Leidykla „Briedis“ žiniasklaidai išplatintame pranešime pristato grožinės literatūros naujieną – istorinį romaną „Haremas“, kurį parašė žymus istorinių trilerių ir knygų vaikams autorius Colinas Falconeris. „Haremas“ reiškia „uždraustas“. Uždraustas vyrams. Kadaise tik sultonui – vieninteliam visaverčiam, lytiškai pajėgiam vyrui – buvo galima įžengti pro geležimi kaustytas duris.
Tai stulbinama istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską, apie ką galėjo svajoti vyras: turtus, valdžią ir galimybę rinktis iš daugybės gražiausių savo imperijos moterų. Bet kodėl, pamilęs vieną, jis atsisakė haremo ir, pamynęs šimtmečius galiojusius Osmanų įstatymus, ją vedė?
Svarbiausias hareme gyvenančios moters siekis buvo kaip nors patekti į sultono lovą ir pagimdyti jam sūnų. Tačiau jaunasis sultonas Siuleimanas dažnai vykdavo kariauti, o grįžęs į haremo moteris net nepažvelgdavo, nes turėjo išsirinkęs vieną mylimiausią žmoną.
Į sultono seralį pakliuvusi jauna rusaitė nusprendžia likimą paimti į savo rankas. Jos būta gudrios ir negailestingos. Ir ji turėjo planą...
Siuleimanas buvo tikra mįslė – subūręs vieną pirmųjų pasaulyje profesionalių kariuomenių, įveikė visus, kurie jam priešinosi, betgi mėgo rašyti poeziją; nusiaubęs pusę Europos, iš gryno marmuro atstatė Stambulą; turėjo daugybę kankintojų ir žudikų, kuriuos galėjo užsiundyti kada tik panorėjęs, tačiau istorijoje įrašytas kaip didis ir sumanus įstatymų leidėjas.
Nuo viduramžių Venecijos iki Alžyro vergų turgaviečių, nuo Persijos kalnų iki uždrausto šlovingiausio Osmanų sultono seralio – tai istorija apie aistras ir intrigas pasaulyje, kuriame viskas visai ne taip, kaip atrodo.
Anglų kilmės australų rašytojas Colinas Falconeris yra garsus istorinės nuotykių literatūros kūrėjas, parašęs didelio pasisekimo sulaukusią istorinių pasakojimų seriją „Epic Adventure“. Jis išleido daugiau nei 30 romanų, tapusių bestseleriais visame pasaulyje.
Žemiau kviečiame skaityti knygos ištrauką. Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.
Išvydęs motiną, Siuleimanas susikrimto. Regis, kaskart, kai tik jis ateidavo, motina atrodė vis senesnė ir silpnesnė. O jis visada manė, kad ji nepalenkiama.
Tačiau amžius neatbukino nei jos proto, nei liežuvio.
– Ar matei savo sūnus? – paklausė Siuleimano, jam sėdantis greta ant minkštasuolio.
– Mačiau. Džichangiras vis dar silpnas, bet kiti kuo puikiausiai auga. Auklėtojas, regis, jais patenkintas.
Validė nutaisė rūstų žvilgsnį.
– O ką manai apie Selimą?
Siuleimanas gūžtelėjo pečiais.
– Man jis nepatinka, – pasakė ji. – Paniuręs ir uždaras vaikas. Nepasitikiu juo. Kaip berniukas, valgo per daug saldumynų ir bamba lyg moteris. Jis šiurkščiai elgiasi su Mechmetu ir Bajazitu.
– Ar nieko geriau apie jį negali pasakyti?
– Visais kitais atžvilgiais jis – pavyzdinis princas.
– Bet jo mokytojai man nieko nesakė.
– Žinoma, juk jie nedrįsta. Kalta jo motina, kad neskiria jam laiko. Tikras stebuklas, kad Bajazitas ir Mechmetas auga tokie mieli.
– Ach! Nejau girdžiu gerus žodžius?
– Gali juoktis, Siuleimanai, bet tau labai pasisekė, kad turi tokį sūnų kaip Mustafa. Tikrai liūdėčiau, jei Selimas būtų mūsų šechzadė. – Ji bakstelėjo pirštu į minkštasuolio atlošą. – Greitai išvyksti?
– Kariuomenė išžygiuos per savaitę, – vengdamas jos žvilgsnio, atsakė.
