Susitaikyti su likimu? Daryti tai, ko iš tavęs tikisi patys artimiausi žmonės? O gal pažinti visai kitokį gyvenimą? Ieškoti savo vietos ir laimės ne hareme, o laisvėje? Tokius klausimus savo knygoje „Už auksinių grotų: aš gimiau hareme“ kėlė rašytoja iš Nigerijos Choga Regina Egbeme. Tai – pirmoji jos serijos apie gyvenimą hareme knyga. Trečiosios rašytoja nebesulaukė – 2003-iaisiais ji mirė nuo AIDS, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
Choga Regina Egbeme gimė 1976 metais Lagose, Nigerijoje. Vaikystę ir jaunystę ji praleido hareme – jos motina, 42 metų vokietė, įsimylėjo turtingą nigerietį, Juodaodžio Jėzaus bažnyčios pastorių. Palikusi savo pirmąjį vyrą, Chogos Reginos mama tapo trisdešimt trečiąja pastoriaus žmona ir apsigyveno jo hareme. Rašytoja pasakoja, kad po ilgų kelionių ir klajonių jos mama pagaliau pasijutusi laiminga.
Laiminga jautėsi ir hareme gimusi Choga Regina. Mergaitė augo apsupta daugybės sesių, ją prižiūrėjo dešimtys mamų. Idilė baigėsi iškart po jos šešioliktojo gimtadienio, kai tėvas nusprendė ją išleisti už visiškai nemylimo, dvigubai vyresnio savo bažnyčios nario. Po vestuvių Choga Regina kentė nuolatinius vyro pažeminimus, jie nesibaigė netgi tada, kai jiems gimė sūnus. Choga Regina taip pat nebuvo vienintelė savo vyro žmona.
Pora gyvena centrinėje Nigerijoje, šeimos bendruomenės ūkyje. Kad ir augindama sūnų, Choga Regina jame jaučiasi vieniša, vienintelis jos draugas ūkyje – panašaus amžiaus vaikinas, vienas iš tėvo sūnų. Jauna moteris vis dažniau svarsto apie galimybę pabėgti iš haremo. Tokia proga pasitaiko per tėvo laidotuves, į kurias ji išsirengia kartu su savo vyru ir keturiomis jo žmonomis.
Pabėgti Chogai Reginai padeda viena iš mamų. Savo naująjį gyvenimą pabėgėlė pradeda Afrikos žiniuonių bendruomenėje, svetimos moters, žolininkės namuose, kur pati mokosi rinkti žoles ir jomis gydyti. Knygoje rašytoja jautriai ir šiltai kalba apie laiką, praleistą hareme, ji neteisia savo motinos, kuri pasirinko tokį kelią, tačiau mėgina išsiaiškinti, ko visą tą laiką iš savo gyvenimo norėjo pati.
Žemiau kviečiame skaityti knygos ištrauką. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Angelė Barkauskienė.
Trisdešimt trečioji žmona
Mano tėvų istorija išties paprasta. Toli gražu ne viena aplinkybė lėmė, kad motina pamiltų mano tėvą.
– Aš buvau ne kokia lengvabūdė panelė, o keturiasdešimt vienerių moteris, – pasakė ji man, kai paprašiau papasakoti savąją istoriją. – Vokietijoje gydytojas buvo nustatęs, kad man prasideda klimaksas. Iš Vokietijos išvykau galvodama, kad geriausi mano metai jau pasibaigė. Tai dar labiau pagilino depresiją, kuria tuomet sirgau. Ir štai vieną dieną susipažinau su tėtušiu Davidu. Jis buvo nepaprastai žavus vyras. Anot žmonių, labai charizmatiškas. Atsispirti jo žavesiui buvo sunku. Moterims tavo tėvas visada darė įspūdį.
Iš pradžių motina nekreipė į jį dėmesio, bet tėtušis Davidas mokėjo merginti. Ar stengėsi, kad ji įsimylėtų jį? To aš nežinau. Vėliau stebėdama savo tėvus neabejojau, kad abu ieškojo vienas kito ir pagaliau surado. Jie puikiai tiko į porą, įvairiais aspektais. Be to, aš tikiu likimu. Jiedu tiesiog buvo skirti vienas kitam.
