Sparnuotoji frazė „niekada nesakyk niekada“, panašu, pasivijo ir ilgametę „Panoramos“ vedėją Algimantą Žukauskienę. Ne kartą teigusi, kad į televiziją nebegrįš, vis dėlto sugrįžta. Tačiau pati žurnalistė kalbėti apie sugrįžimą ir jo sureikšminti nėra linkusi. Jos teigimu, ji – tik maža didelės komandos dalis.
Kelis kartus teigusi, kad galimybės grįžti į televiziją nesvarstanti, prieš dvejus metus žurnalistė grįžo vienam kartui – vedė 50-metį šventusią „Panoramą“. Tačiau dabar Algimantą ekranuose galėsime išvysti dažniau, tik ne „Panoramoje“, ji ves naują laidą – „Mano pasas meluoja“.
„Aš manau, kad laidoje kalbėsime apie tai, kad tas pasas iš tiesų meluoja. Man pasirodė labai smagus laidos pavadinimas. Manau, kad ir žmonės, kurie dalyvaus laidoje, bus labai įdomūs. O auditorija, kuri ne tik žiūrės, bet ir dalyvaus laidoje, sudaro net penktadalį mūsų šalies gyventojų“, – sako pašnekovė.
– Ar tokią patyrusią žurnalistę dar gali suimti jaudulys stovint prieš kameras?
– Be abejo, gali. Aš net nemoku apsakyti, kaip kartais jaudiniesi ir net naktimis nemiegi prieš eterį. Tai yra natūralu, nes kiekvienas kartas yra pirmas. Ir galiausiai tavo galimybės jau yra kitokios, turi ir save įvertinti, ar gali, ar nebegali to padaryti.
Buvau užėjusi į „Panoramos“ studiją ir pažiūrėjau, kaip žmonės dirba. Supratau, kad aš jau nebegalėčiau taip. Ten jau labai daug technologijų. Bet jaudulys yra gerai, nes jei tu nesijaudini, kaip sako dideli artistai, tu jau nebesi geras atlikėjas.
– Dėl ko jūs jaudinatės?
– Tai yra natūralus viešo pasirodymo jaudulys. Prisimenu, kaip prieš „Panoramą“ pradėjus suktis vinjetei aš tiek įsitempdavau, kad, atrodo, susirakina raumenys. Tai manau, tas jaudulys gyvenime yra reikalingas net darant mažus dalykus. Nekalbėkime apie jaudulį kaip apie baimę, kalbėkime kaip apie jausmą.
– Ko jūs pasigendate gyvenime?
– Man patiko viena klausytoja, kuri paskambino į LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“. Kai visi kalbėjo ir jaudinosi, kad kyla kainos, ji sakė: man kainos nei kyla, nei krenta, aš perku tik tiek, kiek aš galiu, nes kai negaliu, į tai net nežiūriu. Bet iš tiesų trūksta tokių paprastų dalykų – jaunystės. Nesinori būti 20-ies, nesinori pripūstų lūpų, norisi laisvai judėti, kitiems suteikti džiaugsmą.
– O kaip vertinate naująją vedėjų kartą?
– Visaip. Stebiuosi ir džiaugiuosi išmintimi. Turiu labai daug mylimų žmonių, kurie dirba eteryje. Labai džiaugiuosi jų kalbų mokėjimu, ko trūko mūsų kartai. Bet kai kur aš pasigendu žmogiškumo. Aš nesakau, kad reikia juoktis, verkti ar maivytis prieš kamerą. Bet mes visi esame žmonės, turime charakterį kažkokį, skiriamės vienas nuo kito. Labai norėčiau, kad išgirdusi balsą žinočiau, kas kalba, ir atskirčiau.
Plačiau – birželio 30 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