– Ieškoti Ferdinando?
– Ferdinando? Ne, jis tėra menkas Vienos žmogiūkštis. Tikrasis laimikis – jo brolis Karolis, bet greitai nesitikime jo iškrapštyti. Jis tūnos savo pily Vokietijoje.
– Ar pasiruošimas vyksta sklandžiai?
– Sienų atakai Ibrachimas planuoja vežtis trisdešimt patrankų, jei tik keliaujant į šiaurę, jų nepasiglemš purvynai.
Ji uždėjo ranką ant Siuleimano.
– Mano sūnau, tu tikrai būsi šlovingiausias iš visų sultonų! Tau gimus, taip išpranašavo čigonai!
– Padariau, ką galėjau, – ištarė Siuleimanas. Atsakydamas į motinos rankos paspaudimą, nustebo, kokia gležna jos plaštaka – galėjai užčiuopti kiekvieną kaulelį ir sąnarį, beveik nebuvo minkšto audinio. Staiga jį suėmė baimė: negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors atėjęs į haremą, jos neberas.
– Girdėjau kalbų, – pasakė ji.
– Iš kur?
– Kiekvieną rytą pro mano langą praskrenda paukštelis ir šį tą pagieda. Šįryt jis man pačiulbėjo, kad kariuomenė išžygiuos be karvedžio.
Siuleimanas norėjo iš motinos delno ištraukti ranką, bet nuvytusį lapą primenanti plaštaka staiga sutvirtėjo lyg vyro.
– Žinoma, jie turės karvedį, patį geriausią.
– Geriausias Stambulo karvedys sėdi čia, šalia manęs. Vadinasi, tai, ką šneka, nėra tiesa? Tu vis dėlto vesi savo kariuomenę į kariaujančius kraštus, kaip tai darė kiekvienas prieš tave buvęs Osmanų sultonas?
– Aš jiems nereikalingas. Ibrachimas mano seraskeris, jis gebės vadovauti karo žygiui taip pat gerai, kaip tai daryčiau aš.
Motina tylėjo.
Po ilgos lyg amžinybė pauzės Siuleimanas prabilo vėl:
– Kas tau apie tai pasakė?
Užuot atsakiusi į sūnaus klausimą, ji uždavė savąjį:
– Kada ketinai man pasakyti? Kai jie jau bus išžygiavę? Kaip ilgai norėjai nuo manęs slėpti?
Siuleimanas pašoko ant kojų.
– Niekas kitas, tik aš sprendžiu dėl karo reikalų!
Validė smeigė į jį rūstų žvilgsnį.
– Niekada daugiau čia, hareme, nešauk ant savo motinos, – pasakė ji.
Siuleimanas vėl atsisėdo.
Po akimirkos ji pridūrė:
– Yra dalykų, dėl kurių joks sultonas, kad ir koks didis būtų, negali priimti sprendimo vienas. Juk pirmiausia esi musulmonas ir turi paklusti Dievo valiai.
– Man jau gana tų karų. Visa tai beprasmiška.
– Tai tavo įsipareigojimas Osmanams ir Dievui!
– Kurį iki šiol visada kėliau aukščiau visko.
– Iki šiol! – Ūmai senosios žvilgsnis sugriežtėjo. – Tai ji, ar ne? Ji tau taip patarė.
Siuleimanas nusisuko. Jis suprato, kad kažkas motinai bus viską persakęs. Kad ir kas tai buvo, puikiai žinojo, kad visame pasaulyje ji yra vienintelė, galinti su Siuleimanu taip kalbėti.
– Turguje šneka, kad ji tave užkerėjo.
– Tas pats buvo pasakyta ir man. Ir jei rasiu, kas šį šmeižtą skleidžia, nupjausiu liežuvį ir liepsiu jį praryti.
– Tada nebyliais padarysi pusę miesto.
– Rūpinuosi, kad ant jų stalų netrūktų duonos, kad kiekvienam užtektų mėsos. Gyvena mano prieglobsty apsaugoti nuo siautėjančių kariuomenių, pavergusių pusę Europos. Daviau jiems Rodą, Belgradą ir Vengriją. Ko dar jie nori iš manęs?
– Jie nori savo sultono.
– Ir turi jį!
– Neturi! Turi graikų vergą, kuris divane klausosi jų skundų ir kuris veda kariuomenę prieš kitatikius. Sultono ausis ir meilė pasiekiama tik rusaitei.
