„Galbūt atrodau ramus, tačiau galvoje verda įvairiausios mintys“, – šypsosi žinių vedėjas Ignas Andriukevičius, gruodį atsisveikinsiantis su televizijos žiūrovais, o naujus metus pradėsiantis kitame žemyne. Ten Igno laukia ir naujas darbas, tik jau ne televizijos eteryje, o versle. Portalui LRT.lt jis pasakoja, į kokį gyvenimo nuotykį ir etapą susiruošė.
– LRT Naujienų tarnyboje praleidęs ketverius su puse metų, gruodį atsisveikinsite su televizijos žiūrovais ir... kas tada?
– O tada – į Afriką! Skaitydamas žinias, kalbu apie Lietuvos ir pasaulio įvykius, žinau, kas dedasi svetur, tačiau daug įdomiau yra iš tiesų pamatyti pasaulį ir jį patirti. Kad ir koks malonus mano darbas, kol galimybės leidžia, noriu išbandyti save ir kitoje srityje – versle, juolab kad esu baigęs Europos integracijos studijas ir turiu tarptautinio verslo diplomą. Be to, prisijungsiu prie komandos, kurioje jau darbuojasi keturi lietuviai. Tiesa, net nežinau, kas mane vilioja labiau – naujas darbas ar galimybė pagyventi Ruandoje. (Šypsosi.)
Nors mums su žmona tai bus išbandymas, nemanau, kad yra grėsmės mūsų santykiams, tikiu, kad tai tik dar labiau juos sustiprins.
– Ruandoje? Rodos, menkai dar lietuvių atrastas kraštas...
– Ir aš pats apie jį žinojau palyginti nedaug, kol nepradėjau domėtis. Ruanda – Centrinės Afrikos valstybė, esanti netoli pusiaujo, joje gaji moterų lyderystė, o žmonės – ganėtinai pakantūs atvykėliams. Dabar ten ramiau, nors dar 1994-aisiais pasaulį sukrėtė Ruandos genocidas, kai hutų genties radikalų iniciatyva buvo išžudyta šimtai tūkstančių tutsių ir nuosaikiųjų hutų.
Ruandoje uždrausti plastikiniai maišeliai, o gatvėse – labai švaru. Kiek žinau, paskutinį mėnesio šeštadienį vietiniai susiburia ir eina tvarkyti aplinkos. Teatrų ten nėra, bet yra krepšinio arena, tad galėsiu stebėti afrikiečių krepšinį. (Šypteli.) Tiesa, panašu, kad ten manęs laukia lėtesnis gyvenimo tempas. Kadangi savęs greituoliu nepavadinčiau, tikiu, kad man patiks galimybė gyventi neskubant.
Gal kiek baiminuosi dėl vietos ligų, tačiau raminu save, kad gyvensiu mieste, atokiau nuo atogrąžų miškų, o neseniai buvau paskiepytas. Per vieną dieną gavau 4 vakcinas – į kiekvieną ranką ir koją, džiaugiuosi, kad šalutinis poveikis nepasireiškė.
Nors atrodo, kad Ruanda labai toli, šiais laikais mus skiria vos 10 valandų skrydis, tad jei norėsiu, galėsiu sėsti į lėktuvą ir vėl būsiu namuose. Tiesa, gal dabar sužinosiu, kas yra tėvynės ilgesys, – nebuvau Lietuvos palikęs ilgiau nei 2 savaitėms per atostogas. Tikiu, kad sugrįžęs ir savo šalį bei jos žmones pamatysiu kitomis akimis.
– Ar ir jūsų žmona Sandra dėl šios kelionės nusiteikusi taip pat entuziastingai?
– Kai pasakiau apie tokią galimybę, ji negalvodama pasakė: „Lekiam!“. Tačiau kai jau laikiau bilietus rankose, ją apėmė šioks toks nerimas. Mane taip pat – Afrikoje nesu buvęs, tad nežinau, kas manęs laukia ir ko tikėtis. Tiesa, iš pradžių į Ruandą keliausiu vienas, o jei viskas klostysis gerai, man įsikūrus, atkeliaus ir žmona, ir mūsų šuo. Svarbiausia, kad Sandra ir kiti šeimos nariai mane labai palaiko. Tik kai kurie draugai teiravosi, kaip mane perkalbėti. (Juokiasi.)
– Nekeista, kad, pratęs prie jaukaus šurmulio, kurį laiką grįšite į namus, kuriuose niekas nelaukia?
– Man patinka laiką leisti su žmona, šnekučiuotis ar ką nors drauge veikti, bet ir vienatvė man nebaisi, ypač žinant, kad tai laikina. Iš prigimties esu vienišius, tad, net ir būdamas vienas, savoje erdvėje nesijaučiu vienišas.
Negali žaisti be taisyklių, nes bus chaosas. Esu tikras, kad tam tikri rėmai mums reikalingi ir darbe, ir gyvenime, ir kūryboje.
– Paminėjote savą erdvę, taigi smalsu, kas jums yra namai – nuosava erdvė ar veikiau jausmas?
– Prie vietos turbūt stipriai neprisirišu. Kai gyvenau Alytuje, ten buvo tėvai, studijuojant Kaune – kambariokai ir bendramoksliai, Vilniuje – žmona. Svarbiausią emociją kuria supantys žmonės. O kartais emociją parsinešame iš darbų, pomėgių ar veiklų. Jei tau blogai išėjus iš namų, paprastai ir į juos sugrįžus nebus viskas gerai. Taigi Ruandoje į namus tikiuosi parsinešti naujo darbo, vietos gyvenimo, žmonių pažinimo emociją.
– Sakoma, kad atstumas gali pakenkti santykiams, ar ir tai negąsdina?
– Tikiu ir pasitikiu tuo, ką su žmona kuriame jau penktus santuokos metus. Nors mums tai bus išbandymas, nemanau, kad yra grėsmės mūsų santykiams, tikiu, kad tai tik dar labiau juos sustiprins. Kasdien bendrausime, dalysiuosi savo įspūdžiais, iššūkiais, jei tokių bus, atradimais, bendrausime, nors ir negalėsime būti kartu.
Juolab kad ir dabar ne visada pabūname – mano žmona muzikė, tad neretai išvyksta į koncertus, aš, dirbdamas laidoje „Labas rytas, Lietuva“, iš namų išeinu labai anksti, o sugrįžtu tik jai išėjus. Būna, kad pasimatome, kai jau ateina laikas miegoti. Taigi, geriau pagalvojus, atstumas galbūt nebus toks ir didelis iššūkis.
– Tačiau tai – nemenkas pokytis gyvenime. Ne kiekvienas ryžtasi palikti mėgstamą darbą, sėkmingai besiklostančią karjerą, susikrauti lagaminus ir iškeliauti į kitą žemyną ir tam tikrą nežinią.
– Pokyčių nebijau. Turbūt kol kas didžiausias gyvenimo pokytis buvo sprendimas palikti Kauną, kur baigiau Juozo Gruodžio konservatoriją, ir pradėti dirbti LRT, iš vidaus pamatyti, kas vyksta Naujienų tarnyboje. Galbūt iš šono atrodo, kad čia nieko radikalaus, bet man tai buvo didelė permaina – teko įsilieti į tam tikrą sistemą, perprasti žinių vedėjo darbo subtilybes ir pan. Dinamiškas darbas, naujienų srautas, eteris mane užgrūdino. Galbūt todėl dabar negalvoju, kad mano sprendimas išvykti yra labai drastiškas.
Kaip ir minėjau, nesakau, kad tai visam gyvenimui, tiesiog važiuoju dirbti ir įgyvendinti konkrečių man patikėtų užduočių. Dabar į tai žiūriu kaip į dar vieną, tikiu, labai įdomų etapą savo gyvenime ir veikiausiai tik ten pagyvenęs ir pabuvęs suvoksiu, ar tai iš tiesų buvo toks kardinalus pokytis.
Galiausiai man toks žingsnis turbūt ganėtinai tikėtas – kai jau viskas nusistovi ir gali pasidaryti nuobodoka, natūraliai pradeda kirbėti mintys apie tai, ką dar galėčiau nuveikti. Rodos, žvilgsnis savaime užkliūva už įvairių skelbimų ar žinučių, priverčiančių susimąstyti, ar aš nebūčiau naudingas. Galbūt atrodau ramus, tačiau galvoje verda įvairiausios mintys.
Toks žingsnis turbūt ganėtinai tikėtas – kai jau viskas nusistovi ir gali pasidaryti nuobodoka, natūraliai pradeda kirbėti mintys apie tai, ką dar galėčiau nuveikti.
– Gal kartais per daug sureikšminame savo darbą ir save pirmiausiai įvardijame kaip vienos ar kitos profesijos atstovą.
– Esu apie tai galvojęs. Manau, per daug vieni kitus vertiname pagal užimamas pareigas ir profesinius pasiekimus. Esu tikras, kad žmones turime vertinti pagal jų elgesį ir žmogiškąsias savybes. Jei man reikėtų prisistatyti, pasakyčiau, jog esu vyras savo žmonai, nuostabaus šuns šeimininkas, sūnus, tik tada žinių vedėjas. Mane išlaisvino suvokimas, kad niekam nesu priklausomas – iš darbo pragyvenu, jis man teikia malonumą, bet jei turiu ambicijų pamatyti daugiau pasaulio, tik nuo manęs priklauso, kur vyksiu ir kuo užsiimsiu.
– Vis tik Naujienų tarnyba turbūt tapo ir savotiška gyvenimo mokykla.
– Čia labai daug išmokau ir sužinojau. Tiesa, nuo tada, kai pradėjau groti akordeonu, buvau žmogus, mėgstantis repetuoti ir būti pasiruošęs. Ir man patikdavo žinoti, kad viskas priklauso nuo mano pasiruošimo. Nebuvo lengva pakeisti požiūrį ir priimti, kad naujienos nuo manęs nepriklauso – net jei eteriui ruošeisi pusę dienos, viskas gali pasikeisti paskutinę minutę. Ir tu negali daryti tam jokios įtakos, tik tinkamai sureaguoti. Nors tokie netikėtumai man ne prie širdies, būtent jie verčia mobilizuotis ir kelia adrenaliną. Natūralu.
– Turbūt dirbdamas televizijoje esate ne šiaip matomas ir atpažįstamas – žinių vedėjo darbas itin įpareigoja, o visuomenėje jums tarsi taikomi griežtesni standartai.
– Sutinku. Tokia pozicija pastato į tam tikrus rėmus. Net ir dirbdamas pastebiu, kad jei viską padarai nepriekaištingai, žmonėms atrodo, kad taip ir turi būti, o jei suklydai – sulauki kritikos. Tačiau tie rėmai galioja ne tik mums, tarkime, ir iš politikų tikimės daugiau.
Gal dabar sužinosiu, kas yra tėvynės ilgesys, – nebuvau Lietuvos palikęs ilgiau nei 2 savaitėms per atostogas.
– Esate meniškos prigimties, grojate, mokėtės konservatorijoje. Atrodo, kad kūrybiškam žmogui rėmai gali būti it peilis po kaklu...
– Galbūt todėl ir traukiu į Afriką. (Juokiasi.) O jei rimtai, ir muzikoje ar menuose yra rėmai, tam tikros taisyklės. Negali žaisti be taisyklių, nes bus chaosas. Esu tikras, kad tam tikri rėmai mums reikalingi ir darbe, ir gyvenime, ir kūryboje. Kai žmonės sako, kad jie rėmų neturi, netikiu – jie veikiausiai tik nežino, kur šie yra.
– Kad jau prakalbome apie menus ir muziką, akordeonas į Afriką veikiausiai nevažiuos, išbūsite negrojęs?
– Akordeonas nevažiuos, bet galvoju pasiimti nedidelę gitarą. Be to, persikėlęs ketinu išbandyti ir sau naują užsiėmimą – tenisą. Anksčiau nesu žaidęs, bet susisiekiau su vienu ruandiečiu treneriu. Tikriausiai nuvykęs pradėsiu ieškotis raketės, o, pasitreniravęs ir parvažiavęs į Lietuvą, galėsiu duoti į kaulus Richardui (R. Jonaičiui, LRT laidų vedėjui – LRT.lt).
– Su LRT kolegomis jau tapote ir gerais bičiuliais. Pasiilgsite jų?
– Kol dar neišvykau, sakau su avansu, tačiau neabejoju, kad pasiilgsiu ir kolegų, ir eterio, ir LRT koridorių. Tikiu, kad jausiu didelę nostalgiją. Ką gali žinoti, jei suprasiu, kad esu ne savo vietoje ar labai pasiilgsiu eterio, pirmiausia kreipsiuosi į LRT.
– Jei jau labai kankintų eterio ilgesys, šiais laikais yra alternatyvų – socialiniai tinklai, juose dabar įprasta net ir tiesiogiai transliuoti savo įspūdžius.
– Pagalvoju, kad, būdamas Ruandoje, turėsiu ką papasakoti, juolab kad ten vykstu ne atostogauti, o įsilieti į vietos gyvenimą, kultūrą, taigi ir socialiniuose tinkluose tikriausiai bus galima pamatyti daugiau. Galbūt tapsiu nuomonės formuotoju Afrikoje? (Juokiasi.)
