„Kartais pagalvodavau, kad geriau tiesiog sumuštų, nei nuolat kankintų“, – portalui LRT.lt prisipažino fotografė Anna Moon, pabėgusi nuo mylimojo, su kuriuo gyvendama kentė ne tik fizinį, bet ir negailestingą psichologinį smurtą. Ir aplinkiniai, ir ji pati stebisi, kaip tiek iškentė ir kodėl apskritai kentė, tačiau nemažai paaiškino psichoterapeutė, pradėjusi analizuoti sunkią Annos vaikystę.
„Dabar žiūrint į mano gyvenimą Egipte, atrodo, kad gyvenau seriale, muilo operoje, kurioje nuolat susiklosto protu nesuvokiamos situacijos. Žiūrėdama tokias dramas per televiziją, negali patikėti, kad taip būna, bet aš taip gyvenau.
Tačiau nieko neatsisakyčiau ir nekeisčiau, nes, kad ir ką išgyvenau, likimas man atsiuntė dukrą. Matyt, taip viskas turėjo būti“, – portalui LRT.lt sako fotografė Anna Moon, skausmingų patirčių, smurto ir pažeminimų pritvinkusius trejus metus Kaire atvirai ir be pagražinimų išliejusi knygoje „Pagrobta savo noru“, kurią parašyti padėjo žurnalistė Dalia Musteikytė.
Iš Egipto moteris su dukrele sugrįžo prieš trejus metus, pabėgo teturėdama vieną kuprinę su dokumentais ir būtiniausiais daiktais. Tiesa, ji prisipažįsta, tėvynėje taip pat pasitiko daugybė išbandymų, tad tik pastaraisiais mėnesiais jaučiasi besistojanti ant kojų.
„Iš pradžių laukė adaptacija ir psichoterapija. Svarbiausia man buvo padėti dukrytei, bet psichoterapeutė pasakė, jog negalėsiu jai padėti, jei pati nesusitvarkysiu. Kad aiškiau suvokčiau savo būseną, ji pasakojo taip: įsivaizduokite, Egipte jus suvažinėjo traukinys, o sugrįžus į Lietuvą – dar ir vilkikas. Kad žmogus pasveiktų nuo tokių traumų, jis turėtų ilgai gulėti lovoje visas sutvarstytas ir iš naujo mokytis gyventi. Man pasisekė, kad pusantrų metų su manimi dirbo nemokamai“, – prisimena Anna.
Narstyti moters traumas psichologė pradėjo nuo jos vaikystės. Šeimos tema Annai skaudi iki šiol – su mama ir broliu saitai yra nutrūkę. Vargu, ar jie kada nors buvo tvirti – Anna augo be tėvo, o motinos meilės sako nejautusi. „Girdėjau tik priekaištus, esą aš nevykėlė, tokia pati kaip ir tėvas, augau be apkabinimų, be meilės, tad išsivystė nepilnavertiškumo kompleksas.
Kadangi man visada trūko meilės, įnirtingai jos ieškojau. Deja, nesėkmingai – iširo pirmosios dvi mano santuokos, galiausiai, kai jau nebesitikėjau, kad mano gyvenime gali atsirasti žmogus, pažintis internete man įžiebė viltį – susipažinau su vyru, kuris sakė tai, ką norėjau išgirsti. Matyt, buvo puikus psichologas, išplovęs man smegenis“, – pažintį su egiptiečiu prisiminė pašnekovė.
Netrukus lietuvė išvyko pas jį į Kairą, tačiau laimingi keli mėnesiai greitai prabėgo ir prasidėjo įtampos kupinas gyvenimas, priminęs kalėjimą. „Kai jau laukiausi dukrytės, jis mane sumušė pirmą kartą. Tada pasipasakojau jo pusseserei ir ji mane patikino, kad jis manęs daugiau neskriaus. Tačiau vėliau sužinojau, kad viską, ką jai papasakodavau, ji perduodavo vyrui. Supratau, kad likau viena ir neturiu net kam pasiguosti, neturiu, kas mane užstoja ar palaiko. Tai siaubingai klaikus jausmas, kurį nupasakoti trūksta žodžių“, – savo istoriją tęsė Anna.
