„Tikiu, kad grūdintis galima įvairiai, ne tik šalčiu. Dabar mane grūdina mano vaikai ir tai, kas jiems nutinka“, – portalui LRT.lt sako verslininkė Eskedar Tilahun, neabejojanti, kad sunkumai ir skausmas mus augina. Ji tiki, kad po emociškai sudėtingo laikotarpio ateina pakilimas.
– Kai tarėmės dėl šio pokalbio, pasakojote, kad esate labai užimta, o ir miegate pastaruoju metu nedaug. Taigi kas dabar pasiglemžia tiek jūsų laiko?
– Kiekvieną nuosmukį ar emociškai sunkų laikotarpį gyvenime keičia šviesesnis – savotiškas pakilimas. Matyt, dabar mano gyvenime toks etapas. Prieš kurį laiką Pilies gatvėje atidariau kavos barą, dabar dirbu, kad jau netrukus duris atvertų ir dar viena erdvė.
Turbūt kiekvienas smulkaus verslo savininkas žino, ką reiškia turint nedidelius resursus, bet didelius norus eiti į priekį. Pirmasis kavos baras yra žmonėms, kuriems patinka istorijos alsavimas, o kadangi Vilnius man yra laisvas ir atviras miestas, antrąją erdvę noriu sukurti tokiems pat žmonėms – laisviems, besidomintiems menu ir norintiems atsipalaiduoti.
Aš visada įsimylėjusi gyvenimą ir žmones!
– Panašu, kad rizikuoti nebijote – pirmąjį kavos barą atidarėte siaučiant pandemijai, dabar, kai kalbame apie didėjančią infliaciją, ruošiatės antrosios erdvė atidarymui. Esate pasakojusi, kad savo tikslus ir svajones užsirašote, o po kurio laiko perskaičiusi savo tikslų sąrašą ir pati nustembate, kiek visko jau išpildyta.
– Išmokau to iš draugų. Tikiu, kad reikia nebijoti savo svajonę įvardyti. Pavyzdžiui, dabar svajoju Vilniuje pamatyti etiopiško maisto restoraną – juk dauguma pasaulio sostinių etiopiškos virtuvės patiekalų restoranus turi.
Manau, kad savo ateitį pirmiausia kuriame savo mintimis. Jei nuolat galvojame apie savo nesėkmes, problemas ir sunkumus, įklimpstame į tą patį, mums pažįstamų dalykų ciklą – vėl kartojame klaidas, vėl kuriame santykius su žmonėmis, su kuriais santykiai nesiklosto... Kaip mano bičiulis sakė, negali sukurti nieko naujo, jei mąstai taip pat, kaip anksčiau.
Stengiuosi ryte nubusti ne su savo praeitimi, o su ateitimi – mintimis, ką tą dieną galiu padaryti kitaip negu vakar, kad ką nors pakeisčiau ir pasiekčiau tai, ko trokštu. Aišku, pavyksta ne visada, kartais stabdo mūsų patirtys, baimės. Tačiau jei gali bent truputį pakeisti savo mąstymą, gali susikurti ir kitokią ateitį.
– Susimąsčiau apie svajones ir kitokį mąstymą. Kartais atrodo, kad metams bėgant pamirštame, kaip svajoti. Juk dažnas žmogus sako, kad turi tam tikrų norų, bet ne svajonių.
– Tokių žmonių paklausčiau, kodėl taip yra. Tikiu, kad pagelbėti gali žmonės, gebantys užduoti teisingus klausimus ir žinantys, kaip pasibelsti į kito žmogaus baimę. Prieš atidarydama pirmąjį savo verslą, buvau sukaustyta baimės, tiesa, nežinojau, ko tiksliai bijau. Kartą pas mane užsuko klientė, o dabar jau ir draugė – olimpietė, koučerė Inga Stasiulionytė.
Pasipasakojau jai ir sutarėme susitikti. Vos per valandą klausimas po klausimo ji atrakino mano baimes ir padėjo mažais žingsniais judėti į priekį. Ir štai, netrukus turėsiu jau antrą kavos barą...
Apėmė siaubas, kad mano vaikams gali tekti patirti tai, ką kadaise teko patirti man.
– Ne paslaptis, kad dėl svajonių kartais dirbame negailėdami jėgų. Jūs turite ne tik verslą, bet ir tris vaikus. Kaip save pasaugoti ir patausoti, kai ant pečių tiek atsakomybių?
– Persidėlioti prioritetus. Anksčiau ir aš plėšiausi, norėjau daug nuveikti, norėjau visiems pagelbėti... Iki tam tikro amžiaus gali daugiau paskubėti, mažiau pamiegoti, tačiau laikui bėgant supranti, kad reikia sustoti. Nieko tokio, jei spėjau mažiau, negu planavau – nes jei per dieną išeikvoji visas jėgas, nereikia manyti, kad rytoj ar poryt bus produktyvi diena.
– Kartais jautriai reaguojame, jei neišpildome kad ir savo dienos plano, susierziname, o kartais jaučiamės tarsi netikę...
– Gyvename ne tam, kad kitiems parodytume, ką sugebame ar kokie esame. Pilnatvė yra jausmas, kurį jaučiame dėl savęs, o ne dėl kitų. Tik jausdamiesi gerai, galime padaryti daugiau ir iš to jausti palaimą, jaustis sėkmingi. Sėkmės suvokimas taip pat pirmiausia yra mūsų galvoje.
– Ką jums reiškia būti sėkminga ir kiek tai susiję su išoriniais veiksniais, pvz., sėkme versle?
