Siaubo meistras Stephenas Kingas savo „Twitter“ paskyroje šitaip įvertino kanadietės rašytojos Nitos Prose debiutinį romaną „Kambarinė“: „Po ilgo laiko Molė Gray yra įdomiausias ir mieliausias pagrindinis veikėjas, atrastas knygose.“ Iš tiesų pasauliniuose bestselerių sąrašuose besipuikuojantis detektyvas atskleidžia ne tik sudėtingą nusikaltimą, bet ir jautrią pagrindinės herojės dvasinę kelionę, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
Tai knyga apie tiesą, kuri ne visada būna tik juoda arba tik balta. Kur kas dažniau ji tūno purvinuose, pilkuose plyšiuose. Į lietuvių kalbą pasaulinį bestselerį išvertė Jovita Liutkutė.
Molė dievina savo darbą „Regency Grand“ viešbutyje. Jos nemato niekas, ji mato visus. Ir viską – purendama pagalves, valydama svečių paliktus nešvarumus, dulkes ir... paslaptis. Molė – tik kambarinė, kodėl kas nors turėtų į ją kreipti dėmesį?
Tačiau ateina diena, kai Molė viešbučio lovoje randa mirusį garsų turtuolį Bleką. Tai „netvarka“, kurios taip lengvai nesutvarkysi. Molei tenka ieškoti tiesos ir aiškintis, kuo galima pasitikėti tamsiose „Regency Grand“ viešbučio gelmėse. Jai sunkiai sekasi suprasti kitų ketinimus, ypač kai neteko močiutės ir liko visiškai viena. Molė atsiduria apgaulės tinkle, kurį išpainioti nebus labai lengva.
Ilgus metus N. Prose Toronto leidykloje dirbo redaktore. Ji perskaitė daugybę knygų ir bestselerių, kol parašė savąjį. Neilgai trukus įtemptą ir nuostabiai šmaikščią knygos atmosferą pastebėjo ir kino kūrėjai. Teises kurti kino filmą jau įsigijo „Universal Pictures“. Molę jame vaidins „Oskaro“ laureatė Florence Pugh.
Žemiau kviečiame skaityti Nitos Prose knygos „Kambarinė“ ištrauką.
Ponas Čarlzas Blekas ir jo antroji žmona Džizelė Blek jau daug metų yra nuolatiniai „Regency Grand“ viešbučio svečiai. Visi juodu pažįsta ir viešbutyje, ir visoje šalyje. Kiekvieną mėnesį mieste tvarkydamas su nekilnojamuoju turtu susijusius savo reikalus ponas Blekas pas mus praleidžia – tiksliau sakant, praleisdavo – bent savaitę.
Jis yra – buvo – žinomas antrepreneris, magnatas, verslo ryklys. Jo ir Džizelės nuotraukos dažnai puošdavo visuomeninio gyvenimo kronikai skirtus spaudos puslapius. Juose ponas Blekas buvo vadinamas „vidutinio amžiaus ir žilstelėjusiu ponu“, o Džizelė dažnai apibūdinama kaip „jauna ir liauna žmona parodai“.
Šiuos žodžius supratau kaip komplimentą, bet juos perskaičiusi senelė man nepritarė. Paklausta, kodėl, atsakė: „Svarbu ne eilutės, o tai, kas tarp jų.“
Ponas ir ponia Blekai susituokė neseniai, maždaug prieš dvejus metus. Mums, „Regency Grand“ darbuotojams, labai pasisekė, kad ši gerbiama pora dažnai pas mus apsistoja. Tai didina viešbučio prestižą. Vadinasi, galime tikėtis atvyksiant daugiau svečių. O tai reiškia, kad turėsiu darbą.
Kartą, vaikštinėjant po miesto centrą, senelė parodė man visus ponui Blekui priklausančius pastatus. Nežinojau, kad jam priklauso kone ketvirtis miesto, bet, deja, taip yra. Tiksliau, taip buvo. Pasirodo, jei esi lavonas, nebegali turėti nuosavybės.
„Viešbutis „Regency Grand“ jam nepriklauso“, – kartą, kai ponas Blekas dar buvo gyvas ir sveikas, kalbėdamas apie jį pasakė ponas Snou. Šią mintį jis pabrėžė pašaipiu prunkštelėjimu. Neįsivaizduoju, ką tas prunkštelėjimas turėjo reikšti. Be kitų dalykų, antrąją pono Bleko žmoną Džizelę pamėgau ir todėl, kad ji man viską sako tiesiai. Ir vartoja žodžius pagal jų reikšmę.
Šįryt, pirmą kartą atėjusi į Blekų apartamentus, sutvarkiau juos nuo lubų iki grindų, – nevalytas liko tik vonios kambarys, nes jį buvo užėmusi Džizelė. Ji atrodė kaip nesava. Atėjusi atkreipiau dėmesį, kad jos akys užverktos, o vokai papurtę. „Alergija? – pasvarsčiau. – O gal kažkas ją nuliūdino?“ Džizelė tuščiai laiko neleido. Netrukus po to, kai atėjau, nulėkė į vonios kambarį ir užsitrenkė duris.
Neleidau, kad toks jos elgesys trukdytų man atlikti savo pareigas. Priešingai, iš karto energingai ėmiausi tvarkyti apartamentus. Kai jau visur buvo nepriekaištingai švaru, stabtelėjau prie užtrenktų vonios kambario durų su dėžute popierinių servetėlių rankose ir išrėkiau Džizelei žodžius, kuriuos mane buvo išmokęs ponas Snou.
– Jūsų kambariai tobulai sutvarkyti! Vėliau dar grįšiu išvalyti vonios kambario!
– Gerai! – atsiliepė Džizelė. – Kam taip šaukti?! Viešpatie!
Kai pagaliau išėjo iš vonios kambario, padaviau jai dėžutę su servetėlėmis, na, dėl viso pikto, jeigu ją tikrai kankintų alergija ar liūdesys. Tikėjausi, kad persimesime keliais žodžiais, nes Džizelė dažniausiai būna gana šneki, bet šį kartą ji nuskubėjo į miegamąjį rengtis.
Tada išėjau iš apartamentų ir ėmiausi kitų ketvirtojo aukšto kambarių. Purenau pagalves ir blizginau veidrodžius paauksuotais rėmais. Valiau dėmes nuo sienų ir tapetų. Rišau į ryšulius naudotas paklodes ir drėgnus rankšluosčius. Dezinfekavau klozetus ir kriaukles.
Tame aukšte atlikusi pusę darbo truputį atsikvėpiau: nustūmiau vežimėlį į rūsį ir skalbykloje palikau du didelius, sunkius maišus, prigrūstus nešvarių paklodžių ir rankšluosčių. Nors rūsio patalpose buvo tvanku, o padėtį dar labiau blogino plieskiančios fluorescentinės lempos ir itin žemos lubos, atsikračius tų maišų man palengvėjo. Grįždama į koridorių jaučiausi gerokai žvalesnė, nors ir truputį sukaitusi.
Nutariau užsukti pas Chuaną Manuelį, virtuvėje dirbantį indų plovėją. Skubriai broviausi koridorių labirintu nepraleisdama atmintinai žinomų posūkių – kairėn, dešinėn, kairėn, kairėn, dešinėn – kaip išėjimo ieškanti gudri ir dresuota pelė. Kai pasiekiau plačias virtuvės duris ir jas stumtelėjau, Chuanas Manuelis metė darbus ir tuoj pat atnešė man didelę stiklinę vandens su ledukais, ir už tai aš jam buvau labai dėkinga.
Trumpai, bet maloniai šnektelėjome, ir aš jį palikau. Pagalbinėse patalpose pasikroviau švarių rankšluosčių ir patalynės. Tada grįžau į antrą aukštą, kur oras buvo gaivesnis, ketindama tvarkyti kitus kambarius, kuriuose būdavo paliekami įtartinai kuklūs arbatpinigiai, bet apie tai vėliau.
Žvilgtelėjusi į savo laikrodį pamačiau, kad jau beveik trečia valanda. Pats laikas grįžti į ketvirtą aukštą ir sutvarkyti pono bei ponios Blekų vonios kambarį. Stabtelėjau koridoriuje prie apartamentų durų ir įsiklausiau norėdama įsitikinti, ar juose nėra svečių. Tada laikydamasi nustatytų taisyklių pasibeldžiau.
– Kambarių tarnyba! – garsiai, dalykiškai, bet kartu mandagiai ištariau.
Atsako nesulaukiau. Tada išsiėmiau tarnybinę kortelę, brūkštelėjau, ji zvimbtelėjo, ir aš įžengiau į apartamentus tempdama iš paskos valymo vežimėlį.
– Pone Blekai? Ponia Blek? Ar galėčiau baigti tvarkytis? Labai norėčiau nepriekaištingai sutvarkyti jūsų apartamentus.