Be jųdviejų bendrumų, buvo daug kitų dalykų, pavyzdžiui, tėtušio Davido gyvenimo būdas. Kai abu pradėjo atstatinėti fermą, jis pasikvietė mano motiną į savo namus.
– To sekmadienio ryto niekados neužmiršiu, – kalbėjo man motina. – Tėtušis Davidas atsiuntė vairuotoją su dideliu žvilgančiu automobiliu. Tas nuvežė mane į sodą, o čia manęs laukė Davidas. Pamačiusi, kaip jis gyvena, netekau žado. Milžiniškas sodas, daugybė namų, aplinkui tviskanti prabanga. O jis – toks ramus, apsuptas būrio žmonių!
Dar didesnį įspūdį man padarė moterų, sutikusių mane, nuoširdumas. Žmonės, supę tėtušį Davidą, buvo nepaprastai draugiški, nesivaržantys ir atviri. Nuo jų dvelkė neįtikėtinu gerumu. Iš pradžių nežinojau, kad visos tos moterys – jo žmonos. Nė sapne nebūčiau galėjusi to susapnuoti.
Kai atvykau, patraukėme į didžiausią pastatą. Moterys ėmė dainuoti, buvo triukšminga ir linksma, visą vakarą šokama ir plojama. Tai man asocijavosi su gyvenimo džiaugsmu. Buvau to taip išsiilgusi! Po daugybės niūrių metų Vokietijoje man širdį vėl užliejo džiugesys. Tėtušis Davidas pasakė kalbą.
Tuolaik dar prastokai kalbėjau angliškai (anglų – oficiali kalba Nigerijoje – vert. past.), todėl prireikė laiko, kol supratau, kad jis sako pamokslą. Suvokiau esanti afrikietiškose pamaldose. Tos ceremonijos niekaip negalėjai lyginti su bažnytinėmis apeigomis Vokietijoje.
Davidas pasirūpino, kad mano motina į pamaldas būtų atvežta kiekvieną sekmadienį. Visą savaitę ji laukdavo šio bendro pasibuvimo. Labai greitai pramoko svetimos kalbos ir jau galėjo suprasti, ką Davidas sako per pamokslą.
– Man patikdavo jo pamokslai. Jis kalbėdavo apie abipusį atidumą, tarpusavio santykius, visų žmonių lygybę. Nebūdavo sakinio, kuriam būčiau nepritarusi. Paskui jis dalydavo maistą vaikams iš vargingų šeimų. Lagose susidūriau su akivaizdžiu skurdu. Bet dabar mačiau, kad daromi konkretūs darbai – padedama vargšams, dalijamasi su jais.
Kai kurios iš hareme sutiktų moterų buvo mūsų motinos amžiaus. Pavyzdžiui, mama Paty ir mama Felicita. Su tomis dviem ji iškart susidraugavo. Prašalaitę vokietę jos įtraukė į veiklą. Mūsų motina mėgo rankdarbius ir meistrauti, tad moterys parodė, kuo užsiima pačios, ir motina susižavėjusi mokėsi iš jų. Kita vertus, ji mokėjo tokių dalykų, kurių neišmanė kitos. Taip susibūrė įdomi draugija, kurioje nebuvo tik pagrindinio veikėjo – tėtušio Davido.
– Vieną dieną suvokiau, kad tėtušio Davido namuose ne tik maloni draugija, bet ir džiugu būti būryje, smagu dalytis išgyvenimais. Taip po truputį šie namai tapo ir mano namais. O kas manęs laukė tikruose namuose? Tuštuma ir vienatvė. Supratau pamilusi vyrą, sukūrusį šį mažą intymų pasaulį, – pasakojo mama, kai paklausiau, kada pirmą kartą suvokė mylinti mano tėvą.