– Verslas gali suteikti tam tikrą stabilumą, gali tapti širdžiai miela veikla, antrais namais, tačiau laimės jausmas yra kitur. Esu laiminga, jei mano vaikai yra sveiki, jei turi stogą virš galvos, yra sotūs... Jau tai yra labai gerai.
Manau, kad savo ateitį pirmiausia kuriame savo mintimis.
– Pavasarį jūsų sūnus buvo partrenktas automobilio, pateko į ligoninę. Turbūt tokie dalykai dar kartą primena, kas gyvenime svarbiausia.
– Netrukus po sūnaus nelaimės, ligoninėje buvo atsidūrusi ir mano dukra. Nors ji jautėsi gerai, profilaktiškai nuvedžiau ištirti kraują. Paaiškėjo, kad ji paveldėjo mano polinkį į žemą hemoglobino kiekį kraujyje.
Gavus tyrimų rezultatus, mano dukrai teko gultis į ligoninę. Tai sudrebino stabilų pagrindą po kojomis. Man taip gražu matyti, kai mano kavinėje prie vieno stalo susėda seneliai, tėvai, vaikai... Juk tai yra brangiausia. Taigi po to, kas nutiko mano vaikams, po karo Ukrainoje pradžios, mano saugikliai kiek sujudėjo ir tapau jautresnė, jaučiu šiokį tokį nerimą.
– Paminėjote karą Ukrainoje. Tai sukrėtė visus, tačiau veikiausiai jus paveikė kitaip – jūs pati esate išgyvenusi karą.
– Karą pamačiau būdama 7-erių Etiopijoje. Pamenu, reikėjo slėptis bunkeryje, bijoti, kad gyvenimas ten gali ir pasibaigti.
Dar prieš pandemiją lankiausi Lvive, kuris man paliko puikų įspūdį. Tai – tikrų tikriausias kavos miestas, giliai įsirėžęs į širdį. Ir staiga sužinojau, kad ten vyksta dalykai, kuriuos kažkada teko išgyventi ir man. Sužinojau, kad miestas bombarduojamas, žmonės palieka namus... Ir viskas vyksta taip arti mūsų.
Apėmė siaubas, kad mano vaikams gali tekti patirti tai, ką kadaise teko patirti man. Porą pirmų mėnesių buvo itin sunku, manyje maišėsi baimė, stresas, pyktis... Nuo tada mano širdis yra su Ukraina.
Dabar mane grūdina mano vaikai ir tai, kas jiems nutinka.
– Įmanoma nusakyti, ką išgyvena žmogus, kuris turi palikti viską ir išeiti vos su keliais daiktais? Juk kažkada ir pabėgėlio dalią teko išgyventi...
– To nupasakoti neįmanoma, o be to, kiekvienas šią patirtį išgyvena savaip. Tačiau man sunku matyti, kaip naikinama tauta, kai ateina išorinis priešas, kuris bombarduoja, žudo, prievartauja... Vakarų pasaulis, mano manymu, vis dar miega ir atsainiai žiūri į Ukrainos kančią.
– Pakalbėkime apie šviesesnius dalykus. Sakėte, kad jūs išgyvenate tam tikrą pakilimą. Kas dabar teikia daugiausiai nusiraminimo ir džiaugsmo?
– Manau, kad matydami, kas vyksta pasaulyje, kaip per karus žūva žmonės, mes gyvename balansuodami tarp skausmo ir džiaugsmo. Tikiu, kad skausmas ir sunkumai mus augina. Tačiau kartais mes nesusimąstome, kad laimę gali teikti paprasti dalykai. Per Jonines mano vaikai viešėjo pas savo močiutę, gamtos apsuptyje, taigi su bičiuliais išvykau prie Daugų ežero.
Nakvojau nedidelėje palapinėje, turėjau knygą, truputį maisto ir vandens. Namai su patogumais liko už daugybės kilometrų, nebuvo interneto, kompiuterio...
Nors su savimi turėjau tiek nedaug, iš tiesų turėjau viską – žinojau, kad mano vaikai laimingi ir saugūs pas močiutę, šalia – mano draugai, o aš gulėdama ant medinio liepto galiu stebėti saulėlydį. Mane graužė uodai, poravosi laumžirgiai, o aplink buvo taip gražu... Aplankė nenusakomas pilnatvės jausmas. Ir tai nieko nekainuoja bei visiems vienodai priklauso. Tik tiek ir tereikia. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, tai ir yra palaima.
– Beje, prakalbote apie gamtą, ežerą. Kažkada pasakojote, jog sunkumus įveikti padėjo šalčio terapija.
– Tikiu, kad grūdintis galima įvairiai, ne tik šalčiu. Dabar mane grūdina mano vaikai ir tai, kas jiems nutinka. Sakoma, maži vaikai – maži rūpesčiai, dideli vaikai – didesni ir vargai. Kai jie maži, nepagalvoji, kad jie kažkada užaugs, su savo kaprizais, norais, elgesiu, draugais... Ir tai savotiškai gražu bei padeda man augti. Taigi nors ledinio vandens šiuo metu nėra, aš grūdinuosi. Ir grūdinimasis yra procesas, kuris vyksta nuolat, net tada, kai nėra šalčio, ir kai mums neatrodo, jog grūdinamės.
– O galbūt į širdį jau beldžiasi ir nauji jausmai, meilė..?
– Aš visada įsimylėjusi gyvenimą ir žmones! (Šypsosi.)