Tyla. Akivaizdu, kad sutuoktiniai išėję, – bent jau man taip dingtelėjo. Taip tik dar geriau. Galėjau kruopščiai ir niekieno netrukdoma imtis darbo. Uždariau sunkias apartamentų duris. Apsižvalgiau po svetainę. Ji toli gražu nebuvo tokia švari ir tvarkinga, kokią palikau prieš kelias valandas.
Įspūdingų į gatvę išeinančių vitrininių langų užuolaidos užtrauktos, ant stiklinio stalelio parversti keli iš nedidelio baro paimti suvenyriniai škotiško viskio buteliukai, šalia jų stovėjo puspilnė taurelė ir padėtas nepridegtas cigaras, ant grindų mėtėsi suglamžyta nosinė, o ant sofos, toje vietoje, kur sėdėjo gėrikas, gobelenas buvo įdubęs ir suteptas. Ant rašomojo stalo prie durų geltonos Džizelės rankinės, kur mačiau ją šį rytą, nebuvo, vadinasi, viešnia leido laiką mieste.
Paėmiau nuo sofos pagalvę, papurinau ją ir vėl padėjau ten, kur buvo, o lygindama sofos apmušalo raukšles pagalvojau, kad kambarinės darbas niekada nesibaigia. Prieš sutvarkydama stalelį nusprendžiau patikrinti, kaip atrodo kiti kambariai. Nuojauta man kuždėjo, kad teks iš naujo tvarkyti visus apartamentus.
Patraukiau į miegamąjį apartamentų gilumoje. Durys buvo praviros, ant grindų prie slenksčio išdriektas gulėjo prabangus baltas viešbučio chalatas. Iš ten, kur stovėjau, mačiau miegamojo spintą vis dar atidarytomis durimis (tokią mačiau šiandien rytą), nes joje įmontuoto seifo durelės taip pat buvo atidarytos ir todėl nėjo tinkamai užverti spintos durų.
Dalis seife laikytų daiktų vis dar buvo jame, – net stovėdama prie durų iš karto juos pamačiau, – bet kitų, dėl kurių rytą gerokai sunerimau, aiškiai trūko. Tam tikra prasme man net palengvėjo. Nukreipiau dėmesį nuo spintos, atsargiai peržengiau ant grindų gulintį chalatą ir įėjau į miegamąjį.
Tik tada jį pamačiau. Poną Bleką. Jis vilkėjo dvieilį švarką – tą patį, kuriuo buvo apsirengęs, kai lenkdamas atsitrenkė į mane koridoriuje, tik į švarko krūtinės kišenę įkištas popierius buvo dingęs. Ponas Blekas gulėjo ant lovos aukštielninkas. Patalynė buvo suglamžyta ir sujaukta, lyg prieš įsitaisydamas ant nugaros jis būtų ilgai rangęsis ir blaškęsis. Galvą ponas Blekas buvo padėjęs ant vienos pagalvės, ne ant dviejų, o kitos dvi kūpsojo numestos ant lovos šalia jo. Būtinai turėjau rasti ketvirtą pagalvę, kurią tikrai šįryt padėjau ant paklotos lovos, nes, kaip sakoma, net ir menkiausia smulkmena gali būti nepaprastai svarbi.
Batų ponas Blekas neavėjo, jie buvo padėti kitame kambario gale. Aiškiai tai pamenu, nes vieno bato nosis buvo atsukta į pietus, o kito į rytus, ir iš karto supratau, kad mano profesinė pareiga prieš išeinant iš kambario nukreipti batų nosis ta pačia kryptimi ir išnarplioti bjauriai susiraizgiusius raištelius.
Žinoma, išvydusi vaizdą miegamajame iš karto nė nepagalvojau, kad ponas Blekas negyvas. Pamaniau, šią popietę jis svetainėje išlenkė kelias taureles ir dabar ramiai sau snaudžia. Bet atidžiau apsižvalgiusi pastebėjau ir daugiau keistų dalykų. Ant naktinės spintelės ponui Blekui iš kairės gulėjo atsuktas buteliukas su vaistais (jau buvau jį mačiusi ir žinojau, kad priklauso Džizelei). Iš jo buvo pabirusios mažos mėlynos piliulės: kelios pariedėjusios ant naktinės spintelės, kitos buvo nukritusios ant grindų. Pora piliulių buvo užmintos ir sutrintos, o milteliai iš jų įspausti į kilimą. Kad juos išvalyčiau, reikės didelio galingumo dulkių siurblio, paskui tas vietas dar teks purkšti gaivikliu, kad kilimo plaukeliai vėl būtų tobulai papurę.
