Rėjus, Patricija, Nojus ir Tajus Paltanavičiai iš Panevėžio yra šeštasis ketvertukas Lietuvos istorijoje. Jų mama Viktorija pasakoja labai norėjusi dvynukų, o kai sužinojo, kad po širdimi plaka ne dvi, o visos keturios širdutės, džiaugsmas sumišo su nerimu. Jį dar labiau didino gydytojų raginimai pašalinti du iš keturių vaisių, tačiau neįtikėtina moters stiprybė ir optimizmas neleido pasiduoti, o motiniška nuojauta kuždėjo, kad viskas bus gerai.
„Stebuklų tikrai būna, tik reikia tikėti“, – sako Viktorija, glausdama savo keturmečius.
Prieš Kalėdas taip norisi tikėti stebuklais ir tuo, kad visi sunkumai galiausiai praeina. Pokalbis su keturių vaikų mama Viktorija ne tik sušildo, priverčia nusišypsoti, bet ir suteikia stiprybės bei optimizmo, kurių šiai moteriai tikrai netrūksta.
– Viktorija, papasakokite apie savo vaikus, kuo kiekvienas jų ypatingas, kokie charakterio bruožai išryškėjo?
– Jie labai skirtingi, bet tuo pačiu ir labai panašūs. Du rudaakiai ir du mėlynakiai. Ir nepatikėsite, bet pagal akių spalvą labai atitinka pomėgiai, žaidimai ir skoniai.
Patricija yra tikra namų princesė su charakteriu. Tai mergaitė, turinti tvirtą nuomonę, kurią labai sunku pakeisti. Mėgstamiausi jos pomėgiai – piešimas ir šokiai.
Rėjus – vyriausias mano sūnus, nors iš visų ūgiu ir svoriu yra mažiausias, bet jis aktyviausias, stipriausias ir sumaniausias. Labai mėgsta piešti, konstruoti ir padėti daryti įvairius buities darbus.
Nojus ir Tajus – identiški dvyniai, todėl jie labai panašūs ne tik išvaizda, bet ir pomėgiais. Nojus iš visų keturių vaikų yra ramiausio būdo. Labai sportiškas ir atletiškas vaikas, kuriam labai patinka įvairūs konstruktoriai. Tajus – mūsų pagrandukas, bet jis tikras nenuorama, labai žaismingas ir linksmas, taip pat labai atletiškas ir mėgsta piešti. Jie visi nuo pat pirmų metų buvo labai skirtingi, bet labai vienas kitą myli ir gina. Žinoma, tikrai būna visko. Pešasi, draugauja, mušasi, susitaiko, bet taip būna visose daugiavaikėse šeimose.
– Turbūt dabar savo gyvenimą skirstote į laiką prieš tampant mama ir laiką tapus mama. Koks buvo Jūsų gyvenimas prieš susilaukiant ketvertuko?
– Dar prieš porą metų taip skirstydavau savo gyvenimą, o dabar jau esu visiškai susigyvenusi su realybe. Praeityje buvo daugiau laiko sau, dirbau sporto lažybų srityje ir papildomai dekoruodavau šventes bei gamindavau išskirtines puokščių kompozicijas.
Niekada nebuvau tinginė, visada buvau paskendusi darbuose. Šis esminis gyvenimo faktas nelabai pasikeitė ir dabar. Tik pagrindinio darbo teko atsisakyti, nes su juo negaliu derinti savo gausios motinystės. Bet tik vaikams atsidavusi taip pat negaliu būti, nes kasdieninė rutina mane labai sekintų.
Pasinėriau į socialinių tinklų gyvenimą, rodau ketvertuko akimirkas, išdaigas, savo džiaugsmus bei rūpesčius. Būtent ten visada gaunu daug palaikymo ir patarimų. Džiaugiuosi, kad ir pati daug kam esu motyvacijos šaltinis. Kai kam nors būna sunku susitvarkyti su vienu vaiku, pasižiūrėję į mūsų realybę, žmonės savas problemėles greitai pamiršta.
Visada buvau labai apsukri ir kūrybinga, tad šie dalykai nepasikeitę ir dabar. Dirbu beveik tris darbus: esu mama, nuomonės formuotoja ir vienintelė Lietuvoje gaminu išskirtines vaškinių gėlių kompozicijas ir namų kvapus.
– Kokia buvo Jūsų ir artimųjų reakcija, kai sužinojote, kad laukiatės ne vieno, o keturių vaikų?
– Kadangi esu vienturtis vaikas, pati visada svajojau apie mažiausiai du vaikučius. Mama tapau jau brandaus amžiaus, būdama 36 metų. Kai sužinojau, kad laukiuosi, giliai širdyje labai norėjau dvynukų. Bet aš jų taip norėjau, kad Dievas man paruošė visai kitą iššūkį – ketvertuką.
Iš pradžių viskas dėliojosi puikiai – diagnozė: sveikiname, jums po širdimi plaka dar dvi širdutės. O po dviejų savaičių išgirdome: sveikiname, jų jau nebe dvi, o keturios! Tą dieną, kai sužinojome tokią naujieną, vyravo chaosas, nes aš buvau laiminga, vyras iš karto suprato, kad tai labai rizikingas nėštumas, na, o gydytojai iš karto pareiškė, kad keturių niekas man neleis gimdyti. Jei iki 12-os savaitės neįvyks natūrali atranka, man reikės atlikti redukciją. Man vis dar labai sunku tai prisiminti.
Šiandien aš pati nesuprantu, iš kur tuo metu turėjau tiek daug stiprybės, kuri neleido man pasiduoti, tikėti ir priimti šią Dievo dovaną. Aš labai rizikavau, bet mano sprendimas pasiteisino visu 100 proc. Vaikai gimė ir yra visiškai sveiki, stiprūs, jų raida neatsilieka. Stebuklų tikrai būna, tik reikia tikėti.
– Kas suteikė stiprybės atsispirti gydytojų raginimams pašalinti kelis vaisius?
– Nepaisant to, kad mano nėštumas buvo labai rizikingas, nes bet kada nuo per didelio vaikučių skaičiaus galėjo trūkti gimda, iki maždaug 28-os savaitės jaučiausi gerai. Paskui jau darėsi vis sunkiau, nes vaikučiai augo. Gimdymo dieną buvau priaugusi 28 kg, o per pilvą apimtis buvo net 121 cm. Dėl saugumo ir galimų rizikų tris paskutinius nėštumo mėnesius teko praleisti Kauno klinikose. Gimus vaikučiams ten buvome dar 3 savaites, tad namuose manęs ilgai nebuvo. Bet klinikose jaučiausi kaip antruose namuose.
– Vaikų gimimas tikriausiai suteikė palengvėjimą, pamačius, kad jie visi sveiki, bet prasidėjo kitas etapas – kaip jais visais pasirūpinti? Ką pamenate iš pirmųjų mėnesių su ketvertuku?
– Mane nuodugniai apžiūrinėdavo vieną kartą per savaitę. Vaikai augo, aš jaučiausi gerai, viskas ėjosi sėkmingai. Aš buvau labai didelė optimistė. Visada sakiau, kad ištempsiu iki 32-os nėštumo savaitės ir man pavyko! Depresija po gimdymo mane visada labai gąsdindavo mano vyras, bet aš sakiau, kad būtent jai aš laiko tikrai neturėsiu.
Per ketverius metus tikrai buvo visko: ir ašarų, ir beviltiškumo akimirkų, ir sėdėjimo dugne atsiribojant nuo visų. Bet tai buvo trumpalaikiai išgyvenimai, nes aš paprasčiausiai neturiu teisės palūžti, esu reikalinga savo vaikams. Turiu keturis sveikus vaikus, todėl visi kiti dalykai tėra laikinos kasdienybės smulkmenos. Visos problemos ir situacijos yra išsprendžiamos, tik reikia surasti tinkamiausią sprendimą.
Iš pradžių buvo daug sunkiau nei dabar, nes pirmus mėnesius reikėdavo ketvertuką maitinti kas 3 valandas. Man labai trūko miego. Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie pirmus 6 mėnesius gyveno pas mus ir padėjo susitvarkyti su mūsų mažyliais ankstukais.
– Kaip atrodo įprasta diena jūsų namuose?
– Šiuo metu dienas skirstau į tai, kaip pasiseks. Jei vaikai neserga, jie keliauja į darželį ir aš tą dieną turiu daug laisvo laiko. O jei nors vienas suserga, tai jau susijaukia visi planai ir tenka visą dieną būti namuose. Baisiausias dalykas yra sergantys vaikai. Jei serga vienas, džiaugiesi, kad tik vienas, o ne visi keturi. Kai visi suserga, būna prasti reikalai. Kai namuose įsisiautėja virusas, suserga ne tik jie, bet ir mes. Jei viskas gerai, darbo dienomis ketvertukas lanko darželį, o savaitgaliais mūsų namuose būna senelių dienos.
– Kokie Jūsų šeimos Kalėdų planai? Ko vaikučiai paprašė Kalėdų Senelio šiais metais?
– Kaip visada planuojame šv. Kūčias sutikti kartu su ketvertuko močiutėmis ir seneliais. Kalėdas visada sutinkame ramiai, namuose, bet šiais metais tikimės, kad mus aplankys šeimos draugai. Ketvertukas šiais metais kažko ypatingo dovanų neišmąstė. Patricija nori lėlės, o berniukai – mašinų. Bet manau, kad Kalėdų Senelis palepins juos ne viena dovana. Mūsų vaikai nėra išrankūs, visada džiaugiasi visomis dovanomis.
