„Pasakojimus sudėlioju iš smulkių dėlionės detalių, rastų knygose, filmuose, senose nuotraukose, iš įvairių žmonių asmeninių patirčių. Tokių istorijų „Google“ nerasite“, – LRT.lt sako miesto istorijų pasakotoja ir gidų mokyklos įkūrėja Gabija Lunevičiūtė. Anot jos, į ekskursiją atėjusio žmogaus laikas negali būti iššvaistytas, tad džiaugiasi, jog pastaraisiais metais išaugo karta gidų, nebemanančių, jog pakanka pateikti sausus faktus, kuriuos lengva rasti internete. Be to, ji pastebi, kad kaip turiningo laisvalaikio forma populiarėja ne tik ekskursijos, bet ir gidų kursai. Tokie prieš dešimtmetį pakeitė ir jos gyvenimą.
– Pradėsiu nuo istorijos, kurią veikiausiai pasakojote jau ne kartą, tačiau tiems, kas dar negirdėjo, – kaip žurnalistė, dėstytoja tapo vilniečiams ir sostinės svečiams žinoma gide, neretai pristatoma tiesiog miesto istorijų pasakotoja?
– Jei prieš dešimtmetį man kas nors būtų pasakęs, kad būsiu gide ar turėsiu savo gidų mokyklą, veikiausiai nebūčiau patikėjusi. Dirbau televizijoje, radijuje, vėliau – įmonėje, kuriančioje turinį žiniasklaidai, ir apie profesijos keitimą tikrai nesvarsčiau. Manau, kad savo darbą dariau gerai, tačiau jame nesijaučiau visiškai laiminga, tad norėjosi kažkokių naujovių, šviežio oro, įdomesnio turinio, praplėsti savo socialinį ratą.
Susimąsčiau, kad vertėtų pradėti lankyti kokius nors kursus, galbūt užsienio kalbų. Pradėjusi domėtis, išgirdau apie gidų kursus, apie kurių egzistavimą tuo metu net nežinojau. Iš pradžių nuskambėjo keistai, bet mokymosi programoje išvydusi istorijos, meno istorijos, psichologijos ir kt. paskaitas, pagalvojau, jog tai galėtų būti labai įdomu. Užsiregistravau, nors tuo metu dar nė minties neturėjau, kad tai taps mano darbu.
Sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save.
– Kaip nutiko, kad šiandien tai – pagrindinė jūsų veikla?
– Mokydamasi supratau, jog tai nėra labai nutolę nuo žiniasklaidos. Žurnalistas taip pat įvairiais būdais renka informaciją, ruošia interviu, skaito, ieško šaltinių, jei reikia, keliauja į archyvus, o vėliau surinktą medžiagą pateikia visiems suprantama kalba – tekstu ar reportažu, padailintu vaizdingais pasakymais, iliustracijomis ar garsais.
Kuo tai skiriasi nuo ekskursijos? Dažniausiai tik tuo, kad ši trunka ilgiau, o klausytojų auditorija ne tūkstančiai skaitytojų ar žiūrovų, bet grupė žmonių, atėjusių paklausyti tavo pasakojimo. Tik mieste tavo iliustracijomis tampa pastatai, skulptūros, praeiviai, gatvės, kuriomis klaidžiodama, po gabalėlį sudėlioju platesnį paveikslą, tam tikrą istoriją ir pasakojimą.
Kadangi abi šios sritys susijusios, man kursuose sekėsi neblogai, o jau per pirmuosius metus ekskursijos užsienio svečiams tapo papildoma mano veikla.
Ši mane taip įtraukė, kad labai daug gilinausi, perskaičiau daugybę papildomos literatūros, atsiminimų, dienoraščių, pradėjau kalbėtis su įvairaus amžiaus ir patirčių žmonėmis apie miestą, sužinojau daugybę dalykų, kurių dėl tam tikros specifikos ir laiko ribojimų į ekskursijas užsienio svečiams įtraukti negalėjau. Visais savo atradimais iš pradžių dalijausi tik su pažįstamais, bet matydama, kaip jiems įdomu klausytis, nusprendžiau pradėti rengti ekskursijas ir vietiniams.
Auga ir susidomėjimas gidų kursais, kurie taip pat daugelį patraukia kaip prasminga laisvalaikio leidimo forma.
– Turbūt dažnas pagalvoja, kad miestą, kuriame gyvena, ir taip gerai pažįsta, juolab savo vaikystės gatves. Šnipiškės, Užupis, Antakalnis, Žvėrynas ar Pavilnys taip pat slepia galybę įdomybių?
