„Karalienė – tikra dama, labai šilta, maloni ir labai nedidukė! Ji paliko labai gerą, šiltą įspūdį. Ji yra tikra Anglijos ikona“, – apie karalienę Elžbietą II LRT.lt pasakoja BBC žiniose dirbanti šilutiškė Ingrida Lusaitė. Tiesa, su Ingrida susitikome visai ne BBC, o „Eurovizijoje“ – taip darbovietė skatina neužsisėdėti vietoje ir išbandyti „hot shoes“ (liet. karštų batų) pasiūlymus.
Kasmet į „Eurovizijos“ miestą atvykusias delegacijas pasitinka ir per visą kelionę lydi organizatorių paskirti gidai. Šiemet Lietuvos eurovizinei komandai padeda jau 13 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Ingrida Lusaitė. „Eurovizija“ jai tapo proga porai savaičių pakeisti aplinką ir padirbėti ne visai įprastoje vietoje, mat ji jau 7-erius metus dirba BBC žiniose.
– Pirmiausia smalsu sužinoti, kas tave atvedė į Jungtinę Karalystę?
– Ilga istorija, prasidėjusi dar gimtojoje Šilutėje. (Šypteli.) Nuo mokyklos laikų svajojau būti režisiere. Kažkodėl ši specialybė man visada atrodė magiška. Tėvai pasakojo, kad net ir būdama vaiku su draugais sugalvodavau kokį nors vaidinimą ir sukviesdavau tėvus pasižiūrėti. Apie mano norą būti režisiere žinojo ir pedagogai, tad kartą etikos mokytoja surengė man susitikimą su Šilutės miesto kamerinio teatro režisieriumi, jis atvėrė man šios specialybės užkulisius.
Jis man pasiūlė statyti spektaklį ir taip pasimatuoti šį darbą, taigi būdama abituriente stačiau spektaklį ir kartu ruošiausi egzaminams. Režisūra man taip patiko, kad galutinai apsisprendžiau ją studijuoti. Tiesa, tuo metu Lietuvoje režisierių kursas buvo renkamas tik kas keletą metų ir tada, kai aš stojau, jo kaip tik nerinko. Laukti nenorėjau, tad susiradau televizijos produkcijos bakalauro studijas Jungtinėje Karalystėje. Būtent jos mane čia ir atvedė.
– Ar greitai pavyko gauti svajonių darbą?
– Buvo labai sunku. Nors vis bandžiau susirasti ką nors susijusio su savo išsilavinimu, dažniausiai atsimušdavau į „ne“ – čia konkurencija labai didelė. Taigi net keletą metų dirbau kosmetikos parduotuvėje ir jau buvau benuleidžianti rankas.
Viskas pasikeitė man ir pačiai netikėtai, kai persikėliau gyventi į Kingstoną prie Halo, vietinių vadinamą tiesiog Hull`u. Įsidarbinau kavinėje ir pradėjau galvoti apie dar vienas studijas – netrukus baigiau skaitmeninių medijų magistrantūrą. Beje, kai dar studijavau, Hull`e „Universal Pictures“ filmavo juostą „ID2: Shadwell Army“. Pavyko įsidarbinti ir porą mėnesių padirbėti su kūrybine komanda. Vėl sugrįžo viltis, kad galbūt mano svajonės gali išsipildyti.
Kai jau reikėjo rinktis praktiką universitete, parašiau laišką BBC televizijos vadovei ir pasiteiravau, ar galėčiau ateiti pas juos. Taip atsidūriau BBC ir ten esu iki šiol. Iš pradžių buvo keista – atrodė, kad universitete esu daug visko sužinojusi ir išmokusi, tačiau jaučiausi taip, tarsi nieko nemoku, tad mokiausi dirbdama. 3–4 metus praleidau dirbdama su archyvais, paskui pradėjau dirbti su garsu, režisūra.
– Kokios dabar tavo pareigos BBC?
– Trumpai tariant, esu televizijos režisierė žiniose. Tačiau iš tiesų BBC praktiškai kasdien gauname skirtingų užduočių – esame nuolat skatinami tobulėti, įgauti naujų įgūdžių, taip siekiama, kad darbas mums nepabostų ir galėtume tobulėti. BBC esu jau 7-erius metus ir labai tuo džiaugiuosi. Turbūt niekada nebuvau draugiškesnėje ir malonesnėje darbo aplinkoje.
– Išties, BBC laikomas vienu iš žiniasklaidos etalonų. Ir nors tikriausiai ne vienas žiniasklaidos ar televizijos srities specialistas pasvajoja apie darbą BBC, dažnam tai atrodo kaip nepasiekiama svajonė.
– Ir man BBC visad atrodė kaip kažkas labai ikoniško, labai svarbaus ir rimto, o galimybė čia dirbti man, merginai iš Šilutės, kur buvo pora vietos laikraščių ir satelitinė televizija, yra dar viena išsipildžiusi svajonė. Nėra buvę dienos, kad atsikelčiau nepatenkinta, jog ir vėl reikia į darbą, kas rytą į darbus keliuosi su šypsena.
