„Mes, scenos žmonės, neretai savo gyvenimą kiek pagražiname, kažką nuslepiame. Ir aš ne viską gyvenime esu gerai padariusi, yra dalykų, kurių gailiuosi. Norėčiau labai nuoširdžiai viską papasakoti. Bent jau gyvenimo saulėlydyje“, – portalui LRT.lt prisipažįsta scenos primadona tituluojama Nijolė Tallat-Kelpšaitė, prisiminusi sunkumus, kurių žiūrovas nematė, ir kelią į sceną, nuklotą sunkaus darbo, klausytojų palaikymo, o kartais ir ašarų.
Po jų pasirodymų žiūrovai ovacijose paskandindavo koncertų sales. Ir nors šiandien ant scenos jie koncertuoja rečiau, gerbėjai iki šiol niūniuoja žymiausius jų kūrinius, o LRT archyvai saugo pasirodymų ir interviu įrašus. LRT.lt pradeda tekstų ciklą „Scenos legendos“, kuriame legendiniai artistai pasakoja apie savo gyvenimą šiandien ir kviečia pakedenti archyvus.
„Būna, kad klausytojai internete pamato senus mano įrašus, pasidalija, parašo, kad jau yra pasiilgę tokių dainų“, – kalbėdama su portalu LRT.lt pasakoja scenos primadona N. Tallat-Kelpšaitė, kartais su savo sekėjais socialiniame tinkle pasidalijanti ir eilėmis ar šiltomis žinutėmis.
Sako, kad artėjant Kalėdoms jau taip pat susimąsto, ką parašyti feisbuko bičiuliams: „Galbūt pasidalysiu savo a. a. vyro eilėmis – jis labai gražiai rašė ir sulaukdavo daugybės pagyrimų. Būdamas lageryje daugiausiai kūrė rusų kalba, tačiau yra sukūręs ir lietuviškų eilėraščių.“
Ji prisimena, kad vyras, Antanas Ignatavičius, jai labai padėjo ir žengiant karjeros keliu – rūpinosi jos vadyba, pagelbėdavo rengiant koncertus, buvo jos meilė, ramstis ir patarėjas.
A. Ignatavičius apie gyvenimą su N. Tallat-Kelpšaite:
„Esu nemažai tekstų dainoms parašiusi. Pamenu, vyras sakydavo: „Nijole, nekartok šabloninių frazių, pagalvok, kaip viską pasukti. Iki šiol, rodos, girdžiu jo patarimus“, – atsiduso garsi solistė.
Švenčių ji sako nelaukianti su tokiu užsidegimu kaip kiti. „Žinote, koks yra pensininko gyvenimas – galvoju, kaip oriai išsilaikyti, – prasitaria. – Tačiau džiaugiuosi – dar nesu demencijos auka, nepalieku kūrybos, gatvėje mane dar atpažįsta...“
Iš tiesų legendinę atlikėją pažįsta daugelis – N. Tallat-Kelpšaitė yra viena iš ryškiausių estrados solisčių, scenai atidavusi daugiau nei pusę amžiaus ir pelniusi ne vieną apdovanojimą, taip pat ir Antano Šabaniausko vardo ar Vyriausybės kultūros bei meno premijas.
Pirmieji jos klausytojai – Kaune buvusių kavinių lankytojai. Tiesa, juos džiugino neilgai – greitai talentingos atlikėjos jau laukė Nacionalinės filharmonijos scena. Netrukus ji įsiliejo į populiariausių artistų būrį, jos dainos tapdavo šlageriais, o į koncertus plūsdavo gerbėjai.
Prisiminimais apie muziką savo gyvenime garsi solistė dalijosi su LRT RADIJUMI ir LRT TELEVIZIJA:
Ir nors nuėjo ilgą bei gražų karjeros kelią, šiandien apie tai kalbėdama N. Tallat-Kelpšaitė išlieka kukli. „Nuo jaunystės nemoku priimti komplimentų – man tarsi nejauku, kai mane giria. Buvau kažkiek pasiekusi, tačiau viską pasiekiau per kraują, darbą ir ašaras.
Išties neturėjau tokio užnugario, kuris man padėtų kelią prasiskinti lengviau. Tarkime, esu internete skaičiusi, jog nebūčiau muzikavusi, jei ne mano įtėvis kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Kiek žeidžia – jis mirė, kai man tebuvo devyneri.
O ir vyras mano nebuvo nei turtingas ar įtakingas valdininkas, nei ansamblio vadovas... Viską pasiekti padėjo publikos meilė, mano noras bei užsispyrimas, mano atliekamas stilius – nors dainavau šlagerius, buvau ir šansono atlikėja“, – pasakoja N. Tallat-Kelpšaitė.
Šiltai ji prisimena filmavimus su LRT – miela atmintyje paliko LRT Kauno studija ir sostinėje vykę filmavimai su garsiu televizijos režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu. „Kaip jis įdomiai sumanė nufilmuoti Vytauto Kernagio dainą apie Severiutę. <...> Sakyčiau, kad V. Pauliukaitis tuo metu buvo bene talentingiausias režisierius“, – neabejoja ji.
Įraše – minėtoji daina apie Severiutę ir daugelis kitų kūrinių:
Tiesa, ne visi filmavimai praėjo sklandžiai. Atlikėja prisimena, kaip kartu su V. Pauliukaičiu filmavosi ciklui „Ar vien tik retro“. „Tada prastai jaučiausi, negalavau, vyras mane net palydėjo į studiją. Buvo labai sunku, bet režisierius tąkart nieko net nepastebėjo.
Vėliau, žiūrėdama tą įrašą, galvojau, kad galėjau geriau, kad galbūt nesu visiškai patenkinta savo pasirodymu“, – atskleidžia ji. Vis tik artisto tokia dalia – kad ir kas dedasi asmeniniame gyvenime, kad ir kaip jautiesi, stengiesi publikai neišsiduoti ir atiduodi visą save. Net jei ir iš paskutinių jėgų.
Šiandien N. Tallat-Kelpšaitė dar parašo dainų tekstų, taip pat parašė ir dvi knygas. Pirmoji jos knyga – „Jį pripažino laikas“, pasakojanti apie Antaną Šabaniauską ir jo laikus. Apie šią knygą:
Antroji knyga dar neišleista. „Parašiau knygą apie 1918–1990-ųjų atlikėjus, kūrusius ir muzikavusius Lietuvoje. Nemažai darbo įdėjau, kol visus archyvus perverčiau, kol viską surašiau, suradau, kas kokiame ansamblyje dainavo, kokiam chorui dirigavo ir pan. Taigi norėčiau, kad atsirastų rėmėjas ir mano knyga išvystų dienos šviesą“, – apie savo svajones prabyla atlikėja.
Ir nors antroji knyga dar neišleista, primadona jau svajoja apie trečiąją. Sako, kad atėjo metas be pagražinimų ir labai atvirai aprašyti savo gyvenimą.
„Mes, scenos žmonės, neretai savo gyvenimą kiek pagražiname, kažką nuslepiame. Ir aš ne viską gyvenime esu gerai padariusi, yra dalykų, kurių gailiuosi, tad norėčiau labai nuoširdžiai viską aprašyti ir pripažinti. Gal ne apie viską kalbėti lengva, bet atėjo metas bent jau gyvenimo saulėlydyje viską atvirai papasakoti, tikiuosi suspėti“, – tikina ji.
Apie savo gyvenimą ji yra pasakojusi ir laidai „Legendos“:
Garsi atlikėja svarsto, kad daugeliui scenos žmonių nesvetimas ir pavydo jausmas, tik ne visiems jis vienodas. Vieniems apkartinantis gyvenimą, o kitiems veikiau skatinantis pasistiebti. „Aš buvau iš pastarųjų. Kai matydavau kolegas, kuriems sekasi, man norėjosi pasistengti, padirbėti, kad ir aš galėčiau pasiekti daugiau“, – paaiškina N. Tallat-Kelpšaitė.
Sako, kad klaidų jaunystėje nepavyko išvengti ir jai. Tik anuomet ne viskas atrodė taip juoda, kaip atrodo dabar, praėjus ilgą gyvenimo kelią. „Pamenu, vienoje kavinėje dainavau prancūzų, italų dainas. Ir man sekėsi. „Tulpės“ direktorius pakvietė mane prisijungti prie jo kolektyvo.
Tik nuėjusi į pirmąsias repeticijas išgirdau prie baro besišnekučiuojančią darbuotoją ir vieną tuo metu gerai žinomą atlikėją. Netyčia nugirdusi jų pokalbį supratau, kad atlikėją atleido, o į jos vietą pakvietė mane. Turėjau tada nueiti ir jos atsiprašyti, paaiškinti, kad sutikdama nežinojau, kad ją dėl to gali atleisti ir pan. Tačiau to nepadariau, anuomet net nesusimąsčiau, kad turėčiau. Dabar mane dėl to sąžinė graužia.
Aišku, panašių situacijų yra buvę ir man, ir mane yra įskaudinę... Visas tokias jautrias istorijas, savo gyvenimo užkulisius noriu suguldyti į knygos puslapius. Tikiuosi, spėsiu“, – savo planais ir norais dalijasi N. Tallat-Kelpšaitė.
N. Tallat-Kelpšaitės 50-mečio scenoje koncertas:
