LRT. lt laidoje „Nomedos torpedos“, Fausta Marija Leščiauskaitė ir dvi ją per gyvenimą lydinčios draugės Aurelija bei Liucija apie santykius, partnerystę, ir moterims primetamus, o gal ir jų pačių puoselėjamus stereotipus.
– Fausta, kiek tu turi draugų? Kada nors bandei susiskaičiuoti?
– Kai buvau paauglė turėjau tokį įsivaizdavimą: čia draugės, čia pažįstamos, stengiausi susidėti į lentynėles. Tada pagalvoju, kad tokiu būdu nuskriaudžiu gerus žmones, kurie atsirado mano gyvenime vėliau ir gal nepateko į natūraliai susiformavusią mano draugių „ketveriukę“, tad pradėjau to nebedaryti.
– Vadinasi tavo rate ne tik seniau sutikti žmonės?
– Aš moku įsileisti žmones, bet tai turi atsitikti gana natūraliai, nemoku eiti susipažinti, draugystė įvyksta netikėtai – beveik kaip meilė.
– Kaip dažnai reikia susitikti, kad chemija vyktų?
– Manau, kad ne tiek svarbu, kiek kartų susitikti, kiek svarbu, ką tu jauti susitikęs. Aš pati Lietuvoje nebūnu kokius pusę metų, tai natūralu, kad yra periodas, kai nesusitinkame. Kai galiu – stengiuosi tą laiką atriekti. Man atrodo, kad draugystė, tai įgūdis ir tam tikra prasme darbas, nėra sukus, bet turiu turi atrasti laiko, jei tik labai to nori.
– Ką tavo draugės galėtų pasakyti ne pačiu geriausiu būdu, jei tik galėtų?
– Pasakytų, kad aš valdinga, kontroliuojanti. Nemanau, kad mano draugės labai blogai apie mane galvoja, žinau, kad man sudėtinga nusileisti, dabar to labai mokausi.
– Spėk, kas taip pasakė: „žmogus, turintis labai gerą humoro jausmą, lojali, nuoširdi, intelektuali“?
– Aurelija.
– Kaip susitikote Aureliją?
– Atrodo, nors gyvenome skirtinguose miestuose, bet atrodo klausėme tos pačios muzikos, dalyvavome tuose pačiuose renginiuose, darėme tas pačias nesąmones. Aurelijos nebuvo mano paauglystės laikais, tačiau žinome tas pačias dainas.
Kalbant apie Liuciją, lydime vieną kitą namo po mokyklos, o kai išsiskiriame – šnekame toliau telefonu. Natūralu, kad suaugus tai nutirpo, bet išlikome tokios pat draugės.
– Kam moterims reikia draugystės?
– Visų pirma dėl kokybiško laiko kartu, dėl palaikymo, akivaizdu, kad niekas tavęs taip gerai nesupranta, kaip supranta tavo draugė. Jus sieja bendri draugai, interesai, kultūra. Man atrodo, kad tas moteriškas bendrumas yra atviresnis, su vyru negali, gali ir reikia, bet taip nebūna, – sako Faustos draugė Aurelija.
– Kaip šuo yra ne vaikas, kaip vyras yra ne moteris, taip draugė yra tiesiog draugė ir vyras nėra ji, – antrina jai Fausta.
– Kaip atrodo jūsų susibėgimai?
– Mes su Aurelija lengvai išgeriame gėrimų ir dviese užsidarome į vonios kambarį dainuoti karaoke, – šypsosi Fausta.
– Jeigu yra kitų žmonių tam vakarėlyje, tai turiu blogų naujienų, – juokiasi Aurelija.
– Apie ką kalbatės, kai susitinkate? Yra daug stereotipų apie moteriškus pokalbius ir, ar mes juos patvirtiname?
– Nevaidinkime, šnekame apie tuos vyrus. Su Liucija, pavyzdžiui, turime savo sugalvotą dialektą, kartais juo ir šnekame, – teigia Fausta.
– Tačiau yra ir didelis noras kalbėtis apie viską. Nėra temos, kurios negali paliesti, labai įdomu analizuoti ir darbines situacijas, – antrina draugė Liucija.
– Jums visoms panašiai tiek pat metų, man įdomu pakalbėti apie stereotipą. Tai kada bus vaikučiai?
– Mano artimieji, tėvai, giminaičiai niekada nelaidė užuominų apie vaikus. Tikriausiai požiūrį turi, tačiau niekada jo nepiršo, kad visuomenė turi standartus. Nuo vaikystės žinojau, kad aš nenoriu tuoktis, nuo labai mažų dienų. Tas noras kol kas neatsirado, bet ateina komentatorių, kurie man mėgsta sakyti kitaip. Jeigu norėčiau vaikų, manau, būčiau gera mama, nesakau, kad būčiau stebuklinga mama, tačiau aš vaikų niekada ir nenorėjau. Pergyvenau visas fazes, kai nekenčiau vaikų, kad jie mane nervina, man vaikai dabar net labai patinka, – kalba Fausta.
– Manau, kad tu ir ribas nubrėži tam. Scenarijų kuri tu pati, – teigia Liucija.
– Socialiniams tinklams gerklės neužčiaupsi. Esu girdėjusi, kad esi užblokavusi tiek žmonių, jog tikriausiai nebesugebėtum skaičiaus įvardinti?
– Aš tikrai sąmoningai labai daug blokavau. Taip, kaip aš tvarkausi namus, taip aš tvarkausi ir socialinius tinklus – išsišluoju. Nelinkiu, kad tiems žmonėms skaudėtų, kad jiems būtų negerai, aš tiesiog noriu, kad jų nebūtų mano akiratyje, nes man jie nepatinka, man nepatinka, kai jie ateina pas mane ir pritrypia savo purvinomis kanopomis, – sako Fausta.
– Liucija, turi sau atsakymą, kodėl tie vaikai dabar labai svarstomi?
– Galime vėl grįžti prie stereotipų, kad gyvename burbule ir nusimetame šį visuomenės primestą stereotipą. Aš renkuosi, džiaugiuosi, kad laisvėjame. Aš noriu vaikų, Fausta nenori jų, bet aš jai savo nuomonės niekuomet ir nepiršiu.
– Liucija niekuomet nėra manęs paklaususi – o kodėl? Mes su Aurelija esame apie tai taip pat šnekėjusios, jog leidžiu sau persigalvoti. Apie viską leidžiu sau persigalvoti ir nepykti ant savęs, – antrina Fausta.
– Kaip atrodys žmonių santykiai po dvidešimties metų?
– Yra daug moterų, kurios nori tos baltos suknelės, nori tekėti, nori, kad joms pirštųsi, – sako Fausta.
Parengė Emilija Balcerytė.
Daugiau žiūrėkite vaizdo įraše:
