Jų miestuose kur kas daugiau nei dažnas įsivaizduoja. Gamtininkas ir aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad tūkstančiai. Jų buveinės gali būti visur, žvalgomės po kiemą ir dažnai net nenutuokiam, kad ir po krūmais, ir laiptinių blokais, ir po gyvatvorėmis gali kurtis ežiai. Mums šie naktinį gyvenimą mėgstantys kaimynai trukdo retai, tačiau žmonių kaimynystė mažiesiems neretai kainuoja apsinuodijimą ar net gyvybę.
– Paprastai manome, kad ežys yra miško gyvūnas, kad susitikti su juo miške yra sunku, kad jie mėgsta slapstytis. Vis dėlto kuo toliau, tuo dažniau ežys tampa miestiečių kaimynu. Kaip šie gyvūnai atsiranda mieste? Dėl kokių priežasčių?
– Ežys – įprastas mūsų krašto žinduolis. Tiesa, dėl naktinio gyvenimo būdo ir bent 4–5 mėnesius trunkančios žiemos įmygio, mums jis menkai pažįstamas. Daugeliu atvejų kliaujamasi pasakomis. Pavyzdžiui, melas apie ežio ant spyglių nešiojamus obuolius ar grybus.
Kadangi jo nematome, manome, kad jis yra slapus. Taip spėliodami iš dalies esame teisūs – jis gerai girdi, turi puikią uoslę ir gamtoje kiekvieną potencialų pavojų pasitinka susirietęs į kamuolį. Vis dažniau ežius matome miestuose, miesteliuose. Tuo besistebintys turėtų žinoti, kad visi miestai kūrėsi gamtoje, taigi – ir iš ežių atkovotose vietose. Ilgainiui ežiai adaptavosi, priprato prie žmogaus aplinkos, kurioje gali rasti sau naudingų dalykų.
– Kuriose miesto vietose ežiai labiausiai mėgsta įsikurti? Kur dažniausiai aptinkamos jų buveinės?
– Kur mieste gyvena ežiai, atspėti paprasta – ten, kur yra daug priebėgų, krūmų, maisto. Mūsų miestuose tokios erdvės sudaro apie 90 proc. Dieną žvalgydamiesi po savo kiemus, galime net neįtarti, kad čia apsistoję ežiai. Palaukime vakaro ir pamatysime, kaip jie išlenda iš po laiptinių blokų, iš gyvatvorių. Ežių lizdas sunešamas iš lapų, žolių, skudurėlių (čia tik mieste taip), jis naudojamas tik vienai jauniklių vadai ar vienam žiemos sezonui. Tokio „kupsto“ gyvatvorėje galime ir nepamatyti, lizdai aptinkami labai retai. O teritorija, kurioje iki aušros maisto ieško ežiai, gali būti gana didelė, nes tą lemia galimybė rasti sliekų, sraigių, mieste, suprantama, žmonių maisto atliekų.
– Nors jau dažniau pamatome ežį mieste, vis manome, kad tai ne pats įprasčiausias reiškinys. Ar ežių populiacija mieste, jei taip galima pavadinti, didėja?
– Ežius miestuose regime vis dažniau – galėtume manyti, kad tai labai subjektyvu, kad tą lemia mūsų aktyvus „naktinis“ būdas. Iš tikrųjų ežių populiacija mūsų gyvenamose vietose didėja, ir šios proceso priežasčių reikia ieškoti, visų pirma, pakitusioje mūsų elgsenoje. Jeigu būtume dar jautresni ir atidesni, situacija būtų kur kas geresnė. Ežiai per vasarą gali atvesti 2 vadas, iš viso iki 15 jauniklių. Taigi, toks populiacijos papildymas yra svarus, jei tik daug jauniklių išgyvena. Mieste tai pasiekti gyvūnams yra sunku.
– Gamtininkai dažnai sako, kad pamatę gyvūną jo natūralioje aplinkoje – miške, pievose, kitose gamtos vietose – paliktume jį ramybėje, nepultume jam padėti, net jei labai norisi. Kaip yra mieste? Gyvūnui lyg svetima teritorija. Ar ežiams reikia žmonių pagalbos mieste?
– Nesutikčiau, kad ežiui miestas yra svetima teritorija – atrodo, kad čia jie adaptavosi ir gyvuoja visai neprastai. O mūsų pagalba jiems…Taip, ji gali būti, tačiau reikia susitarti, kokia. Ežiui nereikia jokių lesyklų ar šėryklų. Mūsų siūlomas maistas tik sujaukia gyvūno mitybos balansą, gali neigiamai veikti virškinimą.
Norintys pasiūlyti savo maisto atliekų daro ne tik neetišką, bet ir pavojingą dalyką. Ežių tikrai nereikia gaudyti, nešioti, nes jie puikiai žino, kur eina. O gerais darbais jiems gali būti nuošaliame pasienyje įrengtas namelis ir ramybė. Ežiai net ir mieste yra mūsų kaimynai, o kaimynus reikia gerbti.
– Kaip sekasi ežiams gyventi mieste? Kokie didžiausiai pavojai čia tyko? Ar jiems pavyksta išgyventi, prisitaikyti?
– Miestuose ežiai galėtų gyventi, jei ne žmonės… Na taip, jei žmonės būtų kitokie. Kasmet vien tik man tenka matyti Vilniuje suvažinėtų bent 20 ežių. Pačiame mieste! Kiek jų dar nematau? Bent kelių šimtų. O kiek jų įkrinta į visokias duobes, atvirus kanalizacijos šulinius. Kiek nukenčia nuo šunų, apsinuodija netikusiu mūsų jiems paliktu maistu. Atrodo, kad receptas, kaip padėti ežiams, aiškus. Ar mes pasiruošę tą daryti? Pasvarstykime patys... Kažkas sako, kad jiems reikia specialių perėjų. O gal geriau išmokime saugiai vairuoti? Ežys ne toks jau mažas, jo nepastebėti neįmanoma.
– Kaip atrodo žmogaus ir ežio kaimynystė, kokia ji turėtų būti? Kaip jiems netrukdyti?
– Gamtoje, kaime ir mieste ežiui žmogus visai neįdomus. Tikriau, jis gali būti naudingas tik tiek, kiek maisto žvėreliai gali rasti jo aplinkoje. Pati geriausia gyvenimo greta forma – neutralumas. Žodžiu, ežiai sau vaikštinėja naktį, dirba savo darbus, dieną čia judame krutame mes. Vietos visiems užteks. Jeigu jiems paliksime želdinių, jei pastatysime namelį, ežiai gal supras tai kaip mūsų mažą kompensaciją už kažkada iš jų atimtus plotus, juk tai mes juose įsikūrėme ir pastatėme miestą.
– Paprastai vaikų literatūroje ežiai vaizduojami kaip labai mieli gyvūnai, bet iš tiesų, panašu, yra kiek kitaip. Galima juos vadinti net plėšriais, ar tiesa? Ar gali ežiai būti pavojingi kaimynai?
– Rimtos mokslinės ar populiarios dalykinės literatūros apie ežius, bent jau lietuvių kalba, nėra. Arba – beveik nėra. Taip, šis gyvūnas yra plėšrus, tikrai ne vegetaras: jis neėda jokių vaisių ir obuolių, grybų. Jam gali tikti rasti žuvę gyvūnai, taip pat jie gali įveikti ir gana nemažą žiurkę, varlę, žaltį, suėsti ant žemės rastus paukščių jauniklius. Tai visai neatspindi ežio būdo – jo mityba tokia, ir jis kitaip elgtis negali. Mums ežiai nepavojingi. Tiesa, grubiai gaudomas ežys gali gintis, įkasti. O ką jam daryti?
– Kokie dažniausi žmonių ir pasakų pramanyti mitai apie ežius? Pvz., pieno lakimas ar obuolio ėdimas...
– Ežiui labai nepasisekė su mokslininkais ir knygomis: apie jį prirašyta tokių niekų, kurie gajūs iki šiol. Maždaug 70 metais po Kristaus Plinijus Vyresnysis aprašė savo traktate mokslo faktą, kaip ežiai naktį sode sulipa į obelis, purto žemėn obuolius, po to raičiojasi ant jų ir visus pasmeigtus nusineša. Nieko kvailiau negali sugalvoti, tačiau ir šiandien vaikai verčiami piešti tokius ežius.
Taip ir norisi šaukti: nemeluokite vaikams, pasakykite tiesą, kad ežiai to nedaro, kad jie to nesupranta, kad spygliai yra pakitę jų šeriai, taigi – kailis. Tas pat su mityba – žiūrėk, kažkas pasigiria, kaip padėjo ežiui pasiūlęs jam pieno ar obuolių. Kažin ar galima žiauriau pasielgti su gyvūnu? Juk nuo pieno jo žarnyne prasidėjo rūgimas, o obuolys... Na, ne ežio tai maistas.