Nuo to laiko vyras ant jos kūno mėlynių nepalikdavo, kankindavo kitaip – stumdydavo, ant jos atsistodavo, draskydavo gomurį ar kaišiodavo pirštus į akis. „Kartais pagalvodavau, kad geriau tiesiog sumuštų, nei tas nuolatinis kankinimas“, – prisipažino ji. Stengėsi vyrui nesugadinti nuotaikos ir niekaip nesuerzinti, bet ir tai nepadėjo – kai tik užplūsdavo pyktis, jis rasdavo dėl ko išsilieti, pavyzdžiui, pradėdavo kaltinti ją neištikimybe.
„Tai iš viso rodėsi absurdiška, nes būdavau užrakinta namuose ir net norėdama nebūčiau galėjusi su kuo nors susitikti. Kai pasibaigė mano viza, jis atsisakė ją pratęsti, sakydavo, kad esu nelegalė, todėl mane gali tiesiog suimti ir atimti iš manęs dukrytę.
Be to, jis liepdavo namuose būti su užtrauktomis užuolaidomis, kad manęs niekas nepamatytų.
Visų pirma todėl, kad ten būdavo karšta, o aš norėdama vaikščioti atviresniais drabužiais negalėdavau pasirodyti, visų antra, jis mane gąsdino, jog užsienietes čia grobia ir nuolat man pasakodavo istorijų, kaip vienas ar kitas žmogus tiesiog dingo. Taigi mane valdė protą užtemdžiusi baimė. Neturėjau kam pasiguosti, niekas tiksliai nežinojo, kas su manimi vyksta, neturėjau dokumentų ir pinigų. Jis darė viską, kad būčiau visiškai nuo jo priklausoma“, – vardijo Anna.
Vyras iš tiesų kontroliavo kone kiekvieną jos žingsnį. Į lauką moteris kartais neišeidavo po kelis mėnesius, o jei ir išeidavo, dažniausiai saulei nusileidus kartu su juo nukeliaudavo iki maisto prekių parduotuvės. Viename iš savo telefonų vyras buvo prisijungęs prie jos socialinio tinklo paskyros ir nuolat stebėjo, su kuo ji bendrauja. „Galiausiai netyčia kompiuteryje radau aplanką su garso įrašais – dar nuo tada, kai buvau nėščia, jis įrašinėjo, ką aš veikiu. Buvo girdėti, kaip aš vaikštau, kaip ką nors gaminu ir pan.“, – pridūrė ji ir prisipažino, kad nors knygos rašymą vadina savotiška terapija, kiekvienas prisiminimas ir ištartas žodis skaudina.
Ištrauką iš knygos „Pagrobta savo noru“ galima paskaityti čia.
Anna pripažįsta, kad nors ir buvo labai blogai, ji stengėsi išsaugoti šeimą, nes nenorėjo, kad jos dukrytė, kaip ir ji, augtų be tėvo ir dėl mergaitės buvo pasiryžusi viską iškęsti. Tiesa, mergaitės santykiai su tėvu neužsimezgė. „Atnešdavo jis dukrai saldainių, duodavo pažaisti telefonu ir vis sakydavo, kad ją myli, tačiau tikro bendravimo tarp jų nebuvo. Grįžęs jis norėdavo tik telefono ir sofos. Ir man jis dažnai kartodavo, kad myli, pyko, kad neatsakau tuo pačiu, tačiau jo žodžiai man nieko nereiškė, nes elgesys rodė ką kita“, – atsiduso Anna.
Ji svarsto, kad galbūt ir dukters tėvas nemokėjo mylėti – jo santykiai su motina taip pat nebuvo geri. Anūkę ji matė vos porą kartų, o Annai ne sykį pasakojo, kad motina jo niekada nemylėjo ir vaikystėje mušdavo. Su seserimi jis taip pat nebendravo, o jei susitikdavo, galėdavo praeiti vienas pro kitą net nepasisveikinę. „Manau, jis jautė tam tikrą neapykantą moterims, tiesiog negalėjo išsilieti ant mamos, tad kankindavo tas, su kuriomis būdavo. Ir netikiu, kad taip būtų elgęsis su vietine mergina, kurios šeima ir tėvai gali jai padėti ar ją apginti. Jis taip elgėsi su manimi, kuriai, žinojo, kad niekas padėti negali“, – svarstė Anna.
