Teatro ir televizijos aktorė Kristina Kazlauskaite LRT.lt laidoje „Miške su Violeta“ su ašaromis akyse atskleidė, kokio žmogaus ir kodėl nespėjo atsiprašyti. Garsi artistė taip pat pristatė savo jaunatviškumo paslaptį, o tautiečiams linki mažiau zyzti ir daugiau džiaugtis gyvenimu. „Aš tingiu pykti ir tingiu nervuotis, nes tai kenkia grožiui“, – juokiasi Kristina.
Laidos vedėja, laukdama K. Kazlauskaitės, suko galvą, kaip gi šįkart garsi aktorė pasipuoš. Violeta rėžia nerašytą faktą, kad kas jau kas, bet kaunietės puoštis ir mėgsta, ir moka.
„Nežinau, kaip ji ateis apsirengusi, nes visada ateina su baline suknele. Tik žmogus iš Kauno gali ateiti taip pasipuošęs, bet to – susitikimo laukiu nerealiai“, – nekantraudama savo pašnekovės dairėsi Violeta Mičiulienė.
Kristina juokiasi, kad ji visai ne puošni, o tik baltai apsirengusi. „Aš vėl nuotaka“, – ir vėl juoku prapliumpa Kaune gimusi aktorė.
Vos susitikusios moterys ėmė kalbėtis apie Kristinos tėvus – Napoleoną ir Ireną, kurie buvo išties neeilinės asmenybės. Iš tėvo K. Kazlauskaitė išmoko daryti viską iki galo.
„Mano tėvelis buvo pasiutusiai gabus viskam. Aš net nežinau, ko jis nemokėjo?! „Jei darai, daryk gerai“, – nuo mažens girdėtus žodžius prisimena Kristina. – To jis ir iš mūsų reikalavo.“
Savo tėvui Kristina sako nemokėdavusi meluoti – jis neapkęsdavo melo. „Aš išsižiodavau kažką sakyti. Tėvelis tik pažiūrėdavo į mane ir aš... raudona kaip burokas, akys nuleistos. Na, ir tada tapdavo viskas aišku. Už melą labai bausdavo. Pats buvo labai sąžiningas, atsakingas ir tiesus žmogus. Tiesiog neleisdavo man meluoti. Tai dabar juokingai skamba, kai sako, kad aš aktorė nuo lopšio.
Pažadėjau jam ateiti. O jis apsidžiaugė ir sakė lauksiąs. Ir aš nespėjau nueiti... Štai ko aš noriu atsiprašyti.
Juk aktorė turi mokėti meluoti, o aš visiškai nemokėjau. Kviesdavausi į pagalbą draugę, kurią tėvelis advokate vadindavo. Bet tėvukas ir ją taip perzonduodavo ir sakydavo, kad advokatė eitų namo ir uždarytų duris. Žmones „kiaurai“ jis matydavo“, – prisimena aktorė.
Šiandien tokia pat ir K. Kazlauskaitė – nemėgstanti falšo, netikrumo. Renkantis gyvenimo partnerį tėvo įvaizdis buvo labai svarbus, mat vyriškesnio vyro ji neįsivaizdavo.
„Jis buvo ir vyriškas, ir protingas, ir jautrus, ir pareigingas, ir darbštus, ir sąžiningas, ir sportavo. Kur jis nenueidavo, būdavo aukštumoje. [...] Nė vienam taip nepasisekė, tėvukas visus pastatydavo į vietą. Niekas jo įveikti negalėdavo, nes buvo labai valdingas. Jis viską gyvenime pasiekė pats, – su meile tėvą prisimena Kristina. – O mano vyro idealas iš pradžių buvo Heraklį vaidinęs aktorius, eidavau dėl jo į kiną.
Aš buvau idealistė, o jis toks stiprus herojus, kuris padėdavo kitiems žmonėms, gelbėdavo juos. Man tie „Heraklio žygdarbiai“ taip įstrigo. Visą savaitę kasdien ėjau į tą filmą. Dar net sekmadienį, kai tėvai nenusivedė į tą filmą, man isterijos priepuolis buvo.“
Didelės įtakos Kristinai turėjo ir jos motina, kurią V. Mičiulienė vadina karaliene. Jos šypseną žmogus turėdavo užsitarnauti, o išdidumo niekada nepristigdavo. Abi moterys prisimena ir neįgyvendintą norą supažindinti Kristinos mamą su Violetos tėčiu.
„Tikrai taip, ji buvo tokia (karalienė – LRT.lt), visada išdidi, – prisiminusi mamą Violetos žodžius patvirtina Kristina. – Mama retai kam nusišypsodavo, o jei taip įvykdavo, tai čia dovana būdavo. Kai išgirsdavo tavo balsą (kreipiasi į laidos vedėja – LRT.lt), ji tiesiog ištirpdavo iš laimės.
Mes net norėjome mano mamytę su tavo tėveliu supažindinti, nes tavo tėvelis armonika grojo ir dainavo, o mano mama fantastiškai gražiai iki senatvės dainavo. Mes abi svajojom, kad vieną dieną jie sueitų padainuoti. Deja nespėjom, nepavyko.“
Net juodoj pelkėj aš įžiūrėsiu prasmę. Gal kai kas pasakytų, kad tai nesveikas optimizmas.