– Papasakosiu istoriją, kuria kartais pasidaliju ir su savo ekskursijų dalyviais. Esu vilnietė, mokiausi Salomėjos Nėries gimnazijoje Senamiestyje, tad kasdien vaikštinėdavau aplinkinėmis gatvėmis. Tačiau tik būdama abituriente atkreipiau dėmesį, kad Vokiečių gatvėje stūkso labai įdomią istoriją turinti Barboros Radvilaitės skulptūra. Anksčiau ją tiesiog apeidavau, nes galvoje sukosi mintys apie pamokas, namų darbus ir kitus paaugliškus rūpesčius. Vadinasi, dešimt metų nemačiau tikrai didelių gabaritų skulptūros sau po nosimi!
Ir iš tiesų yra labai daug dalykų, kuriuos skubėdami ir paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog praeiname. O kartais net ir nežinome, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, todėl pravartu, kai kažkas pagelbėja ir parodo. Net neabejoju, kad porą valandų su gidu paklajoję po gimtuosius ar aplinkinius rajonus, liktumėte nustebę ir įkvėpti.
Be to, ekskursijos gali būti ir teminės – apie madą, apie kavą, kakavą ir šokoladą, apie meilės istorijas, masonus ar senuosius sodus, tad kiekvienas gali savo miestą atrasti dar nematytu kampu ir iš sau įdomiausios perspektyvos.
– Kadangi jau bemaž dešimtmetį vedate ekskursijas vietiniams, galbūt galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis – ar tokia laisvalaikio pramoga populiarėja?
– Prieš dešimtmetį ekskursijų pasiūla buvo žymiai mažesnė. Su „Savaitgalio ekskursijomis“ buvome vieni pirmųjų, apie savo veiklą pradėję pasakoti socialiniuose tinkluose. Tada daug žmonių net nenumanė, jog apskritai egzistuoja tokia turininga ir smagi laisvalaikio veikla. Ją šiandien renkasi vis daugiau žmonių, o ekskursijos jau vyksta ne tik savaitgaliais, bet kas dieną ryte, per pietus, vakare, kartais net naktį.
Dauguma neapsiriboja viena ekskursija, o plečia savo supratimą ir žinių tinklą nuolat, kartu tyrinėdami skirtingas miestų vietas. Tokia pramoga populiarėja ir, tikiu, tik dar labiau populiarės ne tik sostinėje, Kaune, Klaipėdoje, bet ir mažesniuose miestuose. Kadangi esu ir gidų mokyklos įkūrėja, pastebiu, kad auga ir susidomėjimas gidų kursais, kurie taip pat daugelį patraukia kaip prasminga laisvalaikio leidimo forma.
Gido darbas yra labai prasmingas ir reikalingas, o ekskursijos – laisvalaikį ir pasaulėžiūrą praturtinanti veikla.
– Rodos, panašūs kursai dažniausiai sudomina tuos, kurie svarsto apie naują profesiją ar papildomą uždarbį.
– Iš tiesų tai susiję ne tik su profesijos keitimu, bet dažnai ir su turiningu laisvalaikiu. Nebūtinai tai turi tapti profesija, kaip nutiko man. Tačiau kaip ir pasakojau, aš pati atėjau tiesiog norėdama įdomiai praleisti laiką, tačiau kursai pakeitė mano gyvenimą. Ir pakeitė į gera – dabar darau kitokius dalykus, susitikau su daugybe šviesių, išmintingų žmonių, pasikeitė mano matymas, mąstymas ir galiausiai savijauta.
Tiesą sakant, prasidėjus kursams, surengiu anonimišką apklausą ir pasiteirauju, kas ateina galvodamas apie permainas karjeroje, o kas, kaip ir aš, – tiesiog norėdamas praplėsti akiratį, įgyti žinių bei įgūdžių, galbūt ieškodamas malonaus užsiėmimo, įdomių atradimų ar naujų pažinčių. Dauguma atsako, kad turėti papildomą profesiją yra gerai, tačiau keisti darbo neketina. Tiesa, pasibaigus kursams, dažniausiai daugiau žmonių atsako, kad norėtų būti gidais, tačiau tikrai ne visi.
Jų noras mokytis veikiau susijęs su suvokimu, kad sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save. Juolab kad už visų miesto istorijų iš tiesų slepiasi žmonės su savo istorijomis, savo rūpesčiais ir išgyvenimais.
Jei prieš dešimtmetį man kas nors būtų pasakęs, kad būsiu gide ar turėsiu savo gidų mokyklą, veikiausiai nebūčiau patikėjusi.
– Ką svarbu žinoti norintiems užsirašyti į tokius kursus?