Per kelis mėnesius motina labai pasikeitė, ėmė rengtis baltais drabužiais kaip ir tėvo žmonos. Po daugelio metų ji pasakė man:
– Tokie daug mielesni nei siauri vokiški drabužiai, visada mane varžę. Staiga pasijutau išsilaisvinusi iš varžtų, varginusių mane ilgus metus. O dėl meilės tavo tėvui, tai ūmai pasijutau atjaunėjusi. Buvau jam nepaprastai dėkinga. Jis man sugrąžino ne tik pasitikėjimą savimi ir gyvenimo džiaugsmą, bet ir jaunystę. Tą patį jaučiau, kai supratau, jog laukiuosi tavęs. Supratau gavusi dovaną – netikėtą, didelę ir vertingą.
Taip nutiko apie 1975-uosius. Magdalenos tėvas buvo pasirengęs priimti mane kaip dukrą, bet motina atsisakė.
– Aš mylėjau tėtušį Davidą ir norėjau, kad tu augtum kaip jo vaikas, – pasakojo ji man po daugelio metų.
Be to, tėtušis Davidas norėjo mane pripažinti ir vesti mano motiną. Pasak mamos, tik tada ji ėmė suprasti, koks tas gyvenimas hareme. Išdidžiai pasakojo man:
– Buvau pristatyta visoms Davido žmonoms. Daugelį jų jau pažinojau, bet kai išgirdau, jog būsiu trisdešimt trečioji žmona, pasidarė truputį nejauku. Santuokai pritarti turėjo visos trisdešimt dvi žmonos! Kad nebūtų jokių ginčų. Tėtušis Davidas pasielgė labai sumaniai, prieš mums tampant vyru ir žmona pasikviesdamas mane į sodą.
Svarbiausios jo žmonos – Felicita ir Paty, kurių žodis buvo itin svarus, mane išsyk pamėgo. Jeigu jis būtų pajautęs, kad abi mane atstumia, tu, Choga Regina, tikriausiai nebūtum gimusi. Manau, tavo tėvas būtų išsyk nutraukęs su manim santykius.
Vėliau pati mačiau, kaip tėvas tokiu pat būdu į haremą vieną po kitos atveda naujų moterų. Man tai atrodė visiškai korektiška, aišku, jei apskritai pritariama daugpatystei.
Man niekada nešovė mintis, kad pirmasis mamos vyras galėtų jaustis apgautas. Nors jis pats laikėsi nuomonės, kad mano tėvas Davidas veikė strategiškai. Esą tėtušis Davidas jau tada, kai pirmą kartą pasikvietė mamą į sodą, kurpęs planus. Motina man pasakojo, kad pirmasis jos vyras nutraukė sutartį ir grįžo į Vokietiją, į Brunerių ūkį, o po penkerių metų mirė. Jam tada buvo penkiasdešimt ketveri. Abu su mano mama dar buvo spėję susitikti Vokietijoje, ir jis jai atleido.
Kai 1975 metų pabaigoje mano mama oficialiai ištekėjo už Davido Umukoro, ji buvo penktą mėnesį nėščia. Vestuvės buvo labai prašmatnios, jose dalyvavo visa gausi šeimyna – taip vadiname haremo gyventojus. Anuomet dar nebuvo bendruomenės namo, o senasis vestuvėms netiko, nes per mažas. Todėl mano tėvai buvo sutuokti po atviru dangumi. Mamai tai atrodė nepaprastai gražu. Beje, tai buvo paskutinė santuoka, sudaryta tokiu būdu. Šventė tęsėsi iki kito ryto.
Gyvendama hareme esu mačiusi kelerias vestuves – ir savo tėvo, ir seserų bei brolių, tad galiu puikiai įsivaizduoti, kokios smagios jos buvo. Kelios dienos prieš jas buvo puošiamas sodas, gaminami prašmatniausi valgiai, gražinosi moterys. Haremo choras, susidedąs iš mergaičių ir moterų, mokėsi naujų dainų. Džiaugsmas būsimu įvykiu sukūrė ypatingą atmosferą. Paprastai į vestuves būdavo kviečiama ir naujosios žmonos šeima, tačiau mano motinos atveju tai buvo neįmanoma. Taigi dalyvavo tik Amara, spėjusi tapti motinos drauge ir patarėja.
Amara dar ilgai prisiminė tas vestuves.
– Prieš mažiau nei metus tavo motina buvo labai liūdna moteris, – pasakojo ji man. – O per vestuves stovėjo greta garbingo vyro ir atrodė kaip karalienė. Jos akys spinduliavo laime lyg jaunos moters, pasiekusios lemiamą gyvenimo etapą. Balta čadra buvo išpuošta margomis gėlėmis, pečius gaubė aukso siūlais išsiuvinėta skara. Kai žiūrėjau į šokančius tavo tėvus, atrodė, kad tavo mamos praeitis pasitraukė į tolių tolius.
Motinos ramsčiai buvo moterys, su kuriomis ji susidraugavo dar prieš vestuves – mama Paty ir mama Felicita. Jos padėjo jai įsirengti asmeninius kambarius. Hareme motina buvo vienintelė europietė. Kitos moterys susidomėjusios klausydavosi pasakojimų apie joms svetimą ir tolimą pasaulį. Beveik visos Davido žmonos nebuvo nukeliavusios toliau sodo ir tėvų namų. Mano mama mėgavosi dėmesiu, rodomu jai, kitas vyro žmonas lepino pagamindama ką nors gardaus. Ji juk gana ilgai dirbo užeigoje! O hareme visada mielai smaguriaujama. Be to, vedyboms buvo ruošiamos daugybė mano seserų, tad mama dalijosi su jomis žiniomis apie namų ūkio tvarkymą.
Motinos giminaičiai tai santuokai nepritarė. Tada ir sužinojau, kad vokiečiai nusistatę prieš daugpatystę, bet savo akimis mačiau, jog hareme motina jaučiasi puikiai. Čia niekas nežinojo, kas yra vienatvė, čia vyravo tarpusavio pagalba ir supratimas. Daug vėliau teko patirti, kad taip būna ne visur, bet apie tai dar papasakosiu. Tai, kad hareme, kuriame aš gimiau, buvo tokia puiki atmosfera ir draugiška bendruomenė, lėmė mano tėvo asmenybė, iš dalies ir abi pirmosios jo žmonos – Paty ir Felicita.
Tėtušis Davidas reikalavo, kad su visomis jo karalienėmis (taip jis vadino savo žmonas) būtų elgiamasi vienodai, neišskiriant nė vienos. Turiu omeny ir laiką, kurį jis praleisdavo su kiekviena, ir finansinę paramą joms įsirengiant būstus ar perkant drabužius. Į haremą nuolat atvykdavo prekeivės, atgabendavo kūno priežiūros priemonių, audinių drabužiams, papuošalų.
Tačiau drabužiai turėjo būti tik vienos spalvos – baltos. Tiesa, audiniai – šilkas, medvilnė, brangūs siuviniai – galėjo būti įvairių švelnių atspalvių: dramblio kaulo, švelniai rožiniai arba vos gelsvi. Tačiau pagrindinio audinio spalva – būtinai balta. Tai buvo nerašytas įstatymas, kurio niekam nevalia laužyti. Tėtušis Davidas norėjo, kad būdamos šioje žemėje tokiu būdu jaustumės esančios pasirengusios amžinybei.
Drabužiams ir smulkmenoms pinigų visos karalienės gaudavo po lygiai. Ir vis dėlto kai kurios gudresnės įkalbėdavo prekeives parduoti joms tai, ko neturi kitos žmonos. Prekeivės, žinoma, džiaugdavosi kiekvienu papildomu pirkiniu. O gudragalvės puikuodavosi prieš kitas arba, pasipurškusios brangiais kvepalais, meilindavosi tėvui, siekdamos didesnio jo palankumo.
Manau, haremas – puiki vieta pajausti, koks svarbus gali būti kvapas. Tėvo uoslė buvo nepaprastai jautri. Kai kurios žmonos azartiškai troško pakerėti jį neįprastais kvepalais ir sugriauti mamos Paty sudarytą lankymosi pas tėvą eilę. Kadangi moterys nešiojo vienodai sukirptus drabužius ir dėl to atrodydavo kaip dvynės, norint į save atkreipti dėmesį nelikdavo nieko kita, kaip pasitelkti savitą kvapą.
Tėvas, niekada negailėjęs komplimentų, girdavo naują kvapą, o išsikvepinusią žmoną išsirinkdavo favorite. Ačiū Dievui, šitaip elgdavosi retai, nes mama Paty vis primindavo jam apie tokio elgesio pasekmes – favoritė galėjo užsitraukti karalienės, kurios eilė tuo metu būdavo eiti pas tėvą, nemalonę.
Kartais, atvirkščiai, tokios gudrybės apvildavo – tėvas nusigręždavo nuo išsikvepinusios dėl jo žmonos ir savo prielankumą rodydavo kitai karalienei. Atstumtajai tekdavo kęsti kitų žmonų pašaipas.
Mama Paty buvo karalienė regentė. Jos pareiga – paskirstyti, kuri žmona kada turi aplankyti mano tėvą. Kai žmonų tiek daug, tas darbas buvo alinantis. Juk tekdavo apgalvoti viską: kontroliuoti susilaikymo laiką (gimus berniukui – dveji metai, gimus mergaitei – vieneri), vaisingas dienas, kada viena iš žmonų, kitų nuprausta ir išpuošta, būdavo vedama pas tėvą. Suprantama, reikėjo atsižvelgti ir į „nešvarias“ dienas. Tėvas jokiu būdu neturėdavo susitikti su „nešvaria“ žmona.
Jei karalienės susipešdavo ar net susimušdavo iki mėlynių ir niekaip nepavykdavo susitaikyti, peštukės privalėdavo eiti pas mamą Paty, ir toji nuspręsdavo, kuri iš jų teisi. Paty sukviesdavo „tribunolą“, susidedantį iš jos pačios (nes buvo vyriausia ir todėl įtakingiausia) ir dar dviejų žmonų.
Būdavo, kad karalienės susiburdavo į grupeles ir visokiais būdais stengdavosi į „tribunolą“ prastumti savo atstovę, kad taip padidintų savo įtaką. Trečiaisiais gyvenimo hareme metais į tą moterų teismą buvo išrinkta mano mama – dėl to, kad sutardavo beveik su visomis žmonomis. Ji, europietė, be to, jau ne jauniklė, turėjo blaivią galvą. Kitos žmonos ją už tai labai vertino. Net mano tėvas dažnai klausdavo jos patarimo.
Iš visų žmonų tik viena nuo pat pirmos dienos ėmė griežti dantį ant mamos. Jos vardas buvo Idu. Ją, dvidešimt vienerių metų merginą, mano tėvas vedė vos kelios savaitės iki vestuvių su mano motina. Afrikietė Idu buvo kilusi iš šiaurės Nigerijos, iš pasiturinčios šeimos.
Aukšta, liekna, perpus jaunesnė už mano mamą mergina didžiavosi savo kilme, nes jos tėvas buvo sultonas, jam ištikimai atsidavęs buvo didžiulis klanas. Kiek man žinoma, už tėtušio Davido Idu ištekėjo todėl, kad taip norėjo jos tėvas. Kai praėjus vos keliems mėnesiams po jungtuvių jos vyras vedė kitą, Idu savimeilė buvo užgauta. Bet labiausiai pažeminta pasijuto sužinojusi, kad mano motina pagimdė mane jai nespėjus pastoti.
Taigi Idu vaikų kol kas neturėjo. O mano mama buvo tokia laiminga susilaukus manęs. Idu ėmė dar labiau nekęsti mano motinos. Kadangi tėvas su mano mama susitikdavo ne tik lovoje, bet ir nuolat tardavosi, Idu pradėjo kurstyti prieš ją kitas žmonas. Esą mano mama užburianti tėtušį Davidą. Galų gale mama Paty pasirūpino, kad su tėvu kurį laiką miegotų tik Idu. Kai toji pagaliau pastojo, hareme vėl įsiviešpatavo taika.