Įėjusi į apartamentus nedažnai randu lovoje giliai įmigusį svetį. Kambariuose svečius, savo nelaimei, įprastai užklumpu užsiimančius visiškai kuo kitu – in flagrante (nusikaltimo vietoje, lot.), kaip sakydavo romėnai. Dauguma svečių, nusprendusių pamiegoti arba užsiimti asmeniškais reikalais, būna tokie malonūs ir ant rankenos pakabina lentelę su užrašu „Netrukdyti: užsiėmęs“, kurią tokiems atvejams visada palieku ant stalelio prie durų. Be to, dauguma svečių iš karto šūkteli, jei netyčia užsuku pas juos netinkamu momentu.
Tik šį kartą ponas Blekas nieko panašaus nepadarė: nei šūktelėjo, nei liepė man „nešdintis“, nors įprastai būtent tai liepdavo man padaryti, jei įžengdavau į kambarį netinkamu metu. Užuot mane išvijęs, jis toliau ramiai miegojo.
Tada staiga susigriebiau, kad per pastarąsias dešimt sekundžių, o gal ir dar ilgiau, kol stovėjau miegamajame, negirdėjau jo kvėpuojant. Apie giliai miegančius žmones šį tą išmanau, nes tokia buvo ir senelė, bet joks miegalius nemiega taip giliai, kad visiškai liautųsi kvėpavęs.
Man dingtelėjo, kad būtų protinga apžiūrėti poną Bleką ir įsitikinti, ar jam viskas gerai. Tai taip pat profesinė kambarinės pareiga. Žingtelėjau pirmyn norėdama atidžiai pažiūrėti jam į veidą. Tada ir atkreipiau dėmesį, kokia papilkėjusi pono Bleko veido oda, koks jis papurtęs, koks... akivaizdžiai nesveikas.
Atsargiai priėjau dar arčiau, prie pat lovos, ir sustojusi vėl į jį pažvelgiau. Raukšlės jo veide atrodė paryškėjusios, o lūpos surauktos, nors, kalbant apie poną Bleką, ši grimasa toli gražu neatrodė neįprasta. Aplink akis buvo matyti keistos žymės, primenančios šviesiai ir tamsiai raudonus smeigtuko paliktus dūrius. Tik tada man galvoje staiga suskambo pavojaus varpai. Tik tada iki galo suvokiau nerimą keliantį faktą, kad ši padėtis blogesnė, nei maniau iš pradžių.
Ištiesusi ranką pirštais pabaksnojau ponui Blekui į petį. Jo kūnas man pasirodė sustingęs ir vėsus – kaip baldas. Prikišau delną jam prie burnos beviltiškai tikėdamasi pajusti iškvepiamo oro dvelksmą, bet veltui.
– Ne, ne, ne, – tariau pridėdama du ištiestus pirštus jam prie kaklo ir tikrindama pulsą, bet jo neužčiuopiau. Tada pirštais suspaudžiau petį ir papurčiau. – Sere! Sere! Pabuskite!
Dabar viską prisiminusi suprantu, kad elgiausi paikai, bet tuo metu man vis dar rodėsi sunkiai tikėtina, kad ponas Blekas tikrai galėtų būti miręs.
Kai jį paleidau, nukrito it pagalys, galva nestipriai dunkstelėjo į lovos galvūgalio lentą. Tada nusvarinusi sustingusias rankas prie šonų atatupsta pasitraukiau nuo lovos.
Vilkdama kojas priėjau prie kitos naktinės spintelės, ant kurios stovėjo telefono aparatas, ir paskambinau į registratūrą.
– „Regency Grand“ viešbučio registratūra. Kuo galėtume padėti?
– Laba diena, – prabilau. – Aš ne viešnia. Įprastai neskambinu prašydama pagalbos. Čia kambarinė Molė. Esu palėpėje, 401-u numeriu pažymėtuose apartamentuose ir susidūriau su gana neįprasta situacija. Galima sakyti, su tikra painiava.
– Kodėl skambini į registratūrą? Kreipkis į kambarių tarnybą.
– Aš ir esu iš kambarių tarnybos, – pyktelėjusi atšoviau. – Prašyčiau, gal galėtumėte pranešti ponui Snou, kad čia yra svečias, kurio... sveikata pašlijusi ir nebepasitaisys.
– Pašlijusi ir nebepasitaisys?
Štai kodėl visada geriausiai kalbėti šviesiai tiesiai, bet turiu pripažinti, kad tą akimirką laikinai buvau visiškai pametusi galvą.
– Jis – tikrai negyvas, – pasakiau. – Miręs savo lovoje. Skambinkite ponui Snou. Ir visoms pagalbos tarnyboms. Tuoj pat!
