Realūs įvykiai lietuvės Annos Moon gyvenime pranoksta bet kokias fantazijas, galinčias gimti rašytojo galvoje. Apie savo gyvenimą, siaubą, smurtą ir prievartą Kaire jauna moteris pasakoja, kad kitos merginos ir moterys nekartotų jos padarytų klaidų.
„Sudėtinga vaikystė, meilės stygius, dvi iširusios santuokos, suaugęs nuostabus sūnus ir, ironiškai tariant, prabangus kruizas Nilu, palikęs siaubingą skausmą, baisiausias patirtis, sudėjęs visus taškus ant „i“ ir kartu tarsi paruošęs, sustiprinęs naujam gyvenimui“, – taip trumpai knygos „Pagrobta savo noru“ herojės istoriją pranešime žiniasklaidai pristato knygos autorė, žurnalistė Dalia Musteikytė.
Knygos istorija prasideda tada, kai Anglijoje bičiulė Anną supažindina su egiptiečiu. Netrukus įsižiebia meilė, o paskui ir emocinė priklausomybė, atvedusi ją į tikrą prievartos ir siaubo kalėjimą. Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje.
Knygos „Pagrobta savo noru“ ištrauka:
23. Naujas skandalas Hurgadoje
Nuo mano gimtadienio gerą mėnesį gyvenome palyginti ramiai – pasipykdami, beprotiškai mylėdamiesi, gamindami valgį, sverdamiesi. Po truputį krentantys kilogramai vyrą vis dar džiugino, nors tas procesas ir gerokai sulėtėjo. Rutiną sudrumstė maloni žinia – Šerifui paskambino Vengrijoje gyvenantis bičiulis egiptietis. Kadaise jie kartu buvo išvykę, tik mano vyras grįžo į Kairą, o Abdula liko Europoje.
Vengrijoje jis įsikūręs jau aštuoneri metai. Buvo vedęs, išsiskyrė, dabar turi naują draugę ir kartu su ja atvyksta atostogų namo. „Jam papasakojau, kaip puikiai gyvenu, nes turiu tave. Jiedu su drauge apsistos viešbutyje Hurgadoje, kviečia prisijungti ir mus. Važiuojam?“ Tai žinoma! Man žiauriai reikėjo įspūdžių. Be to, bet kokia kelionė įkvepia permainų vilties.
Prieš išvykstant Šerifas džiūgavo: „Pagaliau susipažinsi su nuostabiu mano draugu daktaru.“ Kad jis ne medicinos daktaras – supratau iškart. O tai mokslinis laipsnis ar pravardė? Manydama, kad teisingas pirmas mano spėjimo variantas, laukiau susitikimo su inteligentišku, išsilavinusiu vyru, bet išvydau, tiesą sakant, labai jau prasčioką primenantį gal dvimetrinį egiptietį didžiuliu, lyg devinto nėštumo mėnesio, pilvu.
Plikai skustas, vidury gatvės nusispjauna, kalba nemandagiai, rengiasi ir elgiasi prastai – neatrodo, kad ką nors studijavęs. Kai likome dviese, Šerifo perklausiau, kodėl į draugą taip kreipiasi. „Todėl, kad jis baigęs doktorantūrą“, – paaiškino nustebęs dėl klausimo. Tada jau nustebau aš. Bet vėlgi – kas pasakys, kiek girdėdavau tiesos, kiek pramanų ar noro, kad tai būtų tiesa? O ir doktorantūrą visokie žmonės baigia.
Hurgada – gražus kurortas, čia pailsėti daugiausia suvažiuoja saulės ir šiltos jūros išsiilgę užsieniečiai. Turtingi arabai atostogoms renkasi kitas šalis, į savus kurortus atvyksta nebent tie, kurie tikisi čia pakabinti besiilsinčių moterų iš Europos. Arba išvykę gyventi svetur, kaip mūsų „daktaras“. Miesto centre ėjome gatve keturiese su Abdula ir jo jaunute labai miela vengre. Jiedu priekyje, mes paskui. „Bet juk jis storesnis už mane!“ – patenkintas man į ausį sušvokštė Šerifas, džiūgaudamas kaip klasioką per vasarą praaugęs vaikas.
Tai nebuvo visai tiesa, bet nenorėjau ginčytis ir pyktis, todėl pritariamai palinksėjau. Tik numykiau, kad jų stambumą sunku palyginti: vienas aukštas ir pilvotas, kitas – žemesnis ir kresnas. Nenorėdama įžeisti nepasakiau, kad jis pats liulantis ir nukarusiais šonais. Kol žingsniavome, Šerifas skubiai papasakojo trumpą Abdulos istoriją: su žmona Vengrijoje jis pagyveno maždaug dvejus metus, susilaukė sūnaus, bet vėliau paaiškėjo, kad vaikas ne jo, vadinasi, toji moteris jam buvusi neištikima.
Kur aš tai jau girdėjau? Ar gali būti, kad visus juos supa tik neištikimos moterys?
Kai jau susėdome prie stalo vienoje užeigų, Abdula draugui gyrėsi savo naujienomis: telefone rodė naujai atidarytos kavinės nuotraukas, pasakojo, kaip per vaizdo kamerą stebi darbuotojus, kada šie pasirodo, ką veikia, kuriuo metu išeina. Ilgokai klausėme istorijų, koks puikus ir išmanus verslininkas „daktaras“ yra. Ta jauna mergaitė į jo kavinę atėjo įsidarbinti padavėja. Taip ir prasidėjo jųdviejų romanas.
Artėjo pietų metas. Abdula su drauge nuėjo pietauti į savo viešbutį, o mudu su Šerifu patraukėme į turistinę Hurgadą ieškoti, kur apsistoti. Tai nebuvo taip paprasta, nes dauguma viešbučių, net ir kurorte, reikalavo oficialių santuokos dokumentų. Mudu turėjome tik pasirašytą sutartį – rimtomis save laikančioms įstaigoms to nepakako. Šerifas sakė, kad dėl to gali tekti daugiau sumokėti už nakvynę, bet aš nesigilinau – jo šalies tvarka, pats tegul ir randa išeičių. Įsikūrėme viešbutyje, drauge su „daktaru“ ir jo mergina užsisakėme iškylą – safarį į dykumą ir išėjome kartu pavakarieniauti mieste.
Pirmas dėmesį patraukęs restoranas atrodė jaukus, ten sėdėjo daug žmonių, o tai visada geras ženklas, tik muzika plyšavo labai garsiai. Pirmo aukšto terasoje svečiai valgė, gėrė, plepėjo, rūkė kaljaną... Norėjome įsilieti į tą šurmulį, bet nebuvo nė vieno laisvo staliuko. Pabandėme patikrinti antrą aukštą.
Ėjau pirma, Šerifas, kaip dažniausiai būdavo, kalbėdamas telefonu kilo man iš paskos, Abdula su drauge – taip pat greta. Apsidairiau – visai jauku, sėdi vieni užsieniečiai. Atsisukau į savo vyrą – jis tebekalbėjo telefonu, tad ėmiausi iniciatyvos: pamojau padavėjui, o jis, kad perrėktų muziką ir girdėtų, ką sakau, pasilenkė prie manęs ir paklausė: „Keliese ketinate vakaroti?“ To klausimo ir judesio, kuris didžiojoje dalyje pasaulio niekam neatrodytų neįprastas, pakako, kad nutiktų kai kas baisaus.