Jos kovingumas budo tada, kai kūną ėmė tirpdyti baimė, jog gali netekti dukters. Iš pradžių žadėjęs, kad iš Egipto jiedu išsikels, staiga pradėjo klausinėti, kada ji liausis maitinti krūtimi, pradėjo svarstyti ir apie darželį, nors iš pradžių tikino ten dukters neleisiąs. Galiausiai netyčia užtikusi jo susirašinėjimus su kitomis moterimis, Anna suprato – reikia išsilaisvinti ir bėgti.
Galinčių jai padėti moteris rado – jai pagelbėjo Egipte šeimas sukūrusios lietuvės ir jų vyrai. Buvo sutvarkyti reikiami dokumentai, nupirkti lėktuvo bilietai į Lietuvą. Tiesa, jai susiruošus į oro uostą, namo sugrįžo vyras. „Pasakiau jam, kad su dukra norime eiti į lauką, ką nors pafotografuoti. Jis pasakė, kad užsuks į dušą ir galės mus palydėti. Kai tik jis nuėjo į vonią, čiupau dukrą, kuprinę ir lėkiau pro duris“, – prisiminė ji. Visą kelią iki oro uosto ji kone meldėsi, kad vyras jos nesurastų.
Prisipažįsta, kad ir grįžusį į Lietuvą ilgą laiką bijojo, kad vyras ją suras ir atims dukrą.
Gąsdindavo kiekvienas ilgiau už lango stovintis automobilis su įjungtais žibintais ir pan. „Buvau pasiekusi visišką dugną. Kai sugrįžau, ir pati savęs klausiau, kaip galėjau taip gyventi, taip nusižeminti. Apsilankiusi pas psichologę ir perskaičiusi daugybę knygų, viską susidėliojau. Tačiau galiausiai suprantu, kad pasielgiau geriausiai, kaip galėjau tokioje situacijoje. Kaip iš pradžių norėjau pasilikti dėl dukters, taip galiausiai dėl jos ir pabėgau – nenorėjau, kad mergaitė augtų tokioje aplinkoje“, – patikina Anna.
Ji šypteli prisiminusi, kad kažkada dar Egipte pagalvojo – jei pavyks pabėgti, savo patirtis sudės į knygą. Taip ir padarė, grįžusį į gimtinę. Ir nors kiekvienas žodis jos istoriją padiktuotas žurnalistei D. Musteikytei skaudino, ji tikina padariusi tai dėl kitų, norėdama padėti, o pirmiausia priminti tėvams, kaip svarbu mylėti savo vaikus: „Besąlygiškai. Jei jau pasikvietėte vaikus į šį pasaulį, kasdien jiems priminkite, kad jie yra reikalingi, kad yra verti visko, kas geriausia, pabučiuokite, apkabinkite. Kad ir kas nutiktų, jam labai svarbu žinoti, kad tėvai jį palaikys. Jei tos meilės vaikystėje trūksta, žmogus gali priimti kitiems nesuvokiamus sprendimus.“
Tiesa, savo istoriją Anna Moon sako papasakojusi ne tik knygoje – neišprotėti egiptietiškame košmare jai padėjo ir fotografija. Kai kuriuos knygoje aprašytus dalykus galima išvysti ir jos įamžintose nuotraukose – kai vyras išeidavo iš namų, ji atitraukdavo užuolaidas ir gaudydavo saulę, šešėlių žaismą. Tas savo įamžintas akimirkas moteris nori eksponuoti ir parodoje, nes taip ji sako siekianti parodyti, jog ir baisiausiose situacijose galima įžvelgti krislą grožio ir meilės. Anna tikisi, kad jau netrukus dienos šviesą išvys ir jos paroda.
