Tavo LRT

2019.01.22 20:56

S. Pilinkus: kai kurias istorijas galima pasakoti tik po šimto metų

LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, LRT.lt2019.01.22 20:56

„Patys daiktai neįdomūs. Kas yra Nepriklausomybės Akto nuorašas, kuriuo taip žavimės? Popieriaus gabalas su paliktais rašmenimis ir parašais“, – LRT TELEVZIJOS laidoje „Gyvenimas“ teigia laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas, menotyrininkas, kolekcininkas Saulius Pilinkus. Pasak jo, širdį virpina tik tai, kas slypi už daikto – istorija, atradimai, emocijos ir jausmai.

Per beveik 29-erius nepriklausomybės metus Vilnius tapo klestinčia Europos sostine ne dėl užlopytų gatvių duobių ar iškilusių dangoraižių. Miesto dvasią kuria žmonės, kurie nepaprastomis, kartais keistomis idėjomis jį paverčia nuolat besikeičiančiu, stebinančiu organizmu. Vienas tokių žmonių – S. Pilinkus, be kurio dalyvavimo nepraeina nė vienas reikšmingas sostinės kultūros renginys.

„Nuo mažens žinojau, kad noriu ne kažkuo būti, pavyzdžiui, armijos vadu, o noriu gyventi įdomiai. Turėjau tokį tikslą ir jį tebeturiu. Maniau, kad man pasiseks, jeigu bus įdomu. Bet įdomu yra tada, kai tu nori, kad būtų įdomu“, – įsitikinęs S. Pilinkus.

Įdomybių gyvenimas jam tikrai nepagailėjo: baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Dailės institutą, diplomuotas menotyrininkas dirbo restauratoriumi-auksuotoju, vėliau Kultūros ministerijoje, buvo galerininku, televizijos laidų autoriumi ir vedėju, Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu ir net Lietuvos kultūros atašė Izraelyje.

Apie iš pirmo žvilgsnio neįdomiausią – Kultūros ministerijos tarnautojo – darbą S. Pilinkus galėtų pasakoti nesustodamas. Anot jo, tai buvo fantastiniai laikai.

„Man teko dirbti ir su UNESCO. Kažkada pajuokavau: jeigu reikėtų sau pačiam rašyti gyvenimo ataskaitą, reikėtų vesti į Arkikatedrą, Šv. Kazimiero koplyčią, ir rodyti – šią skulptūrą tvarkiau, šį žvyną auksavau“, – pasakoja S. Pilinkus.

Nors vardijami darbai gali nuskambėti kaip didybės manija, menotyrininkas tikina, kad už visus nuopelnus ir pasiekimus svarbesnės emocijos ir patirtys, virtusios istorijomis.

BNS nuotr.

Padėjo atgaivinti merdėjantį Vilniaus rajoną – Užupį

Prieš daugiau nei dvidešimt metų kartu su kitais menininkais menotyrininkas įkūrė garsiąją Užupio Respubliką, kuri turėjo prezidentą, himną, konstituciją, net kariuomenės vadą, kuriuo tapo pats S. Pilinkus.

„Tai buvo neramus rajonas. Ilgainiui, kai jis mūsų visų dėka pradėjo keistis, man atrodė, kad čia verta aktyviai prisidėti ir dalyvauti, nes Užupis buvo ir yra savotiška laboratorija“, – kalba S. Pilinkus.

Įkurta Užupio Respublika atgaivino merdėjantį Vilniaus rajoną. O štai legendiniam amerikiečių roko muzikantui Frankui Zappai pastatytas paminklas Lietuvą garsino ir už Atlanto.

„Daugybei žmonių kilo klausimas: kodėl biustas skirtas Frankui Zappai? O kodėl gi ne?“ – sako menotyrininkas. Anot jo, tai buvo įdomus, prasmingas, o ilgainiui laikas parodė, kad ir vertingas projektas. „Man, be kitų aspektų, jis vertingas ir tuo, kad padėjo garsinti mylimą tėvynę“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Jeigu būtų sukurtas turistinis maršrutas „Pilinkaus keliais“, jis būtinai vestų pro Vilniaus senamiestyje esančią Ašmenos gatvelę, į kurią užsukus S. Pilinkui suvirpa širdis: „Ši Vilniaus teatro laiptinė kažkada buvo antroji galerija Vilniaus mieste nuostabiu pavadinimu „Langas“. Du aukštai buvo skirti meno ekspozicijoms.“

Ši vieta tuo metu buvo visų meniškos sielos vilniečių traukos vieta, apie kurią iki šiol pasakojamos legendos. Vyras neslepia – be rimtų parodų, puikių koncertų, albumų pristatymų ir meninių akcijų, čia virė pašėlęs gyvenimas.

BNS nuotr.

Ir archyvinuose kadruose užfiksuotas S. Pilinkus po juodais akiniais slepiantis mėlynę, o po ūsais – išmuštus dantis. „Tai – Lietuvos televizijos pastatą okupavusių sovietų karių „dovana“, – prisipažįsta S. Pilinkus ir skuba nuraminti, kad kitos likimo staigmenos buvo kur kas linksmesnės. Vis dėlto istorijų kolekcininkas įsitikinęs, kad kai kurias jų pasakoti galima tik po šimto metų, kai nieko nebeskaudins.

Daug istorijų teko papasakoti ir Vilniaus širdyje – rotušėje. Nuo didžiausio iki paties mažiausio rotušės koridorių, salių, rūsių ir palėpių lankytojo galėjo išgirsti nepaprastus ceremonmeisterio pasakojimus, kuriuose atgydavo protėvių dvasios ir net Vilniaus pabaisa.

„Veikla senajame Vilniaus rotušės pastate padėjo suprasti vieną nuostabų dalyką: nieko nėra amžino. Tą mes žinome visi, ypač sulaukę šiek tiek brandesnio amžiaus“, – kalba menotyrininkas.

Šis etapas baigėsi dvejų metų tarnyba Izraelyje įsikūrusioje Lietuvos ambasadoje: „Rutininės veiklos šiame darbe yra daug. Tu esi komandos narys. Man labai patiko palyginimas su povandeniniu laivu, kur yra griežta hierarchija, tvarka ir atsakomybės. Gali būti iniciatyvų, bet svarbiausia padaryti privalomus dalykus.“

Vertingų daiktų atranda ir benamių landynėse

Grįžęs į Lietuvą S. Pilinkus vėl ėmėsi meninių projektų, renginių ir televizijos. Reta iškalba apdovanotas vyras kartu su prodiusere Edita Mildažyte sukūrė laidą „Daiktų istorijos“, kurioje atgimė patys įdomiausi pasakojimai.

E. Genio/LRT nuotr.

„Patys daiktai yra neįdomūs. Įdomu tai, kas su jais susiję. Su meno kūriniais, ypač sukurtais meistrų, yra šiek tiek kitaip. Tačiau visa kita yra sutartiniai dydžiai. Pavyzdžiui, kas yra Nepriklausomybės Akto nuorašas, kuriuo taip žavimės? Popieriaus gabalas su paliktais rašmenimis ir parašais. Jeigu nežinotume, kas tai yra, tikrai tokio virpulio nei archyvarams Vokietijoje, nei kitiems jis nesukeltų. O ėjo minios į Signatarų namus. Svarbi yra daikto istorija“, – įsitikinęs menotyrininkas.

S. Pilinkaus noras domėtis daiktų istorijomis atsirado ankstyvoje vaikystėje. Nuo tada prabėgo daug metų, per kuriuos menotyrininkas išmoko atpažinti vertę turinčius daiktus, kurių randa ir kaimo sodyboje, ir benamių landynėse. Tačiau jis daiktų jau neberenka, dėmesį atkreipia nebent į tuos, kurie turi prasmę kuriam iš daugelio pažįstamų kolekcininkų.

Menotyrininkas teigia – svarbiausia emocija, kai įėjus į naują teritoriją akys ima ieškoti daikto, galinčio atskleisti nepaprastą istoriją, už kurios būtinai slepiasi žmonių aistros. Tai gyvenimo atradimai, kurie bėgant metams tampa vis retesni, bet tiek pat reikšmingi.

„Nuostabu, kai kas nors įvyksta netyčia. Ypač tai, kuo netikėjai. Pavyzdžiui, man meilė visada būdavo seilė ir tiek. Dabar žinau, kad tai yra tiesa. Man tai atradimas, stebuklas“, – sako S. Pilinkus.

Daugiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.