Šerifas metė telefoną ir užvirė iš pasiutimo, „daktaras“, nors gyvena Europoje, taip pat žiūrėjo į mane išpūtęs akis. „Varyk iš čia, užmušiu!“ – Šerifas arabiškai suklykė padavėjui, kuris žiūrint iš šalies nepadarė nieko bloga, tik dirbo savo darbą. „Mes čia neliksim!“ – užstaugė atsigręžęs į mane ir, skaudžiai sučiupęs už rankos aukščiau alkūnės, vilkte išvilko pro duris. Toliau stūmė, tempė, aš klupau, bet plieniniai pirštai kaip replės mano bicepso nepaleido iki pat automobilio. Abiem rankomis įgrūdo mane į keleivio vietą, iš visų jėgų trenkė dureles. Draugų pora tylėdami susirangė ant galinės sėdynės – aukštaūgiam „daktarui“ nebuvo itin patogu, bet tuo metu niekam nerūpėjo.
Atrodė, įtampa sprogs ore. Šerifas visas purtėsi, bet iš paskutiniųjų stengėsi susivaldyti man netrenkęs matant draugams. Abdula savo merginai kažką kalbėjo vengriškai – greičiausiai paaiškino pykčio priežastį, nes jai taip pat ne viskas čia buvo suprantama.
Mašina čiūžtelėjo ir sustojo šalia restorano kitame Hurgados gale. Vengrė ir „daktaras“ tylėdami išlipo ir atsisėdo prie artimiausio staliuko prie pat gatvės. Tai, kas vyko automobilyje, jie puikiausiai girdėjo. Šerifas taip paleido gerklę, kad atrodė, jog man plyš galva, ausų būgneliai, o iš streso – ir širdis.
„Kaip tu šitaip mane pažeminai? Kaip galėjai su kažkokiu valkata šitaip šnekėtis? Jis prie tavęs prisiglaudė, vos nepabučiavo!“ – „Nesąmonė, šimtas metų tam padavėjui aš neįdomi, tokių kaip aš užsieniečių čia tuntai, jis tik paklausė, kokio dydžio stalelio mums reikia.“ – „Kaip tu, kvaiša, šitaip iš manęs pasityčiojai? Elgeisi lyg prostitutė!“ – „Galėjai nekalbėti telefonu ir pats viskuo pasirūpinti! Pas mus įprasta, kad su padavėju bendrauja tas, kuris pirmas įžengia į restoraną.“
Nuo tolesnio jo klykimo drebėjo visas automobilis, aš gūžiausi į embriono pozą ir norėjau delnais susiimti galvą – maniau, tikrai užmuš. Kai trumpam nutildavo, bandydavau kažką išlementi, bet tuoj pat rėkdavo ant viršaus: „Užsičiaupk ir klausyk, dabar šneku aš!“ Supratau, kad turiu tylėti, nes jam tiesiog reikia išsirėkti. Kitaip nebus, niekada nenutils ir neaprims.
Tai tęsėsi gal penkiolika minučių. Spektaklio liudininkais buvo visi restorano svečiai – to nematyti ir negirdėti tiesiog neįmanoma. „Dabar išlipsi, atsisėsi prie mano draugų ir elgsiesi pavyzdingai!“ – „Niekur aš neisiu.“ – „Eisi kaip didelė. Nori, kad atvesdinčiau?“ Ne, ačiū, šito tikrai nenorėjau. Kairės rankos dar beveik nejutau po to, kai ją buvo suėmęs.
Patylėjau, sukaupiau paskutines jėgas ir išlipusi iš automobilio žengiau nuščiuvusių „daktaro“, kuris, iš akių mačiau, šiuo mano „išsišokimu“ irgi pasibaisėjęs, ir vengrės staliuko link. Visi keturi bandėme apsimesti, kad nieko neįvyko. Abdula su savo mergina toliau kalbėjosi vengriškai, su Šerifu – arabiškai. Aš sėdėjau tylomis, neturėjau nei su kuo, nei apie ką šnekėtis.
„Ką valgysi?“ – pagaliau į mane kreipėsi vyras. „Man tas pats, išrink savo nuožiūra“, – atsakiau kiek įmanoma mandagiau, nors apie maistą net pagalvoti negalėjau. Tiesą sakant, visiškai neatsimenu, ką tada man užsakė – viskas tarsi skendėjo rūke. Pasakiau kelias mandagias frazes, kažką kramčiau atbulais dantimis iš savo lėkštės, kažko pasiūlė kiti.