Kristina atvirai pasakoja, kaip kadaise norėdavo būti graži, nes taip įsivaizdavo aktores. „Galvodavau, kad artistė turi būti graži... Bet reikia ir tokių kaip mes. Heroję visai neįdomu vaidinti, nes dažniausiai gražuolės būna herojės, o tu gaudavai kaip tik charakteringus vaidmenis, kurie spalvingi, įdomūs“, – sako Kristina, ramybę atradusi tuomet, kai išėjo iš teatro.
Buvo laikas, pasakoja aktorė, kai visko buvo per daug, o priklausomybė – tiek finansinė, tiek kitokia – žemino. „Aš negalėdavau pasakyti „ne“, nes man atrodydavo, kad įžeidžiu žmogų“, – prisipažįsta populiarius personažus, tokius kaip Zita iš Mažeikių, mokytoja Leokadija, socialdemokratė Larisa, benamė Jadzė ir kitus, intelektualios satyros laidoje „Dviračio žinios“ sukūrusi aktorė.
Šiandien daug kas sako, kad Kristina atrodo geriau, nei prieš trisdešimt metų. Tai aktorės nestebina, juk tuomet ji būdavo pervargusi, linkusi į savigraužą ir amžinai deganti. Dabar ji taip pat dega, tačiau meile aplinkai ir žmonėms, pačiam gyvenimui.
„Esu tokia, kokia esu, myliu gyvenimą, žmones, tiesiog viską labai myliu ir esu optimistė, – savo jaunatviškumo ir moteriškumo paslaptį bando aiškinti Kristina. – Net juodoj pelkėj aš įžiūrėsiu prasmę. Gal kai kas pasakytų, kad tai nesveikas optimizmas. Nustokim zyzti.“
Kristina ragina džiaugtis tuo, ką turime, nes rytoj viso to gali nebelikti. Pasak jos, meilė viskam aplinkui suteikia sparnus ir įkvepia, o tai atsispindi ir išorėje. „Aš tingiu pykti ir tingiu nervuotis, nes tai kenkia grožiui“, – juokiasi Kristina.
Aš tingiu pykti ir tingiu nervuotis, nes tai kenkia grožiui.
Ji prisipažįsta visiškai nesimaudanti socialinių tinklų jūroje – nei elektroninio pašto, nei socialinio tinklo paskyros garsi aktorė neturi. Labiausiai vertina gyvą žodį.
„Moku paskambinti, atsiliepti į skambutį moku, žinutę galiu parašyti, nuotrauką persiųsti išmokau. [...] Man tiesiog patinka girdėti žmogų: jo intonaciją, jo balsą, jo balse energetiką – tuo mes ir skiriamės. O ten tik raidytės... Kai išgirstu, kaip jaunimas kalba, tai man kalbos gaila. Jie tiesiog raportuoja ir ta kalba gaunasi kaip kvarksėjimas.
O juk mūsų kalba tokia graži, tiek daug intonacijų, melodijos. Užtenka paklausyti kokio diktoriaus ar kas gražiai kalba. Tai spėju, kad dėl tų žinučių, kaip jaunimas rašo, jie ir kalba tokia kvarksėjimo ir raportavimo kalba, dėl ko praranda emociją ir melodiką. Dėl to gaila“, – nusivylimo neslepia aktorė K. Kazlauskaitė.
Paklausta, ar yra žmogus, kurio norėtų atsiprašyti, tačiau neišdrįso, Kristina susigraudina. „Tai buvo kunigas Vasiliauskas. Jis gulėjo ligoninėje. Buvome susitikę Santariškėse, kai jį lankiau. Nuoširdžiai su juo pašnekėjau. Paskui dar kartą susitikome.
Pajutau, kad jam galiu pasakyti viską, pas tokį žmogų tikrai galėčiau eiti išpažinties, – ašarų neslepia K. Kazlauskaitė. – Per mano tuos lakstymus vis neturėdavau laiko jo aplankyti. Paskui save raminau, kad tikrai yra kam jį lankyti, juk tiek daug žmonių, per davatkas turbūt ir durys neužsidaro.
Kartą suskamba man telefonas ir girdžiu, kad tai kunigas Vasiliauskas. Jis man sako: „Oi Kristina, atsiprašau, šiaip skambinau ne jums, bet pataikiau jums ir dėl to labai džiaugiuosi“. Mane tada nupylė toks savigraužos jausmas, kad taip gražiai bendravome, turėčiau jį aplankyti. Pasiteiravau, kaip jam sekasi ir pasakiau, kad nedrįstu aplankyti, nes turbūt daug žmonių lanko. O jis patvirtino, kad daug, bet ne tie, kurių jis laukia. Pažadėjau jam ateiti. O jis apsidžiaugė ir sakė lauksiąs. Ir aš nespėjau nueiti... Štai ko aš noriu atsiprašyti... Kai nueinu į kapines, negaliu ramiai praeiti. Visada ten atsiprašau.“
Norintys sužinoti, su kokiu vyru savo mamą norėjo supažindinti Kristina, kas buvo jos pirmoji meilė ir kokia jos neįgyvendinta svajonė, žiūrėkite laidą „Miške su Violeta“ LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
