose tinkluose, aš to nemėgstu, bet kai jau labai emociškai sunku, ir aš kartais pasidaliju. Vis tik pagalvoju, kad socialiniai tinklai šiuo atveju man ir padėjo. Kai rašai apie linksmus dalykus, gali šiek tiek paslėpti tai, kas dedasi viduje. O kai kitiems kiek pameluoji, pameluoji ir sau – pasidaro lengviau.
– Socialiniai tinklai sulaukia daug kritikos dėl to, kad juose demonstruojame tobulus gyvenimus, gražiąsias savo puses.
– Matyt, visko būna, visko ir reikia.
– Vis tik gyvenimas nestokoja jums išbandymų – dešimtmetį rūpinotės paralyžiuota žmona, jos netekote, pačiam taip pat tenka minėti antrąjį gimtadienį. Neretai skaudžias patirtis esame linkę vadinti pamokomis, galbūt taip guodžiamės, tačiau ar tikrai ko nors pasimokome?
– Kai ką išmokstame, tik, deja, dažniausiai per vėlai. Tiesa, nors atrodo, kad jau esu daug išmokęs, niekas negarantuoja, kad, vėl patekęs į identišką situaciją, pasielgčiau kitaip ir nekartočiau praeities poelgių. Tik tiek, kad nemanau, jog esu daug klaidų padaręs.
Ilgą laiką maniau, kad esu bailus, bet lūžis įvyko, kai supratau, kad veikiau esu atsargus ir paskaičiuojantis. Tai nėra bailumas. Aišku, gal ne viską gali tiksliai apskaičiuoti, bet tai mano gyvenimą daro lengvesnį. Nors mano gyvenimas ir nėra labai lengvas...
Vaiduoklis išlenda, nes niekur ir nebuvo giliai pasislėpęs.
– Akivaizdu, kad kažkas iš aukščiau jus apdovanojo optimizmu.
– Nežinau, kas mane apdovanojo. Galėjo, žinoma, ir daugiau dovanų duoti – daugiau grožio, jėgos, greičio, bet ką davė, tas tinka. Negi dabar eisi į dangaus buhalteriją aiškintis, kiek čia davė ar nedavė. Dar per anksti man ten eiti. (Juokiasi.)
– Galėjo duoti, o kas tada?
– Tikimybių teorija „kas būtų, jeigu būtų...“ man išties yra labai įdomi. Apskritai labai mėgstu fantastiką, ypač laiko teorijų fantastiką. Būna, netyčia užmini ant sraigės ir galvoji, kas būtų, jei ją numynęs būčiau prieš milijoną metų. Kaip tame pasakojime apie drugelio efektą. Kartais pagalvoju, kaip mano poelgiai gali atsiliepti ateityje. Ne globaliai, žinoma, dievu savęs tikrai nelaikau, nors kartais pagalvoju, kad dieną juo pabūti būtų gerai – Ukrainai padėčiau.
– O jei išties būtų galimybė vieną dieną pabūti visagaliam, ką dar nuveiktumėte?
– Norėtųsi energiją paversti labai žalia ir labai pigia. Taip pat norėtųsi išrasti ką nors, kas palengvintų sergančiųjų gydymą. Visiškai fantastinės teorijos.
Kita vertus, jei gyvenimas taip pagerėtų, galbūt žmonės taptų bukesni ir abejingesni, visko laukiantys iš kitų. Jau ir dabar užtenka besiskundžiančių valdžia – tai to neduoda, tai ano. O gal tu pats pasijudink ir ką nors padaryk, kad nereikėtų skųstis? Suprantu, būna atvejų, kai valdžią reikia pajudinti, bet negali visko jai versti.
– Pats dabar prisistatote pensininku. Vieni šio laiko laukia kaip prakeiksmo ir finansinių sunkumų, kiti – kaip atostogų ir būties lengvumo, laisvės. O jūs?
– Man viduje atsirado tam tikra ramybė – nebereikia sukti galvos, kaip čia užsidirbti. Kad ir nedidelę, pensiją vis tiek gausi. O laisvės man niekada netrūko. Net kai reikėjo 10 metų prižiūrėti prie patalo prikaustytą žmoną, nesijaučiau suvaržytas ir laisvės man netrūko. Bent jau tos vidinės.
– Su laida „Kibir tele vibir“ ir jūsų kuriamu vaiduoklio personažu užaugo vaikų karta. Nors Vaiduoklis eteryje nebesivaidena, ar dar dažnai jis išlenda jūsų gyvenime?
– Išlenda, nes niekur ir nebuvo giliai pasislėpęs. Galbūt dabar per mano humorą.
Galvoti gali kiek nori – vis tiek nieko nebepakeisi.
– Tad kaip dabar lekia jūsų dienos?
– Mielai krapštausi namuose, prižiūriu šiltnamį, einu pasivaikščioti su šunimi – vakarais pavaikome barsukus, su ežiukais pasisveikiname. Kaime labai daug gyvasties. Net ir pievą už lango šienauju tik du kartus – stengiuosi jos nepjauti, kol visi drugeliai neišsiritę, vabaliukai, bitės gyvena. Gyvas velnias. Ne tiek, kiek ant pievelių, sulygintų su žeme kaip koks parketas. Antrąkart pjausiu rudenį, bet varnalėšas ir dilgynes paliksiu, kad būtų paukščiams žiemą.
– Nors ilgą laiką gyvenote miesto šurmulyje, panašu, dabar jau taip nebegalėtumėte.
– Iš tiesų, esu labai patenkintas, kad išsinešdinau į kaimą. Ir dar tokį vaizdingą – ant Nemuno kranto. Jei medžių tiek nebūtų, galėčiau nuo savo namų matyti upę, dabar tenka kiek palypėti nuo kalno. Tiesa, su mano sąnariais sunkiau nulipti atgal. (Juokiasi.) Iš tiesų visada buvau gamtos žmogus, mėgau žvejoti, grybauti.
– Tik ši vasara grybautojams nedosni.
– Grybauti šį sezoną dar nelabai sekėsi, radau tik porą baravykų, bet tikiu, kad dar prisirinksiu. Mačiau, kad socialiniuose tinkluose žmonės jau giriasi radiniais.
– Socialiniuose tinkluose garsėjate kaip kulinaras! Ką gamintumėte?
– Oi, iš grybų daug ką galima pagaminti. Praėjusiais metais dukra sudžiovino kelmučių kotų – kokia fantastika! Puikiai tinka ir kaip pagardas, ir nuostabiausi kotletai išeina.
– Tačiau grybus dar ir pažinoti reikia.
– Man pasisekė, kad šviesios atminties tėtis buvo užkietėjęs grybautojas, tad ir mane tempdavosi į mišką ir gerai išmokė atpažinti valgomus ir nevalgomus grybus.
– Sugrįžkime prie kulinarijos ir socialinių tinklų – panašu, kad tai viena didžiausių jūsų aistrų, tiesa?
– Galima sakyti. Viskas prasidėjo, kai man buvo 12 metų ir mama iš bibliotekos atnešė receptų knygą, o aš pagal ją pabandžiau pagaminti žemaitišką cibulynę. Aišku, vėliau buvo laikas, kai negaminau, ypač dirbdamas televizijoje, bet paskui vėl sugrįžau prie seno pomėgio, susidomėjau, kas, kaip, kodėl.
– Ar gamindamas skrupulingai laikotės receptų, ar ir virtuvėje išlenda kūrybiška prigimtis?
– Pagaminti lygiai taip pat vis tiek neišeis, tad kodėl nepaeksperimentavus? Aišku, ne visi eksperimentai baigiasi sėkmingai, ypač druskos klausimu, tačiau jau išmokau jos berti mažiau.
– Vis paminite ir savo šeimą. Gražu, kad taip darniai ir gražiai sugyvenate po vienu stogu su dukra ir anūke. Nesusipykstate?
– O ko pyktis? Milijono neturiu, tad nėra ko dalytis. (Juokiasi.) Ir žmonos, ir mano šeimose visada buvo darna, tad, matyt, toks vidinis dalykas išlikęs. Geriausi dalykai mano gyvenime – dukriausia, anūkiausia, dar šuo su katinu. O jei dar galiu pagrybauti ir pažvejoti... nieko daugiau ir netrūksta.