– Vis tik dirbant žiniose tikriausiai būna visko, greičio, įtampos ir streso taip pat.
– Tiesa, tiesiog visi jau esame įpratę, kad bus visokių dienų ir visokių laidų. Man taip pat yra buvę, kad vidury žinių laidos išsijungė viena iš sistemų ir viskas ėmė griūti. Tačiau suprantu – pirmiausia reikia užbaigti laidą, o paverkti bus galima paskui. (Juokiasi.) Svarbiausia nesutrikti ir nepanikuoti.
Tiesa, pamenu, kai tik pradėjau dirbti, matydama žinias galvodavau, jog pasaulyje tiek daug blogų dalykų. Rodos, būdavau paveikta visų tų prastų naujienų, tačiau su laiku išmoksti susitelkti tik į darbo procesus. Aišku, yra dalykų, prie kurių priprasti neįmanoma, tarkime, matydamas karo vaizdus Ukrainoje, būna, ir ašarą darbo vietoje nubrauki.
– Tikriausiai darbas žiniose iš arčiau leidžia pamatyti ir žmones, kuriuos dauguma gali pamatyti tik per televizijos ekranus.
– Retai, tačiau būna progų. Esu mačiusi ir Borisą Johnsoną, ir karalienę Elžbietą II. Ją, beje, mačiau iš labai arti. Karalienė buvo tikra dama, labai šilta, maloni ir labai nedidukė! Ji man paliko labai gerą, šiltą įspūdį. Ji buvo tikra Anglijos ikona. Neabejoju, kad visada tokia ir liks.
– Vis tik įdomu, kaip žiniose dirbanti režisierė atsidūrė „Eurovizijoje“.
– Kaip ir minėjau, darbe siekiama, kad nuolat tobulėtume ir lavintume skirtingus gebėjimus, todėl kartą per metus turime galimybę porą savaičių padirbėti kituose BBC skyriuose. Tokia galimybė vadinama „hot shoes“.
Kadangi dirbu žinių tarnyboje, įprastai nematau, kaip kuriama dokumentika, dramos, kaip filmuojami festivaliai, o „hot shoes“ galimybė mums leidžia pamatyti daugybę skirtingų darbo pusių, padirbėti pozicijoje, kurioje niekada nedirbi, ir bent trumpam išeiti iš savo komforto zonos.
Taip darbuotojai gali pasisemti ko nors naujo ir į savo darbo vietą grįžti su naujomis idėjomis. Taip šiemet atsidūriau „Eurovizijoje“. Negalėjau praleisti tokios galimybės – juk niekada nežinai, ar dar kada nors pasitaikys tokia proga. Aš galimybių stengiuosi nepraleisti ir mėgstu sakyti, kad jei neklausi, atsakymas visada bus „ne“.
– Ar britai tokie pat pamišę dėl „Eurovizijos“ kaip ir lietuviai?
– Gal kiek mažiau. Tiesa, kadangi šių metų konkursas vyksta Liverpulyje, susidomėjimas tikrai didesnis. Eurovizinį šurmulį kiek sustiprino ir tai, kad praėjusiais metais Samui Ryderiui pavyko užimti antrąją vietą – tokio aukšto rezultato JK atlikėjai jau seniai nebuvo pasiekę.
Tiesiog manau, kad Lietuvoje visas tas eurovizinis verpetas yra daug labiau įtraukiantis, nes žiūrovams galima balsuoti ir prisidėti renkant savo atstovą konkurse. Anglijoje „Eurovizija“ labiau poros vakarų reikalas, o Lietuvoje – porą mėnesių besitęsiantis procesas.
– Daug lietuvių sako, kad gyvendami užsienyje nesijaučia savi, tačiau panašu, kad tave Jungtinė Karalystė priėmė svetingai.
– Čia gyvenu jau 13 metų, iš esmės visą savo sąmoningo ir suaugusio žmogaus gyvenimą. Nelabai įsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Man čia tikrai patinka – žavi gamta, žmonės ir tai, kad čia galima įgyvendinti savo svajones.
– Ir panašu, kad čia jau giliai įleidai šaknis, sukūrei šeimą.
– Taip, mano vyras yra iš Bosnijos ir Hercegovinos, susipažinome Anglijoje. Pamenu, kad sykį sutarėme susitikti, tačiau sakiau, kad ateisiu tik trumpam. Galiausiai praplepėjome šešetą valandų, pavakarieniavome, pasiklausėme gyvos muzikos ir negalėjome nustoti kalbėtis... Tai ir nutiko, kad prieš porą metų susituokėme.
– Ko dabar labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?
– Žinoma, artimųjų, brolio, senelių. Labai pasiilgstu. Su vyru turime dvejus namus, kuriuose yra žmonių, kurių ilgimės, kuriuos norisi pamatyti, apkabinti ir kiekvieną kartą labai sunku palikti. Dėl to kartais būna nelengva.