– Pagal įstatymo numatytą tvarką, gidais gali tapti žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą ir baigę gidų kursus, trunkančius 250 akademinių valandų bei apimančius skirtingų sričių, pvz., psichologijos, istorijos, geografijos, retorikos, architektūros, meno, kultūros paskaitas. Visos gidų mokyklos turi laikytis įstatymo, tačiau jos skiriasi programos išpildymu, dėstytojų ir praktikų komandomis, žinių pateikimu ir įtraukimu į mokymosi procesą.
Tarkime, mūsų gidų mokykloje mokomės nuo spalio iki balandžio, kai vakarai ilgesni ir po darbų norisi juos užimti turiningiau. Dauguma paskaitų vyksta nuotoliniu būdu, todėl prisijungti gali ir žmonės iš kitų miestų.
Be to, tai yra praktinė profesija, tad pasiskirstę į mažesnes grupelės vykstame į įvairias mokomąsias ekskursijas, kur ne tik mes pasakojame, bet ir dalyviai mokosi vesti ekskursijas. Didžiausia verte ir išskirtinumu laikau nepaprastai puikių savo dalyką ne tik išmanančių, bet ir mokančių bei norinčių tuo dalintis dėstytojų komandą.
– Galbūt su laiku keičiasi ir gido portretas? Vis tik dar tenka išgirsti apie gidus, kurie nuobodokai išdėsto sausus faktus, neįtraukia ir nesudomina atėjusių į ekskursijas.
– Gaila, jei nepavyko sutikti gido, kuris sudomintų ir padėtų įdomiai ir prasmingai praleisti laiką. Jei jau žmogus paskyrė porą savo gyvenimo valandų ekskursijai, jo laikas turi būti neiššvaistytas ir užpildytas malonių atradimų. Gido profesija, manau, skirta smalsiam ir jautriam žmogui, suprantančiam savo klausytoją, jo kultūrinį foną, interesus ir susidomėjimo sritis. Skirtingai pasakosi 15-mečiui paaugliui ir 70-mečiui profesoriui, todėl į gidų kursus ir yra įtrauktos psichologijos paskaitos.
Galbūt įvairių stereotipų dar yra išlikusių, tačiau per pastaruosius 6–8-erius metus atėjo nauja karta gidų, jau nebemanančių, kad pakanka išdėstyti tik tokius sausus faktus, kuriuos kiekvienas gali susirasti internete. Būtų liūdna, jei gidas tik tiek ir težinotų, todėl geras gidas nuolat pildo savo žinių bagažą, nuolat domisi, ieško ir mokosi.
Aš pati daugiausia sužinau ne iš interneto, savo pasakojimus sudėlioju iš smulkių dėlionės detalių, rastų knygose, filmuose, senose nuotraukose, įvairių žmonių asmeninių patirčių ir kt. Neretai tenka perskaityti ne vieną grožinės literatūros kūrinį, kad jame surasčiau autoriaus aprašytas vietas, senas kavines, krautuves.
Pavyzdžiui, kurį laiką rengiau ekskursijas Nidoje, tad joms ruošdamasi ir ieškodama vietos gyvenimo epizodų, perskaičiau bene visas Viktoro Miliūno knygas. Beje, Nidoje, ieškodama vieno kapo, senosiose kapinėse susipažinau su ponia Christel – viena iš kelių likusių senųjų Nidos gyventojų. Ji papasakojo ne tik savo, bet ir savo gimtojo krašto istorijų. Jokiame „Google“ tokių dalykų nesužinosi, o juk tai yra be galo įdomu! Tai istorijos, kuriomis noriu dalytis ir su kitais.
Yra labai daug dalykų, kuriuos skubėdami ir paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog praeiname. O kartais net ir nežinome, į ką vertėtų atkreipti dėmesį.
– Kokios nugirstos ir atrastos istorijos labiausiai įkvepia jus?
– Išskirti negalėčiau – iš visų ko nors pasisemi, susimąstai. Iš tiesų mane labiausiai įkvepia žmonės. Džiugina, kai savo rengiamose ekskursijose matau tuos pačius veidus. Kai kuriuos iš jų pažįstu nuo tada, kai tapau gide, o per aštuonerius darbo metus pamačiau, kaip užaugo jų vaikai. Mane įkvepia, kai žmonės po ekskursijų išeina kupini gerų emocijų, susidomėję ir įkvėpti pasidomėti daugiau, kai jie vėl ir vėl sugrįžta.
Matau prasmę padėti žmogui suprasti, pamatyti, atrasti ir tai mane įkvepia labiausiai. Tikiu, kad ir žmonės vis labiau įsitikina, kad gido darbas yra labai prasmingas ir reikalingas, o ekskursijos – laisvalaikį ir pasaulėžiūrą praturtinanti veikla.
