„Mūsų kultūra yra orientuota į pergalę, visą laiką mus ugdo būti geresniu už kitus. Tai yra didžiulė bėda. Reikia būti ne geriausiu, o laimingiausiu dėl savo pasirinkimo“, – LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ sako psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, pasidalijęs įžvalgomis apie tai, kodėl nesutinka su terminu emocinis intelektas, papasakojęs apie savo meilę darbui ir laisvalaikį su anūkais.
LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ psichoterapeutą Eugenijų Laurinaitį kalbina laidos autorė ir vedėja Jurga Šeduikytė.
– Pastebėjau, jog daugeliu atvejų Lietuvoje mes labai sureikšminame statusą, kodėl taip yra?
– Tai yra ne apie statusą. Statusas, pagal apibrėžimą, yra mano žodžio reikšmė priimant sprendimus grupėje, kurioje aš esu, kiek mano žodis vertinamas, nusprendžiant, ką darysime, nusprendžiant, ko nedarysime arba ką ir kaip už nusižengimus bausime. Tai yra statuso matas, žodžio svoris. O kai kalbame apie žodžio svorį, tai jis tarsi prideda svorio ir man. Jeigu mano žodis svarus, ir aš tampu svarbus – tai žmonėms duoda nusiraminimą, kai jie turi bėdų su savo vertės jausmu.
Mes visi visada gyvename dvejuose pasauliuose. Vienas iš jų yra tas, kuriame visi dalykai yra girdimi, vertinami, o kitas pasaulis yra tas, kaip aš matau, kas aplink mane vyksta, suprantu, kas su žmonėmis darosi, jaučiu, kaip jie su manimi bendrauja, kas tame mūsų ryšyje yra ir ko nėra iš to, ko man reikia. Todėl vidinis pasaulis yra tie akiniai, kuriais aš iš tiesų matau pasaulį.
– Jūs ir kambarį, kuriame kalbamės, matote visai kitaip, nei aš?
– Tikrai taip.
– O ar reikia tuomet tą statusą įvertinti, susitarti grupėje – šeimoje?
– Be jokios abejonės. Tik kai kalbame apie šeimos narių statusą, tai įsiterpia skirtingos mūsų kompetencijos. Moteris ir vyras moka ir gali truputį skirtingus dalykus ir nors pastarųjų 100 metų judėjimas visoje Europoje ir pasaulyje yra už tai, kad moterys lygios su vyrais. Aš visiškai sutinku, tačiau niekada nesutiksiu, kad vyrai ir moterys yra vienodi. Jie skirtingi. Ir galbūt tik dėl to, jog esame skirtingi vienas kitam mes esame reikalingiausi ir brangiausi, dėl to nereiktų pykti ir prieštarauti, o džiaugtis ir puoselėti tą skirtingumą.
– Prieš laidą šnekėjome, jog yra kiekvieno asmeninė teisybė, bet nežinome vienos tiesos, kaip susitarti? Pavyzdžiui, moteris ir vyras nesutaria santykiuose, poroje, kaip?
– Susitarimas yra įmanomas tik kompromiso būdu. Tai yra, kai atstumas yra tarp manęs ir tavęs yra 100 proc., o susitarimas įvyks tik tada, kai abu nueisime po 50 proc. to kelio ir susitiksime per vidurį. Čia prasideda didžiausia bėda, todėl, kad tai reiškia, jog aš atsisakysiu pusės savo noro. Tai yra sena, amžina problema. Dėl to mokėti pasiekti kompromisą yra didelis mokėjimas.
Mūsų kultūra yra orientuota į pergalę, visą laiką mus ugdo būti geresniu už kitus. Tai yra didžiulė bėda, reikia būti ne geriausiu, o laimingiausiu dėl savo pasirinkimo. Tada man nereikia svetimų vertinimų, kelintas aš klasėje pagal pažymį, aš tiesiog esu patenkintas tuo, ką darau.
Mūsų šeimose iki šiol vaikai yra auginami taip, kad patenkintų tėvų lūkesčius. Ne tam, kad susiformuotų savo, ne tam, kad ieškotų kelio per gyvenimą, bet tam, kad patiktų ir įtiktų tėvams.
