Nors atrodo, kad viskas, ko imasi žurnalistė ir LRT TELEVIZIJOS laidos „Laba diena, Lietuva“ vedėja Simona Vasiliauskaitė, jai einasi lengvai ir kone be pastangų, pati žurnalistė portalui LRT.lt sako, kad būna visko – tiesioginiame eteryje daug streso, bet tai jos negąsdina. „Džiaugiuosi, kad vidinės baimės nesustabdė noro bandyti“, – šypsosi ji. Tiesa, sako, kad skirti laiko asmeniniam gyvenimui jai taip pat labai svarbu.
– Liepa tau – ypatingas mėnuo, 4 d. paminėjai penktąją darbo LRT sukaktį, o 26-ąją pasitinki ir gimtadienį. Vis tik pirmiausia – apie darbus. Tavo kelias prasidėjo LRT RADIJUJE, neilgai trukus jau sveikinaisi ir su televizijos žiūrovais, buvai įvertinta ir kolegų – 2019 m. „Auksinėse bitėse“ atsiėmei „Metų debiuto“ apdovanojimą. Kaip pati apibendrintum šią pirmąją savo žurnalistinio kelio atkarpą?
– Šiuo metu viskas kur kas stabiliau, bet pradžia buvo tikrai labai greita ir per trumpą laiką įvyko daug – kartais būdavo ir sunku spėti suvokti. Pavyzdžiui, radijuje teko vesti kelių valandų tiesioginę rinkimų laidą, prieš tai neturėjus jokios laidų vedimo patirties, arba skaityti žinias „Panoramoje“, prieš tai eteryje niekada neskaičius žinių.
Nors ir ne viskas pavykdavo taip, kaip norėtųsi, dažnu atveju kolegos manimi, regis, pasitikėjo labiau nei aš pati savimi.
Džiaugiuosi, kad tos vidinės baimės nesustabdė noro bandyti – jaučiuosi pasinaudojusi ir tebesinaudojanti visomis pasitaikančiomis galimybėmis.
Daug kas, visų pirma, atsiremia į emocinę sveikatą, kurią atidžiai seku ir stengiuosi neapleisti.
– Prieš porą metų Inga Larionovaitė sakė, kad esi rimta konkurentė Nemirai Pumprickaitei, nes net ir jūsų kalbėjimo maniera panaši. Galbūt N. Pumprickaitei jau reikėtų sunerimti?
– Būti palygintai su savo žanro virtuozais visada smagu. Bet iš tikrųjų panašumų turime mažai – tai buvo tik šmaikštus pašiepimas, kad mėgdavau greitai šnekėti, kai turėdavau daug įspūdžių. Tiesa, man atrodo, gana greitai perpratau, kad eteryje ši savybė man nepadeda. Greitąjį kalbėjimą palikau draugų ratui, o darbe teko priprasti kalbėti kur kas lėčiau ir aiškiau.
– Kokie komplimentai vis tik tau labiausiai paglosto širdį?
– Komplimentai apskritai visada glosto širdį – gera, kai įvertinamos įdėtos pastangos. Kalbant būtent apie darbo sritį, tai kartais po eterio parašo ir žiūrovai, padėkoja už laidą ar apibūdina, kas joje patiko arba ne. Labai vertinu konstruktyvius pastebėjimus, leidžiančius bent iš dalies labiau pajusti, kas tavo auditorija ir kokie jos poreikiai.
– Iš šono gali pasirodyti, jog viskas, ko tik imiesi, einasi kaip per sviestą. Bet ar tikrai? Juk darbas žiniasklaidoje kupinas streso, netikėtumų... Nejaugi nebūna dienų, kai atrodo, kad svyra rankos, pervargai ar norėtum viską mesti?
– Žinoma, kasdien dirbant tiesioginiame eteryje pasitaiko visko – kartais nepavyksta atskleisti temos taip, kaip ketinai, kartais suklysti, rodos, lygioje vietoje. Pasiruošti reikia greitai, skirtingų pokalbių daug. Anksčiau labai išgyvendavau dėl kiekvieno nepasisekimo, bet ilgainiui supranti, kad tai neišvengiama – net ir tiems, kurie turi daugiau patirties.
O kur dar įvairiausi techniniai nesklandumai – pavyzdžiui, kartais apie tai, kad nėra pašnekovo, su kuriuo sutarėte kalbėtis, sužinai jau eterio metu. Turi tą pačią akimirką sugalvoti, kaip išsisukti. Bet tokio pobūdžio stresas manęs negąsdina, gal net priešingai – pastovus nepastovumas labai motyvuoja. Mėgstu savo darbo specifiką – gal dėl to didelį nuovargį jaučiu retai.
Džiaugiuosi, kad vidinės baimės nesustabdė noro bandyti.
– Kai labai myli darbą, atsiranda rizika tapti darboholike ar karjeriste. Ar tai bent šiek tiek apie tave?
– Nemanau, kad esu darboholikė ar karjeristė. Nekeliu sau toli siekiančių tikslų, ką norėčiau veikti ar pasiekti ateityje. Vertinu tą veiklą, kuria užsiimu būtent tam tikru metu, ir stengiuosi iš jos tiek pasiimti, tiek ir atiduoti daugiausiai, kiek tuo laikotarpiu pavyksta.
Tad sau priskirčiau atsakingą požiūrį į darbą, bet jokiu būdu ne besaikį – man svarbu skirti laiko ir asmeniniam gyvenimui.
– Dažnas šiandien kalba apie komforto zonas, iššūkius ir pokyčius tam, kad tobulėtum. Ar LRT iššūkių pakanka?
– Iššūkių man čia tikrai niekada netrūko. LRT dirbu keletą metų, bet tuo pat metu jaučiuosi pakeitusi mažiausiai keletą darbų ir išbandžiusi labai skirtingas pozicijas – nuo reporterės, radijo ir TV laidų vedėjos, „žiniukės“ iki socialinių tinklų apžvalgininkės ar laidų redaktorės. Kartą teko net ir proginę pasaką vaikams įgarsinti LRT radijo „Vakaro pasakos“ laidoje. Tad spektras to, ką gali išbandyti LRT, – labai platus. Be to, ir kiekvienos dienos laida nuolat skirtinga – nėra kada užsibūti rutinoje.
– Minėjai, kad tau svarbu skirti laiko ir asmeniniam gyvenimui. Vis tik dėl sėkmingos karjeros neretai tenka įdėti daug laiko ir pastangų. Kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą?
– Kartais tenka ieškoti tam tikrų kompromisų. Pavyzdžiui, keisti planus, atsižvelgiant į ne visai įprastą darbo grafiką – kaip ir daug kam iš kolegų, man yra tekę dirbti savaitgaliais, vakarais ar, pavyzdžiui, keltis 4 val. ryto į „Labo ryto“ žinias.
Šiuo atveju itin reikšmingas ir artimųjų supratimas. Be to, manau, svarbu turėti veiklos, kuri teiktų malonių įspūdžių ir po darbo bei būtų kuo mažiau susijusi su kasdiene sritimi. To siekdama, vis įmetu save į naujas veiklas – šiuo metu lankau jogos treniruotes, neseniai pradėjau savanoriauti „Vaikų linijoje“ – po kelis mėnesius trukusių mokymų dabar turiu galimybę pabūti kartu su vaikais, kuriems palaikymo jų pačių aplinkoje dažniausiai labai trūksta.
Visa tai padeda bent trumpam atitrūkti ne tik nuo darbo, bet ir apskritai nuo visko aplink.
Savo pačios draugijos tikrai nebijau – mėgstu ir vertinu laiką, kai galiu pabūti viena.
– Informacijos srautas šiandien milžiniškas, o dirbant naujienų tarnyboje reikia sugaudyti kone kiekvieną naujieną. Kaip pavyksta pravalyti mintis nuo to zvimbiančio žinių kiekio ir kur surandi vidinę tylą bei ramybę?
– Suprantama – žurnalistams sunku išlįsti iš naujienų srauto. Net ir pasibaigus oficialioms darbo valandoms, galimų temų ir problemų paieška nejučiomis vyksta ir laisvalaikiu kalbantis su draugais ar naršant socialiniuose tinkluose.
Žinau, kad dalis kolegų renkasi nuo to neatitrūkti ir per atostogas – visgi aš labai sąmoningai atitrūkstu. Dažnai bent kuriam laikui išsitrinu socialinių tinklų programėles iš telefono, išsijungiu iššokančius naujienų pranešimus ir kiek atsiriboju.
Tik, aišku, po tokio atitrūkimo negalėčiau tiesiog ateiti į darbą ir tikėtis, kad savaime pasivysiu naujienų srautą – būtų be proto sunku. Prieš grįždama į darbą po atostogų, sąžiningai bent kelias valandas skaitau, ką praleidau. Bet kuriuo atveju toks galvos perkrovimas – visada labai į naudą.
Būti visa ko centre niekada ir nesiekiu, asmeninį gyvenimą pasilieku artimiausiam ratui.
– Ar įsivaizduoji save, pvz., pramoginio projekto ar pokalbių šou vedėjos vietoje? Pasiūlymus visuomet gerai apgalvoji?
– Man svarbu veiklose ir pasiūlymuose, kurie pasiekia, matyti prasmę, – nepriklausomai nuo to, koks tai žanras. Pagal tai ir vertinu, kiek tai įdomu.
Žinoma, šiuo požiūriu ir pats naujienų pobūdis gali pasirodyti kam nors laikinas ar beprasmis – ką tik pranešta žinia ar nagrinėjama problema iškart gali tapti pasenusi ir nebeaktuali. Bet visgi tai, kokią reikšmę ji turi žmonėms tą akimirką, kai yra pranešama, mane žavi.
– Artėja tavo gimtadienis, kaip pasitinki šią progą? Esi linkusi apmąstyti savo metus? O gal keli sau naujus tikslus ir iššūkius? O galbūt ko nors sau palinki?
– Kadangi mano gimtadienis per patį vasaros įkarštį, nuo pat vaikystės retai kada švęsdavau – draugai tokiu metu dažniausiai būdavo kur nors išvažiavę. Progos per daug nesureikšminu ir dabar.
Žinoma, smagu, kad gimtadienis bet kuriuo atveju siejasi su daug šypsenų, artumo ir švelnios nostalgijos, susirašant su seniai matytais žmonėmis, bet ypatingų tikslų ar norų tądien sau nekeliu. Jei visgi reiktų šią akimirką skirti palinkėjimą sau, palinkėčiau, matyt, nestojančio augimo plačiąja prasme – kaip priminimas net ir kasdienėje veikloje nenustoti ieškoti naujų požiūrio taškų.
– Atrodo, kad apie tave už LRT ribų žinome ne tiek ir daug, net socialinių tinklų paskyrose daugiausia mirga tavo darbo akimirkos. Sąmoningai stengiesi saugoti savo erdvę nuo žiūrovų ir sekėjų?
– Nemanau, kad žiūrovams labai įdomios mano asmeninio gyvenimo detalės – ir nesiekiu, kad jos kaip nors taptų visiems įdomesnės. Man patinka, kad daliai žmonių apie mane labiau kalba veikla ir darbai.
Be to, manau, kad vedant informacines laidas neabejotinai svarbiausias ir yra pašnekovas bei jo sakoma informacija – laidos vedėjas tik padeda ją kuo išsamiau atskleisti žiūrovui ar klausytojui. Tad būti visa ko centre niekada ir nesiekiu, asmeninį gyvenimą pasilieku artimiausiam ratui.
– Esi iš tų, kuriems bent valandėlę per dieną reikia pabūti vienai ir susidėlioti mintis?
– Nors tikrai mėgstu būti kompanijose ir dažnu atveju iš to pasisemiu papildomos energijos, savo pačios draugijos tikrai nebijau – mėgstu ir vertinu laiką, kai galiu pabūti viena. Svarbiausia balansas – po ramesnio laiko visada norisi vėl grįžti ten, kur išorinių garsų ir veiksmo daugiau.
Sau priskirčiau atsakingą požiūrį į darbą, bet jokiu būdu ne besaikį – man svarbu skirti laiko ir asmeniniam gyvenimui.
– Kokių turi silpnybių – kam sunkiausia atsispirti?
– Neseniai supratau, kad neabejotinai labiausiai negaliu atsispirti šunims. Nors vaikystėje turėjau šunį, ilgą laiką sakiau, kad kito auginti jau nebenorėsiu – per daug atsakomybės, įsipareigojimų. Vis dėlto prieš kelis mėnesius mano namuose atsirado kalytė iš prieglaudos (šypsosi). Jausdamas, kiek laimės ji atneša kasdien vien būdama, nebe taip sureikšmini ir papildomas atsiradusias atsakomybes ar kitus rūpesčius.
– Daugelis šiandien kalba apie pilnatvę ir jos ieško, kas toji pilnatvė yra tau?
– Kartais baisu įvardyti tai garsiai – matyt, kažkoks užsislėpęs prietaringumas bijo prisikalbėti, bet manau, kad pilnatvę jaučiu gana dažnai. Kai jaučiuosi saugi, ramia galva, mylima, kai nei manęs, nei artimųjų neslegia bėdos. Daug kas, visų pirma, atsiremia į emocinę sveikatą, kurią atidžiai seku ir stengiuosi neapleisti.
