Balandžio 19 d. Vytauto Šapranausko artimieji ir gerbėjai minės jo 65-ąsias gimimo metines. Prieš 10 metų miręs aktorius paliko ryškų pėdsaką teatro, kino ir televizijos istorijoje bei jį pažinojusių atmintyje.
Kviečiame prisiminti V. Šapranausko gyvenimo kelią ir ryškiausius vaidmenis kartu su laida „Legendos. Šiandien ir visados“, ją parengusia Aiste Stonyte-Budziniauskiene bei aktoriaus kolegomis ir draugais.
Aktoriaus kūrybinis kelias prasidėjo 1977-aisiais metais Rusų dramos teatre. Ten jis, būdamas vos pirmo kurso studentu, savo kurso vadovo, režisieriaus Vitalijaus Lanskojaus buvo pakviestas kurti vaidmenų. Tais pačiais metais aktorius suvaidino pirmajame spektaklyje „Skutarevskis“, kurį ir režisavo V. Lanskojus.
1990-aisiais metais režisierius Rimas Tuminas pakvietė V. Šapranauską prisijungti prie Vilniaus mažojo teatro, šiame teatre jis dirbo beveik penkiolika metų ir suvaidino garsiausius savo vaidmenis spektakliuose „Vyšnių sodas“, „Čia nebus mirties“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskaradas“, „Revizorius“.
1997 m. V. Šapranauskas buvo apdovanotas „Kristoforo“ statulėle kaip geriausias dramos aktorius už kunigaikščio Zvezdičiaus vaidmenį spektaklyje „Maskaradas“.
Teatro kritikė Daiva Šabasevičienė pastebėjo, kad V. Šapranauskas išsiskyrė ne tik savo talentu, bet ir absoliučiu genialumu.
„Vytautą Šapranauską galima laikyti vienu iš Lietuvos geriausių aktorių penketuko. Jo visas kambarys buvo iškabintas Mažojo teatro plakatais, jis iki pat šaknų buvo teatro aktorius. Jį galima lyginti su Federico Fellini ar Charlie Chaplinu, tai buvo aktorius, kuriame susipynė humoras ir tragedija, apibrėžti vieną žanrą ar suteikti jam vieną ar kitą amplua yra labai sunku ir, ko gero, nėra labai teisinga, kadangi V. Šapranauskas kiekvieną vaidmenį kūrė pats“, – pasakoja D. Šabasevičienė.
Aktorius, režisierius Sigitas Račkys pripažįsta: „Aš jam visada pavydėjau talento, pats esu labiau vienplanis artistas. Jis buvo daugiaplanis artistas ir ši savybė tikrai verta pavydo.“
S. Račkys priduria, kad V. Šapranauskas galėjo vaidinti nuo didžiausios tragedijos iki juokingiausios komedijos: „Jis sugebėdavo prajuokinti proto aštrumu, improvizacija ir visa kuo. Visada juo stebėdavausi, tačiau jis buvo be galo jautrus. Mažiausiose scenose iš karto pasirodydavo jo ašaros, giliausi jausmai, bet čia pat jis galėdavo pereiti į pačias didžiausias komedijas.“
„Dublerių V. Šapranauskas niekada neturėdavo, nes pakartoti, kaip jis vaidindavo, būdavo tiesiog neįmanoma, o suvaidinti už jį geriau irgi neįmanoma. Jis buvo tikras teatro žmogus nuo pradžios iki galo. V. Šapranauskas nebuvo televizijos žmogus. Jo siela ir liko teatre“, – sako S. Račkys.
Pasak aktoriaus Arūno Sakalausko, V. Šapranauskas iš tikrųjų buvo žvaigždė Lietuvoje. Būti šalia V. Šapranausko jam buvo didelė garbė: „Labai didžiavausi, kad jį pažįstu ir kad galiu su juo vaidinti. Su V. Šapranausku buvo labai malonu bendradarbiauti, nes jis žaižaravo sąmoju. Jis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, jame buvo daug sarkazmo, ironijos. Tas jo sarkazmas daug kam ir nepatikdavo, daug ką atbaidydavo, niekas nenorėdavo būti patrauktas per dantį, nes jis jau jeigu patraukdavo per dantį, tai stipriai.“
Prisiminimais apie V. Šapranauską laidoje dalijasi ir aktorė Eglė Gabrėnaitė, aktorius Aleksandras Agarkovas, draugas Dainius Blažys.
Parengė Emilija Cikanavičiūtė