– Sakykime, aš noriu būti moderni mama, kaip jūs man patartumėte padėti vaikui ieškoti, kas jam patinka – klausiant, siūlant?
– Visų pirma žaidžiant su juo, juk vaiko pasaulis yra žaidimas. Tame žaidime reiškiasi jo asmenybė, visokios jos pusės: sugebėjimas palaikyti socialinius ryšius, sugebėjimas matyti žmonių vaidmenis šiame pasaulyje per įvairius žvėrelius, žmogeliukus, dekoracijas, kurias ji dėlioja tame žaidime. Taip per žaidimą atsiskleidžia, kur jis yra gabesnis, ar rankos geriau moka dirbti, turi gerus manualinius sugebėjimus, ar jo vaizdiniai, paveikslai, kuriuos kuria, yra jo stiprioji pusė, ar jo sugebėjimas savo kūnu kažkaip veikti, būti sportišku, talentingu judesiais.
– Koks yra jūsų receptas, kaip jūs atsigaunate, kaip poilsiaujate?
– Šiandien pirma mano atostogų diena ir aš vis tiek dirbu. Tai yra mano silpnybė, noriu pradėti rimtai atostogauti, nors ir nesigauna. Kai palieku darbinį telefoną, sėdu su anūkais į automobilį ir važiuojame toli. Noriu parodyti jiems, kas patiko man, ką kažkurioje šalyje pajutau, pamačiau, sutikau, tačiau palikti vietos jiems patiems atsirinkti, kas patiko labiausiai.
Pagrindinis dalykas, kalbant apie meilę darbui, tai jausmas, kad atlieku jį sąžiningai ir kiek įmanoma gerai. Niekada nebūsiu tobulas ir ši svajonė, kuri buvo artimoje vaikystėje, seniai subyrėjo ir iš trupinių pasidarė miltai.
– Atsimenate tą momentą, kuomet nusprendėte, kuo norėtumėte būti užaugęs?
– Atsimenu du momentus. Pirmas, kuomet pas mus namie gyveno mano vaikystės draugė, kuri studijavo mediciną, skaitė vadovėlius ir dejavo: kaip sunku, kaip sudėtinga. Aš pradėjau vartyti jos vadovėlius ir pagalvojau: „Jei čia yra sudėtinga, tai aš galiu, nėra problemos“. Kitas momentas, tai mano močiutės mirtis. Ji sirgo sunkiai, aš mačiau tikrai nepaprastai pasiaukojantį gydytojų darbą, ją operavęs chirurgas atėjo jos perrišti Naujųjų naktį. Kažkaip tai man padarė įspūdį, jog tai yra profesija, kurioje tarnystės jausmas yra įkūnytas praktiškuose veiksmuose. Tai man pasirodė svarbu.
– Ar yra tiesos pasakyme, kad iki 40 m. žmogus gali veikti sau, bet po to – turėtų veikti kažką, kas yra labiau misija, nei darbas?
– Aš neskirstyčiau žmogaus gyvenimo į kažkokius fiksuotus amžiaus tarpsnius, aš manau, kad mes visi augame ir keičiamės pakankamai nuosekliai, priklausomai nuo patirties, kurią renkame, nuo sugebėjimo suprasti save. Žmonės labai dažnai sako, kad reikia mokytis iš klaidų – blefas. Mokytis reikia iš sėkmių. Iš klaidų mes tik sužinome, ko nedaryti ir viskas, bet ar mes iš jų sužinome, ką daryti? Tai nėra automatiškas procesas, yra daugybė variantų, tačiau, kai mokomės iš sėkmių, mes žinome, kad padarę veiksmą, mes gauname gerą rezultatą.
– Ar maži žmogeliukai gali būti vidiniai kritikai?
– Jie negali būti kritikai, jie turi būti stebėtojai. Tas žmogeliukas turi matyti viską ir pagrindinis dalykas, jis turi man pasakyti, kas po ko sekė. Mes labai dažnai gyvenime vartojame tokius posakius: „kaip čia atsitiko?“, „kaip čia taip išėjo?“. Neišėjo ir neatsitiko, čia aš padariau. Ir šitas atsakomybės prisiėmimas eina per tą žmogeliuką, kuris sako – darei taip, išėjo taip.