– Be nuolatinių rietenų divane ir beprasmio kraujo liejimo, gyvenime yra ir kitų dalykų! Pasakysiu, kaip tapsiu šlovingiausiu iš visų Osmanų sultonų, – duodamas žmonėms teises, mečetes ir mokyklas. Noriu statyti, o ne be jokios priežasties griauti.
– Atidavei valdžią Ibrachimui, o vyriškumą – moteriai! – Validė vėl paėmė Siuleimano ranką ir tvirtai ją suspaudė. – Paklausyk manęs. Nenoriu, kad būtum nelaimingas. Tik tu žinai, kas įvyko tarp tavęs ir tos moters. Bet turi atminti, kad esi gazijus. Per daug haremu nesimėgauk. Jis skirtas tam, kad stiprėtume ir augintume sūnus, tai nėra ištižimo ir ištvirkavimo vieta.
– Tai šariato ir kanuno įstatymai mus daro stiprius.
– Siuleimanai, visą gyvenimą paskyriau tau ir tavo sultonatui. Taip tavimi didžiavausi. Nesi žiaurus, koks buvo tavo tėvas, ir tai tavo stiprybė. Bet kartu ir silpnybė. Mačiau tai iš tavo bendravimo su Giulbachar ir Ibrachimu, o dabar ir su Chiurem. Turi išmokti būti vienas.
– Jei būsiu vienas, kas man liks?
– Pasaulis, visa Osmanų imperija. Tavo senelio senelis išjojo iš dykumos, kad galėtum gyventi rūmuose. Stambulas nėra tai, kas tau priklausytų teisėtai. Turi užsitarnauti jį pasišventimu Dievui ir savo žmonėms.
– Bet aš ir užsitarnavau, ir ne tik sau, bet ir būsimoms kartoms. Tai padariau suteikdamas šiam miestui ir šiai imperijai užrašytus įstatymus – kanunus. Kaip iš manęs reikalaujama, siunčiu savo kariuomenes prieš krikščionis, ir nesvarbu, josiu aš drauge ar ne, jos vis tiek žygiuos. Juk turi kas nors likti ir Siuleimanui.
– Viskas tau ir lieka! Rūmai, gražiausias pasaulyje haremas, ar manai gyvenęs kaip vargeta? Tavo protėviai gyveno palapinėse ir valgė sėdėdami balne. Ištižai!
Siuleimanas sugriežė dantimis.
– Vienoje aš jiems nereikalingas!
– Žinoma, kad reikalingas! Tuojau pat atsiimk savo valdžią, kol jos iš tavęs dar neatėmė!
– Neatėmė? Turi galvoje Ibrachimą? Jis niekada neatsisuktų prieš mane...
– O Chiurem?
– O ką ji? Ji tik moteris.
Per vėlai susigriebė, ką pasakė. Motina karčiai nusišypsojo.
– Taip, tik moteris. O kas, tavo galva, esu aš, ar manai, kad negaliu geriau už tave jos perprasti? Leidaisi jos apsukamas aplink pirštą. Galvoji, kad neišmanau šito žaidimo?
– Ko tu nori iš manęs?
– Noriu, kad būtum sultonas! Čia turi šimtus moterų, kodėl pasirinkai tik vieną?
– Nes... nes būdamas su ja, galiu būti savimi. Ne sultonu... Ne vyrų gyvybių valdytoju... Tik savimi.
– O ko nori ji? Kad būtum savimi ar kad ji taptų valide?
– InshaʼAllah! Suteik man ramybės. Aš myliu ją, tegul viskas taip lieka.
– Negaliu to leisti, Siuleimanai. Jei nori ramybės, turėjai gimti žveju ar ožkaganiu. Esi sultonas, o tavo odaliskos, kiprietiškas vynas ar tarnai neatsieina už dyka. Jie yra tam, kad tarnautų sultonui, o jis turi tarnauti Osmanams. Bijau dėl tavęs. Gali būti, kad vieną dieną tapsi šlovingiausiu iš visų Osmanų arba visus mus pražudysi.
– Atėjo laikas man pačiam priimti sprendimus.
– Tai tegul jie ir būna tavo, o ne Chiurem. Vykdyk savo pareigą, Siuleimanai, antraip būsi prakeiktas šiame ir kitame gyvenime.