Paskui „daktaras“ pakvietė pasivaikščioti po centrą, o vėliau parvežėme juos į viešbutį.
24. Supykdžiau su dar vienu draugu?
Kai grįžome į savo laikinus namus, manęs laukė antra baisiausių rietenų dalis, „Abdula sakė, kad esu paskutinis idiotas, nes susidėjau su boba, kuri taip manęs negerbia ir elgiasi kaip paskutinė kekšė! Gal gali paaiškinti, kodėl jo draugė, taip pat užsienietė, nieko panašaus nekrečia? Kodėl ji rami, tyli, gerbia savo vyrą?“ – vėl paleido gerklę. Ir taip didelė burna jam rėkiant dar padidėdavo. Atrodė, tuoj iš jos pasipils ugnys, perkūnai, mane nutrenks, sudegins.
Vėl apleido jėgos, nebegalėjau ginčytis, tik ramiai kartojau, kad nieko blogo nepadariau, nieko nepažeminau ir gyvenime neketinau to daryti. Riejomės iki aušros. Kelis kartus maldavau eiti miegoti, visai išsekusi atsiguliau. Šerifas vienu šuoliu atsidūręs prie lovos nuplėšė antklodę ir toliau klykė man į ausį: „Aš tave, kale, visur vedžiojuosi, draugams rodau, pristatau kaip žmoną. Tu man šitaip atsidėkoji?“ Kai nusukdavau veidą į kitą pusę, jį per jėgą atsukdavo į save ir toliau vertė klausytis užgauliojimų. Prigulu ant sofos – jis atsiveja, sėda šalia, vėl suima veidą rankomis ir šaukia savo. „Na, nesijaučiu kalta, nieko nepadariau, atstok!“ – išrėkiau.
Tai tęsėsi, regis, iki begalybės, kol galbūt ir pačiam ėmė sekti pykčio sukeltas adrenalinas. Gal suprato perlenkęs lazdą?.. Pajutau šlapias lūpas ant kaklo, bandymą grabinėtis – pyktis jam sužadindavo aistrą, užvesdavo ne prasčiau nei vaistai... „Ne, atstok, palik mane ramybėje!“ Ištrūkau, palikusi vieną styrančiu pimpalu. „Kraukis daiktus, grįžtam į Kairą“ – „Mielu noru.“ – „Nedrįsk, baik išsidirbinėti – reikia sumokėti už viešbutį, išsiregistruoti. Susitvarkysime ir tada važiuosime.“ Man regis, per šias rietenas jį pirmąsyk pavadinau kiaule – musulmonui tai baisus įžeidimas. „Turbūt todėl ir negali valgyti kiaulienos, nes pats esi kiaulė“, – kirtau į paširdžius.
Išaušus rytui Šerifas nė neketino niekur važiuoti, o naktį, nebežinodamas, ko dar griebtis, tik gąsdino mane. Galiausiai atsiprašė dėl visko, kas tą parą nutiko. Aš tylėjau – nuoširdžiai nesutikau, kad jis teisus, ir šįsyk atsiprašyti nė neketinau. Tą dieną mūsų laukė safaris su Abdula ir jo mergina. Stengiausi būti žemesnė už žolę, tylesnė už žemę, nuolankiai laikiausi prie savo vyro – tiesiog arabo svajonė.
Vilkėjau iš vakaro specialiai šiai iškylai įsigytas ilgas kelnes ir marškinius ilgomis rankovėmis. Kiekvienas gavome po keturratį lėkti dykuma. Jaunoji vengrė pabijojo, sėdo Abdulai už nugaros. Užtat aš, visada mėgusi vairuoti, pasijutau laisva kaip vėjas ir nušvilpiau, palikusi grupę kažkur toli. Pasivijęs gidas liepė laikytis arčiau visų kitų. Šerifas ne tik nedrįso viešai rodyti pykčio dėl šito išsišokimo, bet net nepasakė pastabos, nors būtų buvę dėl ko, skirtingai nei vakar...
Kai nulipome nuo keturračių, Abdula su savo drauge toliau bendravo vengriškai, Šerifas visąlaik su kažkuo arabiškai kalbėjo telefonu. Aš buvau išsekusi po kankinamos nemigos nakties, bet kiek įmanoma stengiausi mėgautis kiekviena akimirka. Džipais visą grupę nuvežė pas beduinus, ten pirmąsyk gyvenime jojau kupranugariu – įspūdžiai padėjo bent šiek tiek atsipalaiduoti. Žiūrėjome, kaip beduinai kepa duoną, paskui vaišinomės labai saldžia juodąja arbata.
Prisiminiau, kaip vaikystėje po ilgesnio kroso per lengvąją atletiką treneris atnešdavo puodą tokios arbatos – ji atgaivina per karštį smarkiai išprakaitavus. Safario dieną vainikavo pilvo šokiai ir koncertas – visiškai turistinis reikalas, bet per atostogas tai visai neblogai.
Mano vyras po vakarykščio pasiutimo buvo lyg šilkinis. Tiesa, vis tiek prisigalvojo, kad fotografuoju tik jo draugą „daktarą“, nors iš tiesų stengiausi užfiksuoti visą poilsiaujančią kompaniją. Visi kartu plaukėme į Rojaus salą, maudėmės jūroje. Šerifas pliažo vengė, į vandenį lipdavo su marškinėliais ir kepurėle. Manau, ne tik dėl savo baimių, bet ir dėl kompleksų – jis drovėjosi savo kūno.
Raminau, sakydama, kad mačiau jį nuogą ir tikrai neišsigandau. Paslėpęs pilvą plačiuose šortuose pagaliau ryžosi nusirengti. Pamiršusi nuoskaudas stengiausi rodyti savo meilę: į vandenį vesdavausi paėmusi už rankos, visaip drąsindama, jūroje vieno nepalikdavau, nors pati mielai kiauras dienas būčiau užsiėmusi paviršiniu nardymu, apžiūrinėjusi dieviško grožio koralus ir žuvytes. Man atrodo, Abdula ir jo vengrė net nesuprato, kad Šerifas bijo vandens.
Vakarais, kai likdavome vieni, Šerifas, kaip jam būdinga, pasakodavo, kad po vakarienės „daktaras“ jam siūlęs pakalbinti dailią seksualią moterį, bet jis atsisakęs, nes myli mane. Tada Abdula jam bandęs plauti smegenis, jog turėtų mane mesti, keliauti su juo į Vengriją, ten jo mergina supažindins su tokia pat kaip ji miela savo drauge, jie bendraus poromis ir nė vienas nekels problemų.
Nežinia, kodėl jis man visa tai pasakojo, tai buvo tiesa ar pramanai, bet bendrauti su „daktaru“ nebenorėjau. Nebesusitiko su juo ir Šerifas. Man pasakė, kad draugui meluoja, neva serga, o šiam, ko gera, kad aš neišleidžiu. Nežinau, kas tarp jų įvyko, bet galiausiai išgirdau: „Per tave amžiams susipykau su dar vienu labai artimu draugu.“
Anna, kas tau negerai? Ar mano aplinka niekam tikusi, jei amžinai lieku kalta?..
Jei ne visos dramos ir meksikietiško serialo vertos peripetijos, Hurgada man tikrai būtų patikusi. Nors kiek glumino pagyvenusių europiečių, ypač rusių, ir jaunučių arabų, beveik vaikų, poros. Jos tuos jaunuolius tiesiog nusipirkdavo. Vienas toks duetas baseine nenuleido akių nuo mūsų. Buvome atvirkštinis jų variantas.
Viskas čia gražu, pritaikyta užsieniečiams ir jiems pigu. Paprastas žmogus iš Europos čia gali pasijusti turtingas ir laimingas. O ar aš tokia buvau? Bent jau stengiausi būti...