– O kaip su jausmais? Buvau šokiruota, kai pasakėte, kad emocinio intelekto nėra.
– Aš prieš šitą terminą, nes emocijos, jausmai ir intelektas mūsų smegenyse atsiranda skirtingose struktūrose. Emocijos pagal apibrėžimą yra požievio reakcija į bet kokį aplinkos pokytį ir įvyksta nepaprastai greitai, ji paruošia organizmą tvarkymuisi su tuo įvykiu. Jausmai yra ta dalis mūsų emocijų, kuri pakyla iki smegenų žievės ir gauna pavadinimą, jeigu emocijų yra tik dvi – malonumas ir pavojus, tai, kai jos pakyla per įvairius smegenų centrus iki kalbos centro, įgauna labai skirtingus pavadinimus. Kai pradedame kalbėti apie intelektą, tai yra mąstymo procesas apie priežastis ir pasekmes, tai yra mokėjimas vertinti, kas ir po ko. Veiksmas yra vienintelis dalykas, kurį galime reguliuoti šiame mechanizme, tačiau ne jausmus.
– Ką jūs pasiūlytumėte, į ką keisti šitą pasakymą?
– Tai yra apie mūsų asmenybės brandą, kiek aš esu subrendęs mokėti planuoti veiksmą ne pagal priežastį, o pagal pasekmę, tam ir reikia to mažo žmogeliuko – kad jis mokytų mane apskaičiuoti, kas bus po to, kai aš padarysiu, ką noriu.
– Tai yra burtai?
– Ne, tai yra pati paprasčiausia patirtis, iš patirties reikia kaupti protą. Protas vertina kas bus po ko.
– Tai gal tas mažas žmogeliukas yra vidinis vaikas?
– Ne, vaikas yra taip pat svarbus dalykas mano viduje, tačiau tai nėra tas objektyvusis stebėtojas. Vaikas yra labiau impulso, noro, besąlygiško atsivėrimo pasauliui pagalbininkas man ir kartais to labai reikia. Pavyzdžiui ašį bėgu į jūrą, žinau, kad bus labai šalta, bet aš bėgu, juk malonumas didžiulis.
– Jūs sakėte, kad nereikėtų skaldyti gyvenimo į amžiaus tarpsnius, bet ar yra kažkoks polinkis brandos, ar paauglystės etape labiau galvoti apie tai, ką žmonės pasakys ir, ar mes ten neužstringame?
– Čia yra treniruotė ir reikia mokytis surasti savo vietą, savo statusą, saugumą, ryšio nuoširdumą. Paaugliai viską vertina baltai arba juodai, nemato spektro, bet tai yra jiems būdinga, nes pasaulį suprasti ir perprasti yra sudėtinga, o taip supaprastinus yra paprasčiau. Vėliau ateina suaugusio žmogaus gebėjimas matyti niuansus ir pustonius, tačiau vėl gi – kam ateina, o kam ne.
Suaugusiais mes tampame tada, kai suprantame vieną labai primityvią tiesą, kad laisvė ir atsakomybė yra dvi, vieno medalio pusės ir jos yra lygios. Tai reiškia, kiek aš naudojuosi laisve, tiek aš nešu atsakomybės už jos pasekmes.
– Jeigu asmuo jaučiasi suaugęs, turi savo nuomonę ir susiduria su visuomene, kuri jį nusmerkia. Kodėl mes smerkiame ir kodėl tas kažkaip prisišaukia?
– Kas yra visuomenė aš nežinau, kas tie žmonės, kurie kažką pasakys – irgi. Kyla klausimas ar principai vadovauja tam žmogui, ar jis vadovauja tiems principams. Gyvenimas juk keičiasi, per 30 nepriklausomybės metų jūs tik atėjote į pasaulį, o aš gimiau, kai dar J. Stalinas buvo gyvas ir pergyvenau visą atlydį, stagnaciją. Kai kalbame apie patirties įvertinimą, dabar ji visai kitokia negu buvo.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“:
